1917 m. kovą paskutinis visos Rusijos caras Nikolajus II buvo priverstas išsižadėti sosto. Baigėsi 300 metų trukęs Romanovų dinastijos valdymo laikotarpis. Autorius nagrinėja paskutinius Nikolajaus gyvenimo metus: nuo karūnos atsisakymo iki tragiškos žūties 1918 m. liepos mėnesį kartu su visa šeima Jekaterinburge. Lenino nurodymu su paskutinio Rusijos monarcho šeima, įskaitant nepilnamečius vaikus, susidorojo bolševikai. Caras Nikolajus II yra kontroversiška XX a. istorijos figūra. Vieni juo žavisi ir teisina kaip mylintį vyrą bei tėvą, iš visų jėgų mėginusį apsaugoti Rusiją nuo aršių revoliucionierių. Kiti – kritikuoja, pateikdami visai kitokį vaizdą: jų akimis, Nikolajus II buvo užsispyręs, reakcingas tironas, savo veiksmais destabilizavęs šalį ir sunaikinęs bet kokias galimybes išvengti vėlesnių dešimtmečių katastrofos.
Istorikas R. Service’as remiasi iki šiol nenaudotais šaltiniais, analizuoja caro dienoraščius ir užrašytus pokalbius, naujai nušviečiančius Nikolajaus II valdymą bei asmenybę.
Knygoje taip pat gausu informacijos apie socialines, ekonomines bei politines negandas, Pirmojo pasaulinio karo metais užgriuvusias Rusiją ir lėmusias bolševikų diktatūros įsigalėjimą.
Robertas Service’as yra britų akademikas ir istorikas, besidomintis Rusija bei Sovietų Sąjunga. Jis yra Rusijos istorijos profesorius Oksfordo universitete ir Oksfordo Šv. Antonijaus koledžo bendradarbis. R. Service’as parašė didelio pripažinimo sulaukusias Lenino ir Stalino biografijas, darbus apie XX a. Rusijos istoriją.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką.
* * *
Liepos 13 d. Sovnarkomas sugriežtino prieš Romanovus nukreiptas priemones, nustatydamas, kad visas Nikolajui ir jo šeimai priklausantis turtas turi tapti Rusijos Socialistinės Federacinės Tarybų Respublikos „paveldu“. Tai turėjo apimti viską, ką imperatoriškoji šeima nuosavybės teise valdė Rusijoje ir užsienyje. Dekretas aprėpė visus, kurie oficialioje genealoginėje knygoje įvardijami kaip šeimos nariai; jį pasirašė Leninas ir jo administracijos vadovas Vladimiras Bonč-Brujevičius.
Keista, kad Leninas norėjo išlaikyti tai paslaptyje. Romanovų žemės jau buvo nusavintos Lenino Žemės dekretu po Spalio revoliucijos, ir nė vienam sovietų pareigūnui nebuvo draudžiama konfiskuoti kitų jų nuosavybės objektų. Gali būti, jog Leninas, žinodamas, kad imperatoriškajai šeimai netrukus bus įvykdyta mirties bausmė, norėjo šiems nusavinimams suteikti deramą teisinį pagrindą. Galbūt jis šiuos drastiškus veiksmus prieš savaitę aptarė su Gološčekinu Maskvoje arba Hjuzo aparatu su Beloborodovu. Gali būti ir taip, kad jis siekė užkirsti kelią bet kuriam gyvam išlikusiam Romanovui pareikšti pretenzijas į Nikolajaus turtą.
Leninas buvo didžiausias teisinis nihilistas, manantis, kad įstatymai yra „buržuazinė suktybė“. Bet kartu jis buvo profesionalus teisininkas ir suprato, jog būtina neleisti niekam – nei Rusijoje, nei užsienyje – kliudyti vyriausybės darbui.
Antrąją liepos savaitę Lenino ir Sverdlovo dėmesį užėmė Mirbacho nužudymas ir Maskvos bei Jaroslavlio sukilimai; tikėtina, kad sostinės vadovybė dar nebuvo priėmusi galutinio sprendimo dėl Romanovų. Buvo aišku tik viena: Maskva nebebuvo tinkama vieta buvusio imperatoriaus teismui.
