Simono Kairio teigimu, šią savaitę Kaune nutikusi istorija, kai LSMU biblioteka sunaikinti atidavė šimtus XIX amžiaus–XX amžiaus pradžios mokslinių leidinių, kelia daug klausimų ir dėl pačio sprendimo priėmimo, ir dėl jo įgyvendinimo.
„Visa tai veda prie to, kad neišvengiamai būsime priversti, ko aš labai nenoriu, – nes mėgstu mažinti biurokratiją, o ne didinti, – papildomai ieškosime biurokratinių kliūčių, kad savisauga įvyktų ir tokie atvejai nepasikartotų“, – BNS ketvirtadienį sakė ministras.
Jo teigimu, planuojama sudaryti darbo grupę, kuri peržiūrėtų senų knygų, leidinių, dokumentų nurašymo tvarką.
„Nurašymas neturėtų reikšti išmetimo į konteinerį. Nurašymas gali atverti įvairias galimybes. Bet mes kažkodėl į konteinerį mesti turime mechanizmą, bet, pavyzdžiui, atiduoti entuziastams, kolekcininkams, archyvarams – ne. Tai laikome kažkokiu neskaidriu procesu, ir tą įstatymais esame apriboję“, – tvirtino kultūros ministras.
Paviešinus Kaune nutikusią istoriją S. Kairys sakė sulaukęs nemažai komentarų, kodėl tokie leidiniai neatiduodami knygynams, kitoms suinteresuotoms institucijoms.
Be to, Kultūros ministerija pradėjo aiškintis konkrečias nutikusio įvykio aplinkybes, nes trečiadienį paviešinta informacija sukėlė daug klausimų.
LSMU trečiadienį pranešė, kad sunaikinti atiduoti netinkami naudoti ir prieš išmetant suskaitmeninti leidiniai, jų kopijos yra Nacionalinėje M. Mažvydo ir kitose bibliotekose, be to, nurašyti leidinius gautas kultūros ministro leidimas.
Pasak S. Kairio, duodamas leidimą jis pasitikėjęs tokia solidžia įstaiga kaip SLMU biblioteka ir ekspertų išvada. Be to, kreiptasi dėl leidinių, o ne knygų nurašymo. Trečiadienį skelbta, kad tarp sunaikinti atiduotų leidinių yra ir knygų.
Ministrui buvo pateikta ekspertizė, kad norimi nurašyti leidiniai neturi jokios mokslinės, istorinės, kultūrinės vertės, nėra aktualūs, o jų egzempliorių turi kitos Lietuvos įstaigos.
„Ekspertų teigimu, jie yra nepataisomai sunaikinti, į juos yra įsimetęs grybelis ir iš esmės net yra pavojingi žmogaus sveikatai“, – sakė kultūros ministras.
„Pagrindinė argumentacija buvo, kad tie leidiniai nurašomi, nes jie buvo neliesti nuo 1982 metų, gulėjo kažkokiam rūsy bendrabučio, kuris priklauso LSMU. Berods, 1987 metais buvo aplieti“, – pasakojo jis.
Pasak S. Kairio, šie faktai kelia klausimų ir dėl leidinių laikymo, ir dėl nurašymo proceso saugumo.
„Mano klausimas, kaip tokia garbinga institucija užtikrina sprendimų realizavimą, kai naktį atvirai, ne maišuose, visa tai tiesiog išversta į konteinerį, kada bet kas gali eidamas pro šalį pasiimti, vartyti knygą ir net sukelti savo sveikatai žalą. Jau nekalbu, kad parsinešęs leidinį grybeliu gali užkrėsti ir kitus leidinius“, – teigė jis.
Kultūros ministras tvirtino, jog šiuo atveju LSMU turėtų kelti bibliotekos vadovų atsakomybės klausimą.
„Universiteto vadovai turėtų atkreipti dėmesį, kokios kompetencijos asmenys vadovauja tokiai atsakingai institucijai kaip biblioteka, kokia jų galų gale yra vidinė kultūra, kaip su leidiniais pagarbiai atsisveikinti“, – kabėjo jis.
Kultūros paveldo departamentas (KPD) trečiadienį pradėjo tyrimą dėl į konteinerį išmestų ir vėliau sunaikintų senų mokslinių leidinių.
KPD Kauno skyriaus duomenimis, beveik visi leidiniai buvo su tarpukario Vytauto Didžiojo universiteto, Stepono Batoro universiteto (dabartinio Vilniaus universiteto) bei kitų tarpukariu Kaune ir Vilniuje veikusių institucijų antspaudais.
Pasak paveldosaugininkų, dalis šiukšlių krūvoje rastų išlikusių leidinių galėjo būti vertingi. Pavyzdžiui, 1845 metais Sankt Peterburge išleistame Gustavo Gaugerio veikale „Repetorium Pharmazie und praktische chemie in Rusland“ galima paskaityti apie Lietuvos teritorijoje veikusias vaistines.
