Paskaita apie šiurpes ir Vėlines
Vėlinės, Helovynas ir šiurpės – tai temos, kuriomis pradėtas „Vėlių mėnuo“. Muziejaus Etnografijos ekspozicijoje doc. dr. Laima Anglickienė (Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų katedros vedėja, etnologė, folkloristė) skaitė pranešimą „Nuo Vėlinių žvakučių šviesos iki mėgavimosi šiurpių siaubu: požiūrio į mirtį transformacijos“. Etnologė papasakojo, kaip reiktų interpretuoti iš užsienio ateinančias naujas švenčių formas, kaip keičiasi vaikų baimė ir jos raiška šiandieniniuose kontekstuose. Paskaitoje buvo daug kalbama apie mirtį. Pristatomos vaikų pasakojamos šiurpės – žiaurūs, dažniausiai mirtimi ir žudynėmis besibaigiantys pasakojimai, kurias pasakoja 6-12 metų vaikai. Aptariama, kodėl vaikams kyla poreikis jomis tarpusavyje dalintis.
Paskaitos įrašą galite išgirsti čia.
Ko bijojo tavo mama?
Artėjant Vėlinėms su Tauragės jaunimu kalbėta apie senąsias lietuvių tradicijas – juk greitai bus Helovynas. Kartu su muziejuje dirbančia etnografe ir vaikais, jaunimu aptartas senas filmas, kuriame daug liaudies religingumo ir magijos elementų. „Kad jūsų vėlės nepagautų“, – po filmo vakaro Tauragės jaunimo erdvėje sakė ketvirtokai, matyt, išgirdę, kad tamsiuoju metų laiku pagal seną manierą nėra ko šliurinėti. Senoviškas siaubo filmas, šių dienų kontekste, atrodo kaip komedija, nors tų pačių ketvirtokų tėvus ar senelius mirtinai gąsdindavo. Baimės įvaizdžiai per laiką keičiasi, kaip kinta ir tradicijos.
Mirties samprata liuteronybėje
Viskas prasidėjo nuo seno medinio namo palėpės, kur naujakuriai atrado ten anksčiau gyvenusio liuteronų kunigo daiktus – sakralinius paveikslus ir skaidres. Tauragės, kaip pasienio miesto, tapatybę ilgus metus betarpiškai formavo evangelikų liuteronų kultūra: papročiai ir gyvenimo būdas. Kapinių šventės išskirtinai būdingos tik Lietuvos ir Latvijos evangelikams liuteronams, apie tai pasakojo tauragiškis evangelikų liuteronų kunigas Mindaugas Dikšaitis. Liuteronų bažnyčia – giedanti bažnyčia, todėl tekstai, o tiksliau, žodis šioje tradicijoje užima ypatingą vietą.
Prisimintas a. a. kunigas Jonas Okas, nes šįmet sueina 100 metų nuo jo gimimo. Iš skaidrių archyvo, kuris atsitiktinai buvo rastas J. Oko palėpėje, muziejaus savanorė Karolina Jurkutė sukūrė atskirą vizualiosios etnografijos pasakojimą. Tam naudotas senas skaidrių demonstravimo aparatas. Etnografijos ekspozicija virto šešėlių teatru su vaizdais iš preito amžiaus. Renginio atmosferą pagyvino ištrauka apie „Zėkio mirimo dieną“ iš tauragiškės Sondros Vaišvilaitės knygos „Šviesybių namai“ (2022), kurioje ji aprašo Tauragės krašto evangelikų liuteronų gyvenimą.
Ekskursija po Senąsias Tauragės kapines
Paskutinis ciklo „Vėlių mėnuo“ renginys – ekskursija po Senąsias Tauragės kapines. Trijų konfesijų kapinėse vienų religinių bendruomenių kapinių plotas plečiasi, kitų – traukiasi, o tuščios vietos ilgai nebūna. Gana sudėtinga Tauragės krašto istorija, nes pasienio teritorijos visuomet yra padidintų įtampų laukas. Tas atsispindi ir kapinėse, palaidojimuose.
Vyresni tauragiškiai prisiminė tą laiką, kai kapines planuota panaikinti ir plėsti kombinatą. Kitur rašoma, kad planuota įsteigti jaunimui skverą. Įdomūs vietinių amatininkų gaminti antkapiai iš metalo, akmens, betono, medinis kapinių paveldas, žinoma, jau pranyko. Ekskursijos metu pasitaikė išskirtinė progą užeiti į Tauragės cerkvę. Ją prižiūrintis Egidijus Zemelis atvėrė mažytės tarpukaryje kapinėse pastatytos cerkvės duris. Tradiciškai suprantamas Vėlių mėnuo, t. y. spalis eina į pabaigą, tuoj su žvakelėmis lankysime artimųjų kapus.
Renata Jančiauskienė yra Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Kultūros-edukacijų skyriaus vedėja.
Giedriaus Žvirblio nuotraukos