Esama ir kito paaiškinimo. Pasak atsiminimų, kuriuos Vakaruose paskelbė politinis emigrantas G. Z. Besedovskis, už maisto atsargas atsakingas komisaras Piotras Voikovas vėliau tvirtinęs, kad naujoji Uralo srities vadovybės politika bylojo apie jų ir Maskvos nuomonių skirtumą. Tačiau, pridūręs Voikovas, pati Maskva buvo susiskaldžiusi, ir jei Leninas buvo labiau nusiteikęs išsaugoti Nikolajaus gyvybę kaip kozirį deryboms su vokiečiais, Sverdlovas ir Krestinskis palaikė Uralo vyrus.
Visgi Leninas neva pakeitęs nuomonę, kai išgirdo apie gresiantį čekoslovakų legiono puolimą. Centro komitetas pasmerkė mirčiai ir Aleksandrą bei Nikolajaus vaikus, tačiau kartu perspėjo, kad jų likimas turi būti laikomas visiškoje paslaptyje, kol Vokietijos valdžia tebesvarsto suteikti jiems prieglobstį, be to, nereikia dar labiau erzinti Berlyno po Mirbacho nužudymo. Tai gana tikėtina, bet kartu ir visiškai neįrodoma teorija. Voikovas galėjo tiesiog atkartoti netrukus priimsimą oficialią poziciją, kad galutinis sprendimas buvęs vienašališkai padarytas Jekaterinburge. Galėjo būti ir taip, jog Leninas su Sverdlovu išsiuntė Gološčekiną patvirtinę keletą galimybių, o galutinį sprendimą palikę Uralo srities Vykdomajam komitetui.
Nors dokumentų, įrodančių, ar ir kiek Leninas buvo atsakingas dėl konkretaus sprendimo šiame etape, yra nedaug, jis tikrai nedarė jokių kliūčių įvykdyti egzekucijas. Visą vasarą jis barė bolševikus, kuriuos įtarė nerodant reikiamo nuožmumo Spalio revoliucijos priešams. Kūrė ir palaikė smurtinę atmosferą. Turėjo galimybę sustabdyti žudynes Urale išgirdęs, kaip Miasnikovas atsikratė Michailo Romanovo, bet nepareiškė tam jokio nepritarimo. Iš tikrųjų visai įmanoma, kad Leninas Gološčekinui suteikė slaptą leidimą tokiems pat veiksmams prieš Ipatjevo namo kalinius.
Liepos 12 d., Gološčekinui grįžus iš derybų Maskvoje, Uralo srities taryba susirinko apsvarstyti savo ateities planų. Kaip po kelerių metų pasakojo Vykdomojo komiteto narys Pavelas Bykovas, pirmasis svarbus klausimas, užduotas karinei vadovybei, buvo toks: kiek laiko Jekaterinburgas galės atsilaikyti? Atsakymas buvo akivaizdus. Čekoslovakų pajėgos užimdavo kiekvieną miestą, kurį pasiekdavo. Čeliabinskas tapo jų kariniu centru Urale, iš ten jie nusprendė vienus dalinius pasiųsti į Volgos sritį prisijungti prie Komučo liaudies armijos, o kitus, vadovaujamus pulkininko leitenanto Sergejaus Voicechovskio – prieš Jekaterinburgą.
Uralo komunistų vadovybė pripažino, kad miesto gynyba yra nepakankama ir kad Raudonosios pajėgos drausme ir patirtimi nusileidžia naujajam priešui. Tai lėmė kalinamų Romanovų likimą. Bet kokia mintis teisti juos Jekaterinburge ar kur kitur buvo nerealistiška. Visame regione „sovietų valdžiai“ grėsė išnykimo pavojus, ir iš tikrųjų Jekaterinburgas bei Permė buvo vieninteliai didžiuliai miestai, vis dar valdomi bolševikų. Užuot perkėlęs imperatoriškąją šeimą į vakarus, Vykdomasis komitetas nusprendė juos sušaudyti. Bolševikų nuomone, tai buvo geriau nei rizikuoti, kad Romanovai pateks į kontrrevoliucionierių rankas, be to, Vykdomajame komitete, šiaip ar taip, buvo keletas asmenų, kurie troško juos nužudyti jau daug anksčiau nei 1918 m. vasarą.
