Velionis gimė 1938 m. liepos 1-ąją d. Akmenės rajono Purvių kaime, valstiečių šeimoje. Mokėsi Avižlių pradžios mokykloje, po to lankė Dabikinės vidurinę mokyklą, baigė Kauno politechnikumą, tarnavo sovietinėje armijoje. Grįžęs į Lietuvą iki 1967 metų dirbo Kauno autobusų parke vairuotoju, po to įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1972 m. balandžio 16-ąją vyskupo Juozapo Matulaičio-Labuko Kaune buvo pašventintas kunigu.
A.Gauronskas dirbo Telšių katedros, Kretingos ir Klaipėdos parapijų vikaru, Skaudvilės ir Adakavo parapijų klebonu, Pievėnų ir Rubikų parapijų administratoriumi, Tirkšlių parapijos klebonu (1972- 1990). Vyskupas Antanas Vaičius 2000 m. jį paskyrė Telšių katedros kapitulos garbės kanauninku.Nuo 2019 m. iki mirties A.Gauronskas buvo Viekšnių parapijos rezidentas.
Velionio rūpesčiu Ventoje (Akmenės raj.) pradėtos statyti Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčos pamatai buvo pašventinti 2004 m., o jau po penkerių metų ji svetingai priėmė tikinčiuosius. Šie maldos namai vadinami Lietuvos tūkstantmečio bažnyčia. A.Gauronskas naujajai šventovei parūpino varpą iš Vokietijos.
Nuo 1990 m. iki 2019 m. A.Gauronskas dirbo Rusijos federacijos Kaliningrado srityje – Maskvos arkivyskupo buvo paskirtas Karaliaučiaus (Kaliningrado) klebonu ir dekanu. Kunigas Anupras trejus metus vienui vienas dirbo pastoracinį darbą stačiatikybė krašte. Per Antrąjį pasaulinį karą sugriautoje Karaliaučiaus katedroje jis kartu su atvykusiu iš Vokietijos paskutiniuoju šios evangelikų-liuteronų šventovės kunigu surengė pirmąsias ekumenines pamaldas po atviru dangumi. Po to prasidėjo Katedros atstatymas.
Vos pradėjęs darbuotis Rusijos anklave A.Gauronskas 1991 m. Karaliaučiuje įregistravo Šv. Šeimynos katalikų parapiją (pirmąją po Antrojo pasaulinio karo šioje srityje). Kunigas aukojo Šv. Mišias po atviru dangumi prie 1982 m. atstatytos, bet Kaliningrado filharmonija paverstos Šv. Šeimynos bažnyčios, kurios tikintieji neatgavo. Paskui Priegliaus pakrantėje, prie Litovskij valo gatvės ir „Lietuvių bastiono“, jis pastatė pirmuosius po karo katalikų maldos namus Kaliningrado srityje.
Plačiašakę A.Gauronsko veiklą Karaliaučiaus krašte, kuriame be stačiatikių pritarimo kitokioms religinėms konfesijoms negalima kurti savo parapijų, projektuoti ir statyti savo maldos namų, ženklina 2000 m. Tilžėje iškilusi Kristaus Prisikėlimo katalikų bažnyčia. Per Antrąjį pasaulinį karą ji irgi buvo smarkiai apgriauta, sulyginta su žeme sovietmečiu.
Šv. Šeimynos parapijos klebonui A.Gauronskiui dėl to teko derėtis su tuomečiu Smolensko ir Kaliningrado metropolitu Kirilu, vėliau tapusiu visos Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovu - Vladimiro Putino režimo ramsčiu. Derybos nebuvo lengvos – Kirilas siekė perimti į savo rankas visus Kaliningrado srityje išlikusius evangelikų-liuteronų, katalikų pastatus, tarp jų ir Tolminkiemio bažnyčią, kurioje nuo sovietmečio veikia lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio memorialinis muziejus.
Tuomet kultūros atašė Karaliaučiuje dirbęs filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis prisiminė, jog būtent A.Gauronsko ir dar vieno katalikų bažnyčios atstovo ukrainiečio pastangomis Kaliningrado kalėjime („Deviatka“) įrengta koplyčia buvo pirmoji tokia dvasinio susikaupimo ir maldos oazė nuteistiesiems visos Rusijos laisvės atėmimo vietose: „Veiklus lietuvis kunigas Kaliningrado srityje pastatydino dar keturias koplyčias, restauravo tris bažnyčias, įkūrė 21 katalikų parapiją“.
Minsko ir Mohiliovo arkivyskupas emeritas Tadeuszas Kondrusiewizcius Telšių vyskupijai atsiųstoje užuojautoje pažymėjo, jog A.Gauronskas buvo pirmasis katalikų kunigas, praėjusio šimtmečio pabaigoje atvykęs į Karaliaučiaus kraštą (buvusią Rytų Prūsiją) dirbti pastoracinį darbą Šv. Adalberto (Vaitiekaus) žemėje, Tilžėje (Sovietske) atstatęs Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, per karą sugriautą, o dabar tarnaujančią, įvairių tautų tikintiesiems, skatinęs labdarybę, čia įkūręs daugybę parapijų.
„Dievo apvaizda leido man darbuotis su velioniu, nes buvau jo vyskupas Rusijoje. Esu be galo dėkingas A.Gauronskui už jo pasiaukojimą Bažnyčiai ten, kur ji turėjo išnykti. Jis tikėjo, kad Bažnyčia prisikels ir šiam tikslui pašventė visą savo gyvenimą. Ir Bažnyčia tikrai prisikėlė! Velionio pastangomis katalikybė atgijo ten, kur nuožmus ateizmas paliko dvasinę dykrą. Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam tešviečia!“, – bendražygį prisiminė T.Kondrusiewizcius.
A.Gauronsko nepamiršta ir Maskvoje reziduojantis Vatikano pasiuntinys, arkivyskupas Paolo Pecci, savo užuojautos laiške Telšių vyskupui Algirdui Jurevičiui velionio apaštališkuosius tikslus ir užmojus siejęs su jo charakterio bruožiais – stulbinančiu darbštumu, praktiškumu, atkaklumu ir išmintimi.
“Tai, kad dabartinėje Kaliningrado srityje, vakariniame mūsų arkivyskupysės regione, Bažnyčia šiuo metu gyvuoja ir toliau skleidžiasi, yra didžiulis Tėvo Anupro nuopelnas. Jis mokėjo visus išklausyti, su visais rasdavo bendrą kalbą“, – A.Gauronskį geru žodžiu minėjo Maskvos Dievo Motinos Romos katalikų arkivyskupijos vadovas.
Kanauninkui A.Gauronskui už išskirtinius nuopelnus gimtajam kraštui Akmenės rajono savivaldybė 2009 m. suteikė garbės piliečio vardą. Už lietuvybės puoselėjimą Karaliaučiaus krašte, dvasinių tiltų tarp Lietuvos ir Kaliningrado srities bendruomenių tiesimą kunigas 1997 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinu.
Velionis buvo pašarvotas jo rūpesčiu ir pastangomis pastatytoje Ventos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje. Iškilaus dvasininko žemiškieji palaikai antradienį atgulė šio miestelio kapinėse.
