Kai 1944 m. Raudonoji armija įsiveržė į Prūsiją ir pradėjo stumtis į vakarus, Elbingo apylinkėse ūkininkavusių Gerlachų šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Kuo labiau artėjo sovietai, apie kurių vykdomus žiaurumus sklandė kraupiausi gandai, tuo didesnė panika apėmė vietos gyventojus. Jaunasis Horstas kartu su kitais paaugliais buvo pasiųstas ręsti vadinamosios Rytų sienos (vok. Ostwall) – gynybos įtvirtinimų prieš sovietus, tačiau vokiečių pajėgos buvo priverstos nuolat trauktis, užleisti poziciją po pozicijos.
Jaunuolis kasdien matė didžiulius pabėgėlių srautus, stebėjo vis didėjantį chaosą ir baiminosi dėl nežinios. Ilgainiui trauktis jau buvo per vėlu ir Gerlachų šeima atsidūrė spąstuose. Į jų kaimelį įsiveržė pikti ir atgrasūs sovietai. Jie įsikūrė šeimos ūkyje, grasino sušaudyti, plėšikavo, prievartavo ir girtavo. Horsto tėvas buvo išvestas į nežinią. Daugiau namiškiai jo nebematė.
Frontui nuslinkus toliau į vakarus, okupantai pradėjo rengti vis didesnes žmonių medžiokles. Gaudyti ne tik nacių partijos nariai, ne tik Vermachte tarnavę vyrai, bet ir paprasti civiliai, įskaitant paaugles merginas ir jaunuolius. Pastarasis faktas istorikų retai nušviečiamas. Tūkstančiai pilnametystės nė nesulaukę paaugliai turėjo „išpirkti nacių režimo kaltę“, plušdami tolimiausiuose Sovietų Sąjungos lageriuose. Išsivedimas apklausai „kelioms dienoms“ paprastai pasibaigdavo gyvuliniais vagonais ir kelione į nežinią. Tarp nelaimėlių atsidūrė ir šios knygos autorius, prieš tai kelias savaites kalintas sulaikymo rūsiuose ir Įsruties kalėjime. Ten jis buvo kvočiamas ir mušamas. Sovietų saugumiečiai žūtbūt norėjo išgauti prisipažinimą, kad nepilnametis tarnavo Vermachte ar buvo nacių organizacijų narys.
Kelionė traukiniu į Sibirą tęsėsi visą amžinybę. Horsto bendrakeleiviai mirė iš bado ir nuo išsekimo, negaudami jokios medicinos pagalbos. Nuošaliose stotelėse gyviesiems tekdavo iškrauti mirusiųjų kūnus. Šis košmaras autoriaus sąmonėje įsirėžė visam gyvenimui. Nuolat kamavo svarstymai: argi visa tauta be išimties yra verta tokio elgesio?
Prie Ižmos upės esančiuose lageriuose kaliniai turėjo dirbti pačius įvairiausius darbus, tačiau sunkiausias buvo geležinkelio tiesimas. Žiemą kamuojami arktinio speigo, o trumpą vasarą – tuntų ėdrių mašalų ir uodų, bedaliai kaliniai „išpirkinėjo kaltę“, vienas po kito žūdami nuo choleros, dizenterijos, šalčio, bado, verčiami plušti iki išsekimo. Stovyklų administracija vokiečių moteris išnaudojo seksualinėms paslaugoms, žadėdama įvairių lengvatų. Tarp kalinčių vyrų taip pat formavosi hierarchija, vystėsi patys įvairiausi santykiai – nuo bičiuliškų iki priešiškų. Siaubingos sąlygos vienus nužmogino, o kitus sutaurino.
Tame raudonajame košmare, kai likimo bičiulius šienavo mirties dalgis, Horstui pasisekė – jis liko gyvas. Prie to nemažai prisidėjo dvasios grūdinimas, smalsaus jaunuolio pokalbiai su kalinčiais dvasininkais, patraukusiais jį į tikėjimą. Pamažu iš vaikino, Vokietijoje auklėto didžiavokiškos arogancijos dvasia, gimė vyras, gebantis atjausti svetimą skausmą, suvokiantis jo likimą lėmusį priežasčių ir pasekmių dėsnį.
