Ją pasakoja šią savaitę Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje atidaroma Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Po šimts pypkių!“.
Pypkių ir tabako kelias į Europą bei Lietuvą
Ilga europiečių „draugystė“ su tabaku, įvairiomis jo vartojimo priemonėmis bei pasekmėmis prasidėjo 1492 metų lapkričio 6 dieną, kuomet Kristupas Kolumbas savo kelionės dienoraštyje užfiksavo rūkančius indėnus. Vilniečiai tik 1620–1635 metais pradėjo rūkyti tabaką, tačiau to paties amžiaus 4 dešimtmetyje jis tapo mokesčių rinkimo objektu mieste: vadinasi, šis įprotis visuomenėje buvo paplitęs ir matomas.
„Tabako vartojimo įpročius liudijančių šaltinių, ypač ankstyvesniais amžiais, nėra daug, todėl atsakymų į man rūpėjusius klausimus ieškojau tuomečiuose šio įpročio liudininkuose, t. y. pypkėse. Pagal jų spalvas ir formas galima atsekti tabako kelius ir jo vartojimo priemonių madas nuo XVII amžiaus iki XIX amžiaus pradžios.
Iš pradžių pas mus, kaip ir visoje Europoje, vyravo Nyderlandų pypkių meistrų produkcija, tačiau vos po trijų dešimtmečių ją mūsų krašte nukonkuravo Osmanų imperijos meistrų gamintos sudėtinės pypkės ir pigesnis tabakas“, – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas, parodos kuratorius dr. Atas Žvirblys, penkerius metus tyrinėjęs pypkių ir rūkymo istoriją.
Anot jo, tai susiję ir su kariniais susidūrimais tarp Osmanų imperijos ir Abiejų Tautų Respublikos, nes tarp priešų neišvengiami vyko ne tik mirtinos kovos, bet ir kultūriniai mainai.
Vilniaus meistrai įvaldo pypkių gamybos meną
Atsiradus reguliariam poreikiui parūkyti, į procesą įsijungdavo verslininkai, kurie užsiimdavo tabako lapų importu ir apdirbimu bei pypkių gamyba ir prekyba, o importinėms pypkėms neužtikrinant paklausos, pradėta plėtoti ir vietinė gamyba.
„Pagrindinis vietinis pypkių gamybos verslas buvo įsikūręs istoriniame Vilniaus Šnipiškių priemiestyje, dabartiniu adresu Kalvarijų g. 2. Prieš kelis dešimtmečius archeologai čia aptiko didžiulę pypkių gamybos dirbtuvę su daugiau nei 100 pypkių fragmentų ir gamybos priemonėmis – krosnimi ir pypkių laikikliais, kurie buvo tvirtinami prie specialiai tam paruošto neišdegto molio korpuso, o ant jų užmaunamos pypkės buvo išdegamos krosnyje“, – teigia A. Žvirblys.
Pasak jo, tai yra toliausiai į Šiaurės Rytus nutolusi dokumentuota to laikotarpio pypkių dirbtuvė Europoje.
Parodoje – per 300 pypkių ir skylėti rūkoriaus dantys
Tai pirma Lietuvoje tokio pobūdžio paroda, kurioje surinktos molinės pypkės atskleidžia vilniečių tabako rūkymo įpročius ir jų dinamiką daugiau nei dviejų šimtų metų laikotarpiu.
„Vilniaus muziejuose saugoma beveik du tūkstančiai pypkių ar jų fragmentų, didelė dalis – Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Būtent taip ir užsimezgė ryšys su pypkes tyrinėjančiu Atu, kas galų gale išaugo į bendrą parodą ir labai išsamų jos katalogą, vaizdžiai pristatančius vilniečių rūkymo istoriją. Džiugu ir tai, kad jau tampa gražia tradicija Vilniaus bastėjoje rengti miesto istorijai svarbius archeologinius tyrimus vainikuojančias ir jų svarbą žmonėms patraukliu būdu pristatančias parodas“, – džiaugiasi Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas Valdas Steponaitis, prieš metus Bastėjoje kuravęs parodą apie pirmuosius krikščionis pagoniškame Vilniuje.
Lankytojų dėmesio laukia molinės pypkės, kurios pateko į Vilnių iš įvairių Europos pypkių dirbtuvių nuo Nyderlandų iki Osmanų imperijos; taip pat ir vietinės, kurias pagamino vietiniai meistrai Vilniuje. Iš viso eksponuojama beveik 300 pypkių fragmentų. Parodą papildo autentiškos jų gamybos priemonės, su Vilniaus rūkaliais siejama ikonografija ir kiti eksponatai, pvz. kaukolė su nuolatinio rūkymo pažeistais dantimis. Paroda atskleidžia žalingų įpročių istoriją, priežastis ir pasekmes ir primena, jog rūkymas kenkia sveikatai.
Paroda „Po šimts pypkių!“ Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje veiks nuo 2022 metų lapkričio 17 dienos iki 2023 metų birželio 18 dienos.
Lietuvos nacionalinio muziejaus naujienas kviečiame sekti atnaujintoje interneto svetainėje: https://www.lnm.lt/ arba socialiniame tinkle: https://www.facebook.com/lnmuziejus/.
