Tai nustatė dvaro komplekso konstrukcijų techninę būklę ištyrę specialistai. Pasak jų, pamatų, rąstų sienų, varpinės karkaso elementų, stogų būklė – itin prasta, jie gali stipriai nukentėti dėl sniego ar vėjo. Ekspertai nurodė neatidėliotinai šalinti pastatų defektus, siekiant išsaugoti sparčiai nykstančius medinių konstrukcijų objektus.
Tikslas – atkurti autentiką
Atsižvelgdamas į ekspertų išvadas Kultūros paveldo departamentas skyrė finansavimą komplekso tvarkybos darbams. Pagal architektės Romos Bernadišienės parengtą projektą numatyta remontuoti ir restauruoti medinę bažnyčios stogo konstrukciją, keisti susidėvėjusią stogo dangą ir apskardinimo elementus, sienojus, užtikrinant sienų stabilumą, išlikusius autentiškus stalių gaminius. Bus tvarkomi langai, restauruojama fasadų apdaila.
Nepaisant didelės darbų apimties ir atšalusių orų, pastato tvarkyba juda į priekį. Šiuo metu UAB „Vidara“ darbuotojai nuiminėja bažnyčios išorinio fasado apkalimus, atidengdami sienojus ir vertindami jų būklę bei būtinus remonto darbus, kurie bus atliekami plombavimo būdu.
Apkalimo lentos dar neblogos būklės, todėl bus valomos ir naudojamos pakartotinai. Tvarkytinas ir statinio cokolis, sudarytas iš palaidų lauko akmenų su nerišliu plytų mūru viršutinėje dalyje, be hidroizoliacijos. Ant jo esantis tinkas sutrūkinėjęs, vietomis atšokęs, todėl netrukus siūlės bus užtaisytos ir permūryta viršutinė pamatų dalis.
Pagrindinis tiek KPD, tiek tyrimus vykdžiusių bei jais remiantis projektą rengusių, o dabar ir darbus atliekančių specialistų tikslas – išsaugoti autentiškus bažnyčios ir varpinės elementus, o neišlikusius atkurti pagal autentiškus analogus.
Kaip rodo patirtis, kartais finansinės valdytojo galimybės gali vertingą pastatą ne restauruoti, o tiesiog sunaikinti, todėl į kiekvieną šio objekto elementą žiūrima itin atidžiai, pagarbiai.
Restauruojamos bažnyčia ir varpinė itin vertingos architektūriniu, dailės, istoriniu, sakraliniu atžvilgiais, įsikūrusios vaizdingoje vietovėje, tad prikeltos naujam gyvenimui, pritrauks lankytojų, praturtins ir aktualizuos kultūros paveldą Nemuno slėnio terasoje.
Dvarą įkūrė klebonai
Įdomi ir dvaro istorija. 1583 metais dabartinė Ilguvos vietovė Zapyškio parapijos aprašyme minima kaip Panykiai. XVII a. pirmoje pusėje šios žemės priklausė Gardino teisėjui Grigalijui Masalskiui, kurio sūnus Aleksandras pardavė dalį Panykių žemių.
Jas 1640 metais įsigijo Žemaičių katedros prelatas, Veliuonos klebonas Liudvikas Talko-Grincevičius-Ilgovskis. Greta jau esančio kaimelio jis įkūrė vasaros rezidenciją, kuriai priklausė trys palivarkai. 1694 metų duomenimis tai buvo didelis namas, du svirnai, tvartai, daržinė, kepykla, pirtis ir bravoras.
1758 metais dvarą su keliais gretimais palivarkais nusipirko Veliuonos klebonas Viktorinas Talko-Grincevičius-Ilgauskas (Talko-Hryncewicz-Iłgowski).
1765 metais dvaro sodybos teritorijoje buvo pastatyta medinė bažnyčia. Dvarą 1767 metais paveldėjo brolio Pranciškaus sūnus Jonas Grincevičius, karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio (1762–1798) dvaro šambelionas. Tuo metu Panykius imta vadinti Ilguva.
1790 metais buvo pastatyti mediniai dvaro rūmai. Po Jono mirties 1806 metais dvarą valdė jo žmona Kristina de Karpe Grincevičienė (mirė 1852 m.). 1814 metais ji su parapijiečiais fundavo naujos bažnyčios (sudegusiosios vietoje) statybas.
Paveldėtoją vedė lenkų įžymybė
1852 metais dvaro turtus paveldėjo sūnus Julijonas Grincevičius (1800–1861), Marijampolės apskrities Taikos teisėjas, Vilniaus universitete baigęs medicinos studijas. Po jo mirties 1861 metais dvaras atiteko sūnui Henrikui (1824–1878). Jo valdymo metu buvo pastatytas mūrinis kumetynas, parapijos namai bei tvartai.
Ilguvos dvaro paveldėtoja tapo Henriko duktė Ona bei jos vyras, smuikininkas, kompozitorius, dirigentas Emilis Mlynarskis (1870֪–1935), gimęs Kybartuose. 1897 metais šeima persikėlė gyventi į Varšuvą.
Emilis 1900 metais tapo pirmuoju naujai įkurtos Varšuvos filharmonijos dirigentu. Pats kompozitorius su žmona Ona Ilguvoje dažniau buvojo 1905– 1914 metais.
1929–1931 metais jis gyveno JAV, Filadelfijos mieste, kur dirbo miesto orkestre ir operoje bei dėstė universitete. 1931 metais grįžo į Varšuvą, 1932–1933 metais buvo Varšuvos operos direktoriumi. 1934 metais išrinktas Lenkijos kompozitorių asociacijos prezidentu.
Lietuvių lakštingalos geradariai
E. Mlynarskis finansiškai rėmė žmonos Onos sesers Vandos dukrą dainininkę Beatričę Grincevičiūtę (1911–1988), kuri gyveno Ilguvos dvare, o 1921–1928 metais Varšuvoje pas Mlynarskius mokėsi dainavimo.
Varšuvoje ji baigė aklųjų ir nebyliųjų institutą, o 1933–1940 metais mokėsi Liaudies konservatorijoje Kaune. 1937 metais jos balsas ėmė sklisti radijo bangomis.
Į Ilguvos dvarą iki Antrojo pasalinio karo atvykdavo ir dvarininkų duktės Anelijos Mlynarskos (1911֪–2002) vyras garsus pianistas Arturas Rubinšteinas (1887–1982). Čia dažnai lankydavosi ir Lenkijos mokslų akademijos narys, antropologas, profesorius Julijonas Talko-Grincevičius (1850–1936).
Ilguvos dvare svečiuodavosi daugelis to meto žymių Lenkijos ir Lietuvos visuomenės atstovų – dailininkas Ferdinandas Ruščicas (1870–1936), prozininkas, dramaturgas Steponas Žeromskis (1864–1925), pianistas ir valstybės veikėjas Ignacas Janas Paderevskis (1860–1941), dirigentas Gžegožas Fitelbergas (1879–1953), kompozitorius, dirigentas, muzikos publicistas, pedagogas Stasys Šimkus (1887–1943), kunigas, Peterburgo akademijos hebraistikos profesorius Justinas Bonaventūra Pranaitis (1861–1917), kunigas, teologijos mokslų daktaras Antanas Civinskas (1867–1913) ir kt.
Po vyro mirties 1935 metais Ona Mlynarskienė grįžo gyventi į Ilguvą. 1940 metais sovietų valdžia dvarą nacionalizavo ir jame įrengė senelių-invalidų namus. Vėliau dalis dvarui priklausiusių pastatų buvo rekonstruoti. Nuo 2010 metų pensionatas pervadintas socialinės globos namais.