1918 m. liepos 9 d. prie namo pastebėtas besitrainiojantis kažkoks žmogus. Paprašytas eiti šalin, jis atsakė keiksmažodžių lavina. Sargybiniai nutempė jį į Čeka būstinę. Karinei padėčiai tolydžio blogėjant, nebuvo galima rizikuoti. Visų nervai buvo įtempti iki kraštutinumo. Kitas keistas tomis dienomis nutikęs įvykis buvo daktaro Archipovo, kurio namų bolševikai kažkodėl nerekvizavo, „kelionė“ po miestą. Jis apėjo kiekvieną vaistinę, kurioje tikėjosi rasti sieros rūgšties. Jam reikėjo 400 svarų šio nuodingo skysčio – gana didelis kiekis paprastam gydytojui, tačiau jo mirtina paskirtis paaiškėjo tik vėliau. 1918 m. liepos 14 d. Gološčekinas išėjo pasivaikščioti su savo pavaduotoju ir apskrities kariniu komisaru Anuchinu. Prie jų prisijungė Safarovas ir keletas kitų Tarybos narių. Šitaip bolševikai visada susitikdavo pasitarti iki 1917 m., kai norėdavo išvengti smalsių policijos ir butų savininkių akių, o Jekaterinburge dabar buvo tokia kritiška padėtis, kad vietos vadovai troško pailsėti nuo nuolatinio sėdėjimo komitetų kabinetuose. Jie žinojo, jog tai gali būti paskutinė proga jiems laisvai pasikalbėti prieš prasidedant mūšiams miesto prieigose.
Trys vyrai pritarė būtinybei skubiai įvykdyti mirties bausmę visiems Romanovams. Kiti grupelės nariai šį pasiūlymą atmetė. Tarp jų buvo ir Uralo srities tarybos Vykdomojo komiteto narys Nikolajus Ufimcevas. Jam atrodė, kad reikia nužudyti tik Aleksandrą – esą būtent ji kalta dėl netinkamo Romanovų valdymo. Ufimcevas manė, kad žmoną be galo mylįs Nikolajus neturi savo nuomonės; taip pat jis prieštaravo bet kokiems siūlymams nužudyti Romanovų vaikus. Bolševikų grupelė grįžo į miestą taip ir neišsprendusi klausimo, kas turi būti nužudytas. Romanovų egzekucija buvo įtraukta į Jekaterinburgo vadovybės darbotvarkę, tačiau numatomų aukų sąrašas dar nebuvo sudarytas.
Liepos 16 d. 8 val. į Ipatjevo namą atvyko Jurovskis, netrukus prie jo prisijungė ir Beloborodovas. Apžiūrėję pastatą, jie išvyko į kitus susitikimus, palikę Nikulinui viską prižiūrėti, kol vakare sugrįš Jurovskis. Beloborodovas nusprendė įvykdyti egzekucijas, vos tik sulauks patvirtinimo iš Maskvos.
Vėliau tą pačią dieną Uralo srities tarybos Vykdomasis komitetas susirinko „Amerikos“ viešbutyje – srities Čeka būstinėje – išklausyti Gološčekino pasakojimo apie jo kelionę į Maskvą. Gološčekinas tuo metu ten gyveno kartu su čekistų vadovybe. Kai kurie posėdžio dalyviai išreiškė nusivylimą, kad jam nepavyko gauti nedviprasmiško Sverdlovo leidimo nužudyti Romanovų šeimą.
