Iki šiol jie nebuvo žinomi, todėl atradėjai nutarė kreiptis į KPD nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą, kad kapai būtų įtraukti į Kultūros vertybių registrą.
Pirmiausia istorikai pradėjo domėtis Radviliškio rajone išlikusia Žitiškio dvarviete. Paaiškėjus, kad dvaras priklausė Goštautams, jiems kilo mintis paieškoti didikų kapų. Taip Pašušvyje buvo surasti ne tik Goštautų, bet ir Oertelių palaidojimai.
E.Adukonis pasidalijo ekspedicijos įspūdžiais.
Bevaisės paieškos neatšaldė
Tarp žalių laukų ošia ąžuolai. Prie tų ąžuolų – ne šiaip sau kokia „truoba“, o XVIII–XIX a. Žitiškio dvarvietė su išlikusiu dvaro rūmų pagrindiniu pastatu ir keliais pagalbiniais pastatais. XIX a. šis dvaras priklausė Stanislovui Goštautui.
Goštautai – gerai Lietuvos istorijoje žinoma pavardė. Pirmasis arba seniausias Goštautas mūsų raštijoje paminėtas XIV amžiaus viduryje. Lenkų Goštautų genealogijoje teigiama, kad ši pavardė buvo minima dar 1215 metais (Dinamiczny Herbarz Rodzin Polskich). Goštautas joje minimas, kaip Lietuvos kariuomenės vadas – „hetman woijsk Litewskich“.
Noras atrasti dvarininko Stanislovo Goštauto kapą paskatino VDU Istorijos studijų absolventus leistis į savo lėšomis finansuojamą ekspediciją. Pirmais paieškos taškais buvo pasirinktos visos žinomos apylinkių kapinaitės ir šventoriai.
Grinkiškio apylinkėse paieškos atrodė bevaisės ir nieko gero nežadančios, nes nebuvo rasta XIX amžiui būdingų paminklų. Paieškos persikėlė į Pašušvio apylinkes. Aplankytas šventorius taipogi nieko gero nežadėjo. Tiesa, pradžiugino kapas, priklausęs vėlesnių tarpukario Žitiškio dvaro savininkų Miežinių giminaičiui – kunigui Matui Miežinui (1851–1929), šeimininkavusiam bene 51 metus mūrinėje Pašušvio bažnyčioje, statytoje dar Abiejų Tautų Respublikos laikais 1793–1798 m.
Vedė vokiški žemėlapiai
Kitas ir paskutinis objektas buvo Pašušvio miestelio kapinės. Ne viena valanda vaikščiojimo nuo kapo iki kapo nedavė norimo rezultato. Galiausiai buvo beveik pasiduota, viskas atrodė beviltiška. Bet netikėtai į galvą šovė mintis: „vokiečiai!“. Tie Pirmojo pasaulinio karo metų skrupulingi topografai garsėjo savo principu „Ordnung ist Ordnung“ (tvarka yra tvarka). Manėme, tikrai bus sužymėję viską apylinkėse ir net kapines.
Visagalis internetas, keliasdešimt minučių paieškų – ir išmaniajame telefone jau turėjome daugiau kaip šimtmečio vokiškus žemėlapius. Kitoje pusėje Žadikės upės (priešingame krante nei Pašušvio bažnyčia), beveik vienos priešais kitą – kapinaitės. „Turbūt ten!“ – kažkas viduje suspurdėjo, ir patraukėme jų link.
Už tilto dešinėje išvydome į statų kalną vinguriuojantį kelią, kurį praktiškai buvo apgulę iš šonų augantys medžiai ir krūmai. Palengva užkilę aukštyn, kairėje išvydome statų, 90 laipsnių šlaitą, paveiktą grunto erozijos. Nuo slinkimo jį prilaikė senų medžių šaknys.
Einant po kojomis kartais pasijusdavo kietas paviršius, pasimatydavo akmenys. Atidžiau apsidairę supratome, kad tai brukas – akmenimis grįstas kelias. Argi ne prabanga toks kelias į paprastas kapinaites?
Kapinių vietoje – namas
Įkopę į kalną, išvydome šiferiu dengtą ir toliumi apkaltą vieno kambario namą su viduje kažkada buvusia krosnimi, iš kurios dabar belikusi plytų krūva. Kambaryje dar matėsi lentinė siena, skyrusi kambarį į dvi dalis. Bet kaip gi taip?! Juk čia turi būti kapinės. Jokios sodybos senuose šimtmečio žemėlapiuose nėra.
Tradicija sovietmečiu sunaikinti, o sunaikinus dar ir išniekinti kapus pastatant ant jų ką nors – dažna. Ant kapų buvo statomos mokyklos, vaikų darželiai, stadionai, santuokų rūmai. Pavyzdžiai – evangelikų kapai Vilniuje, Kauno Karmelitų kapinės. Tad nenustebino ir toks „cholchozinės architektūros“ namelis.