Horstas Gerlachas į Rytų Vokietiją grįžo 1946 m. pabaigoje, sovietų tardytojams taip ir nepavykus jam primesti tarnystės hitleriniam režimui. Tačiau jo dar laukė sunki kelionė į Vakarus, o paskui ir už Atlanto, kur tapo krikščionių dvasininku. Prisiminęs savo kančios ir skausmo kupiną gyvenimą, jis rašė: „Pamažu tvirtai įtikėjau. Prisiminiau daugelį esminių savo gyvenimo virsmų. Išdidus vokietis, griežtas nacionalistas, žydų nekenčiantis nusidėjėlis, militaristas, rusų priešas... Visi šie mano įvaizdžiai nuolatos varžėsi vienas su kitu. Susimąsčiau, ar nevertėtų jų atmesti ir pakeisti kuo nors prasmingiau. „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!“ Ir kas girdi, teatsiliepia. Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens“ (Apr 22,17). Šie žodžiai iš Apreiškimo Jonui privertė susimąstyti.“
Siūlome perskaityti šios knygos ištrauką.
Komunistinė „dorovė“
Gyvenimas lageryje buvo toks nuobodus ir monotoniškas, kad žmonės visais įmanomais būdais stengėsi jį paįvairinti. Komunistinėje Rusijoje propaguojama laisvos meilės idėja, todėl kai kurie puolė į tos meilės glėbį.
Daugelio rusų tai nestebino, nes komunistams atmetus krikščionišką mokymą, žlugo dorovė. Sovietai laikėsi įsitikinimo, kad žmogus tėra aukštesnės rūšies gyvūnas. Tokiomis nuostatomis teisintas bet kuris gyvuliškas geismas.
„Laisvos meilės“ praktika klestėjo visuose lageriuose. Kalinės moterys už geresnį darbą ar maistą parsiduodavo viršininkams. Vyrai ir moterys paprastai miegojo atskiruose barakuose po trisdešimt žmonių kiekviename, bet matyti besimylinčias poras tapo visiškai įprasta. Šioje bedievių visuomenėje beveik niekas nebuvo girdėjęs apie gėdos jausmą. Kiek pagerėjus gyvenimo sąlygoms, „laisvai meilei“ pasidavė ir vokiečiai. Ypač tie, kurie turėjo geriau apmokamus darbus ir gavo didesnes maisto porcijas. Nesvarbu, vedę ar ne, jie naudojosi savomis privilegijomis.
Smukusios dorovės pavyzdžiu tapo viena netekėjusi rusė mokytoja, kuri susilaukė keturių nesantuokinių vaikų nuo keturių skirtingų vyrų. Pakeliui į šį pasaulį buvo ir penktasis. Tikras komunisto „idealas“. Stalinas pats rodė pavyzdį: išsiskyrė su žmona, o paskui vieną po kitos vedė tris moteris. (Autorius klysta. Su pirmąja žmona Stalinas išsiskyrė, o antroji nusižudė – red. past.) Rusai vedybų parodiją vadino „susirašymu“, o skyrybas – „ištuoka“.
Sovietų vyriausybė skatino nesantuokinių vaikų gimstamumą. Tokius vaikus noriai priimdavo valstybiniai vaikų darželiai. Nuo pat kūdikystės jie gaudavo geresnį maitinimą, jiems skiepytos komunizmo tiesos. Taip ugdyti asmenys, idealiai tinkantys propaguoti šėtoniškoms marksizmo teorijoms.
Motinos dažnai parsiduodavo svetimiems vyrams, kad gautų maisto savo vaikams. Šis jų sprendimas ne itin pagerino vaikų padėtį, nes netrukus būdavo laukiamasi naujų atžalų. Prekyba kūnu buvo įprastas dalykas. Tai ypač suklestėjo visuomenėje, kurioje nebūdavo patenkinami dvasiniai žmogaus poreikiai. Už papildomą maisto kąsnį žmonės darydavo viską; merginos už svarą duonos parduodavo nekaltybę. Kelios mūsų moterys į Vokietiją grįžo besilaukiančios.