Safarovas Gološčekino kandžiai paklausė, kiek laiko, jo manymu, Jekaterinburgas atsilaikys prieš čekoslovakų puolimą. Vis dėlto grįžta prie klausimo, kaip ir kur turėtų įvykti egzekucija ir kurie asmenys turėtų būti nužudyti. Po trumpos diskusijos nuspręsta užduotį atlikti Ipatjevo name. Vadinasi, nužudyti teks ne tik imperatoriškąją šeimą, bet ir juos prižiūrintį gydytoją, virėją, liokajų, tarnaitę ir nepilnametį virėjo padėjėją. Logika buvo žiauri: jie savo likimą susiejo su Romanovais ir dabar turės skinti savo sprendimo vaisius.
Tačiau kaip geriau suorganizuoti žudynes? Beloborodovas siūlė surežisuoti tariamą Romanovų bandymą pabėgti, tada nuvežti juos į mišką miesto pakrašty ir ten nužudyti. Pats Nikolajus turėjo būti paliktas namuose. Jis turėjo būti viešai sušaudytas perskaičius jam pateiktus kaltinimus. Gološčekinas nepritarė siūlymui dėl praktinių priežasčių: jis neįsivaizdavo, kaip įmanoma įtikinamai surežisuoti bandymą pabėgti. Siūlė paprasčiausiai nuvežti šeimą į mišką, sušaudyti, o kūnus sumesti į kurią nors apleistą šachtą. Po to esą reikėtų įžūliai visiems pranešti, kad Romanovai perkelti į saugesnę vietą. Voikovas turėjo kitą idėją – nuvesti Romanovus prie upės, pririšti jiems po svarmenį ir nuskandinti. Tačiau galiausiai viršų paėmė Gološčekino pasiūlymas. Jo planas turėjo rimtą pranašumą: jis buvo paprastas ir lengviausiai nuslepiamas nuo smalsių akių. Jurovskis, kuriam buvo įsakyta įgyvendinti planą, grįžo į Voznesenskio prospektą ir ėmėsi parengiamųjų darbų.
Pirmiausia jis liepė įprastai jį pavaduojančiam Pavelui Medvedevui pranešti budintiems sargybiniams apie planą sušaudyti imperatoriškąją šeimą. Po to davė nurodymą perkelti jaunąjį virtuvės padėjėją į Popovo namą, kur buvo apsistoję raudongvardiečiai – kaip kovotojas už darbininkų klasę, Jurovskis, matyt, nusprendė, kad berniuko gyvybę reikia išsaugoti. Taip pat jis įsakė Medvedevui surinkti iš sargybinių jų revolverius. Kai Medvedevas juos atnešė, Jurovskis paaiškino: „Šiandien mes sušaudysime visą šeimą.“ Jurovskis nusprendė į sušaudymo komandą atrinkti patikimiausius žmones ir juos aprūpinti geriausiais ginklais. Jis liepė Medvedevui pasakyti sargybiniams, kad jie nesutriktų išgirdę šūvius. Jis kalbėjo greitai, trumpai ir ryžtingai.
Dar reikėjo informuoti Maskvą apie Jekaterinburgo ketinimus, ir Gološčekinas su Safarovu 1918 m. liepos 16 d. nusiuntė bendrą telegramą Zinovjevui į Petrogradą. Tuo metu tai buvo patikimiausias būdas susisiekti su Maskva. Zinovjevas telegramos turinį turėjo perduoti Sverdlovui, o kopiją nusiųsti Leninui. (Lenino įsakymas Uralo srities tarybos Vykdomajam komitetui susijungti su juo tiesioginiu ryšiu, akivaizdu, nebuvo įgyvendintas.) Tai, kad telegramą pasirašė Gološčekinas ir Safarovas, o ne Beloborodovas, neturėjo jokios reikšmės.