Bet kodėl tie kapai galėjo užkliūti tuometei ideologijai, kodėl juos reikėjo sunaikinti? Atsakymas slypėjo čia pat, už paskutinius gyvavimo pavasarius skaičiuojančio namelio – tai bajorų ir didikų, kitaip sakant, ponų kapai, skirti tik to meto turtingiesiems.
Obelisko legenda
Kad ir kaip būtų keista, už namo mus pasitiko nesunaikintas, apie 3–4 metrų aukščio obeliską primenantis paminklas, ant kurio iškalta didikų Oertelių giminės pavardė (skirtas dviems žmonėms, gimusiems 1787 – 1858 ir 1797 – ?).
Medį apipjaustytomis šakomis primenantis paminklas su trimis simboliais – gyvate, pelėda ir rupūže. Gyvatė, kandanti sau į uodega arba ryjanti save – tai amžinybės simbolis, pelėda – išminties, na, o rupūžė – tamsybių bei raganavimo simbolis.
Vietinių žmonių yra pasakojama legenda, kad ponas po palaidojimo naktimis kažkieno būdavo iškasamas ir su karstu padedamas šalia kapo duobės. Ir taip buvę net tris kartus. Galiausiai ramybę atrado, tik pastačius ant kapo paminklą su minėtais simboliais.
Atradimo džiaugsmas
Nieko nelaukę nusprendėme pradėti paieškas. Paminklų buvo nedaug, beveik viskas išvartyta, vietomis iš žemės kyšojo paminklų liekanos ir sudaužytos raudonos plytos bei jų dalys. Plytos vėliau padėjo nustatyti po žeme esančias bent dvi kriptas – greičiausiai tai buvo skliautiniai rūsiai, kuriuose ant medinių stovų buvo sustatyti mirusiųjų karstai.
Netoli jau minėto obelisko, metalinio strypelio pagalba, po žeme buvo atrastas Karolinos Oertel (186?-1870) paminklas. Bet tai ne tas, kurio ieškojome... Komandai pasklidus po buvusių kapų teritoriją, dar kelios minutės paieškų – ir toliausiame, neprižiūrėtame, medžiais bei krūmais apaugusiame krašte pasigirdo džiaugsmingas: „Radau!“.
Visi supuolėme žiūrėti, kaip gi tas ilgai ieškotas paminklas atrodo. Ir štai jis stovėjo prieš mus – parvirtęs, paniręs į žemę, viršuje prispaustas ir dar labiau į žemę spaudžiamas ant jo išaugusio jauno medžio. Aplinkui visur mėtėsi sudžiūvusios pernykščių vijoklių šakos. Turbūt kiekvienas ekspedicijos dalyvis pagalvojome: kaip gerai, kad buvo pasirinktas toks geras metų laikas – ankstyvas pavasaris, kai gamta dar nepabudusi, lapai nesuvešėję, tad daug lengviau galima viską pastebėti.
Pasibaigus atradimo džiaugsmams, kibome į darbus. Nukirtome aplinkui augančius krūmus bei medžius, aptvarkėme aplinką, atkasėme ir ,čia pat pasigaminę svirtį, pastatėme paminklą, jį nuvalėme ir juodais dažais paryškinome užrašą ant paminklo.
Šalia dar buvo nedidelė ketaus liejinio tvorelės liekana (vandalai greičiausiai sudaužė visus kapuose buvusius kryžius ir tvoreles, o metalą atidavė į supirktuvę). Iš tvorelės liekanos galima spręsti, kad kapas galėjo būti atvertas XIX a. kapams būdinga ketaus liejinio tvorele. Šie kapai nėra įtraukti į Kultūros vertybių registrą.
Liko daug neįmintų mįslių
2022 m. birželio 19 dieną prie šių kapų atvykome antrą kartą. Šįkart čia atvedė užsienyje vykęs aukcionas, kuriame buvo parduodama ir nupirkta legendinio keliautojo Balio Buračo nuo šio kapų kalnelio šlaito daryta fotografija. Joje – Pašušvio miestelis.
Mus sudomino įrašas: „Prie upės Šušvės ir Zadikės. Bažnyčios varpinė ir miestelis. Kišivickis, archeologas, sako esą piliakalnis. Čia matosi į dešinę nuo varpinės kalva, medžiais apaugusi, tai šventorius. Tai yra piliakalnio liekanos gal?“
Gavus fotografiją, vedė smalsumas, kaipgi dabar atrodo ta pati vieta, tie kapai, kuriuos 1923 m. gegužės 29 dieną lankė keliautojas. Gal buvo nufotografuoti ir kapai su dar neišvartytais paminklais? Gal tos kitos fotografijos kur nors dingo, o gal kur nors muziejų saugyklose saugomi tik negatyvai? Ši ekspedicija kelia daug mįslių, kurios kada nors galbūt bus įmintos.