Tiesa, nebuvau girdėjęs, kad kas nors lageryje būtų susirgęs venerine liga. Gal ir buvo, bet tokius dalykus slėpdavo. Vėliau mama papasakojo, kad mūsų kaime, iš kurio beveik visi gyventojai buvo išvežti, rusai pasiliko kelias jaunas vaikų turinčias moteris. Keturios iš tų moterų netrukus mirė nuo lytiškai plintančių ligų, nes nebuvo vaistų išgydyti.
Raudonosios armijos kariams prieš būsimuosius puolimus žadėta, kad turės daugybę vokiečių moterų. Anksčiau karininkai svaigino kareivius degtine, kad tie beatodairiškai pultų mūsų kulkosvaidžius, bet degtinė temdė protą. O štai moterų geismas varė į priekį! Prisiplėštas maistas, alkoholis ir prievartaujamos moterys – aukščiausias komunistinės visuomenės nario tikslas!
Lageryje vedybų pareiga buvo suprantama savotiškai. Vienas kalinys, buvęs sovietų karininkas, Ukrainoje turėjo žmoną ir keturis vaikus. Kalinamas gebėjo prasimušti į aukštesnes pareigas, gyveno susimetęs su mergina, kuri pagimdė jam dar kelis vaikus. Pasibaigus įkalinimo bausmei, ukrainietis tarė „sudie“ „šiaurės draugei“ ir grįžo į pietus pas žmoną. [...]
Tikėjimas komunizmo doktrinomis
Nepaisant propagandininkų pastangų, likome gana atsparūs komunistinėms doktrinoms. Stovykloje niekada nesusibūrė jokia komunistinė kuopelė. Ir tai buvo išimtis, nes kitose karo belaisvių stovyklose būta persismelkusių komunizmo dvasia.
Gaudavome laikraščių iš Laisvosios Vokietijos komiteto – prokomunistinės karo belaisvių organizacijos. Kai kurie jų tekstai tik dar labiau kurstė mano vokiškąjį patriotizmą. Ypač įdomu buvo skaityti straipsnius, kuriuose smerkiamai vaizduotas gyvenimas kapitalistinėse Vakarų šalyse. Sovietai tiesiog negalėjo pateikti nešališkų naujienų. Apie Vakarų sąjungininkų pergales buvo beveik neužsimenama.
Dažniausiai aptarinėdavome ne tokius svarbius dalykus. Jei kuris rusas ar net vokietis pradėdavo keikti Vokietiją, už gimtinę stodavome mūru. Kontrastas tarp Rusijos ir vakarietiškų šalių mums buvo akivaizdus. Sovietinė sistema negebėjo suteikti dvasinio peno. Vienintelis garbinamas dievas čia buvo raudonoji valstybė.
Kartą su vieno ruso vaikais ėjau parnešti galvijams šieno. Vienas vaikas nešėsi mokyklinį vadovėlį. Pavartęs aptikau paveikslėlį, kuriame vaizduojami vokiečių kareiviai, vedami berniuko, grojančio fleita. Pasitelkęs vaizduotę, mėginau suprasti paveikslėlio prasmę. Ko gera, ji tokia: berniukas, turbūt sovietų partizanas, veda būrį vokiečių kareivių į spąstus – kaip šiuolaikinis fleitininkas iš Hamelino.
„Tėvelis“ Stalinas senesnėse nuotraukose vilkėjo paprastą švarką, o dabar fotografuotas dėvintis Sovietų Sąjungos maršalo uniformą su daugybe spalvingų medalių.
Stalino ir kitų sovietinių didžiūnų portretai puikavosi ant visų oficialių pastatų sienų. Tačiau bet kuris rusas, palyginęs gyvenimą prieš 1917 m. bolševikų perversmą su gyvenimu po perversmo, galėjo pastebėti drastiškų pokyčių į blogąją pusę. Mano tėvas dažnai sakydavo, kad karas sugadina žmones. Savęs vis klausdavau: ar visa ta komunistinė filosofija nesudarkė rusų?