Miestas netrukus turėjo būti puolamas, ir jo vadovai pasiskirstė užduotis, ruošdamiesi evakuacijai. Uralo vadovybė prašė oficialaus Lenino ir Sverdlovo leidimo nužudyti Romanovus. Zinovjevas iš karto suprato telegramos svarbą ir persiuntė ją, pridurdamas trumpą komentarą: „Praneškite Maskvai, kad su Filipu [Gološčekinu] sutartas teismo procesas negali būti atidėtas dėl karinių aplinkybių. Jeigu jūsų nuomonė yra neigiama, prašome kuo skubiau mus informuoti. Gološčekinas ir Safarovas. – Susisiekite su Jekaterinburgu patys. Zinovjevas.“
Telegrama iš Petrogrado pasiekė Maskvą 1918 m. liepos 16 d. 21.22 val., arba 23.22 val. Uralo laiku. Jos turinys atrodo neturintis jokios prasmės, jei nežinai sutarto kodo. Kaip balandį Sverdlovas ir Jakovlevas keliaujančius Romanovus vadino „bagažu“, taip ir Gološčekinas su Safarovu tikriausiai vengė žodžio „egzekucija“ ir vietoj jo pasirinko nekalčiau skambantį „teismo procesas“.
Nė vienas bolševikų lyderis negalėjo ignoruoti sovietų pralaimėjimo pilietiniame kare galimybės, ir jeigu tokiu atveju kuris nors iš jų būtų patekęs į priešo nelaisvę, būtų nesulaukęs jokio pasigailėjimo iš jų susirašinėjimo paaiškėjus, kad jie kaip nors prisidėjo prie Romanovų likvidavimo. Be to, bolševikai vis dar šiek tiek prisibijojo visuomenės nuomonės ir nenorėjo būti pasmerkti dėl Nikolajaus, o ypač jo nekaltų vaikų, nužudymo. Dar prieš Vasario revoliuciją jie buvo puikiai įvaldę koduotas žinutes ir šifrus. Po Spalio revoliucijos, net ir įgiję telegrafo tinklo kontrolę, jie apdairiai nusprendė neatsisakyti tokių atsargumo priemonių. Kad ir kaip būtų, Gološčekinas su Safarovu žinojo, kad Leninas ir Sverdlovas supras, ką jie turi omenyje, nes greičiausiai buvo susitarę, kaip rašyti vieni kitiems.
Visą tą laiką sušaudymo komanda Ipatjevo namuose išlaikė kovinę parengtį. Tačiau Jurovskis nieko negalėjo daryti, kol Vykdomojo komiteto vadovybė negavo atsakymo iš sostinės ir neįgaliojo jo tęsti darbo. Tai paneigia versiją, kad Uralo vadovybė veikė savo iniciatyva ir tik vėliau informavo Maskvą.
Gavę Gološčekino telegramą, Leninas su Sverdlovu ilgai tarėsi, kol galiausiai perdavė atsakymą vienam iš Lenino asmens sargybinių A. I. Akimovui. Šis turėjo tučtuojau motociklu važiuoti į centrinę telegrafo stotį. Sverdlovas liepė jam elgtis itin apdairiai ir parnešti telegramos kopiją bei juostelę. Telegrafininkui atsisakius paklusti, Akimovas išsitraukė revolverį. Padaręs, kas liepta, Akimovas grįžo į Kremlių ir toliau kaip niekur nieko tęsė sargybinio pareigas.
Telegrama buvo išsiųsta į Jekaterinburgą tuo pačiu aplinkiniu keliu, per Petrogradą ir Permę. Iki šiol niekas nėra radęs jokių jos pėdsakų, todėl vis dar nėra įrodymų, kad Leninas ir Sverdlovas būtų pasmerkę mirčiai Nikolajų ir jo šeimą. Tai buvo padaryta tyčia. Sovnarkomo, Tarybų vykdomojo centro komiteto ir partijos Centro komiteto įrašai turėjo būti kuo „švaresni“, kad niekas negalėtų suversti Maskvos bolševikų vadovybei kaltės dėl imperatoriškosios šeimos išžudymo.
Nuo pat 1918 m. liepos iki šių dienų netrūko neigiančių, kad bolševikų centrinė vadovybė žinojo apie sprendimą Ipatjevo namuose įvykdyti Romanovams mirties bausmę. Tiesą sakant, šio įsitikinimo iki šiol laikosi daugelis Lenino gerbėjų.
