Po išsamių tyrimų ir studijų paaiškėjo, kad altorėlius puošia garsaus XIX a. dailininko, nutapusio plačiai žinomus „Lietuvaitės su verbomis“ ir „Pjovėjos“ paveikslus, Kanuto Rusecko darbai. Išsiaiškinta, kad iki patenkant į Dubingius jie puošė Vilniaus Šv. Teresės bažnyčią, kurioje yra ir daugiau K. Rusecko darbų.
Nustatyta, jog altorėlio „Aušros Vartų Marija / Šv. Kazimieras“ paveikslai tapyti iki 1845 m., o antrojo „Švč. Marija su Kūdikiu / Šv. Juozapas“ – šiek tiek vėliau, po 1852 m. Procesijų altorėlis – liturginis katalikų procesijų reikmuo, atsiradęs dar VII amžiuje, o Lietuvoje itin išpopuliarėjęs baroko laikotarpiu.
Išsamiau apie autorių
Kanutas Ruseckas gimė 1800 m. Stebėkių kaime (Panevėžio r.), smulkių bajorų šeimoje. Mokėsi Troškūnų mokykloje, vėliau studijavo Vilniaus universitete, Prancūzijos dailės akademijoje, arti 10 metų gyveno ir kūrė Romoje. Grįžęs į Vilnių dirbo piešimo mokytoju Vilniaus bajorų institute. Šiuo laikotarpiu daug kūrė sakralinėms erdvėms – nutapė altorinių paveikslų Vilniaus katedrai, Vilniaus Šv. Teresės, Ukmergės, Salų, Svėdasų ir kitoms bažnyčioms, „Nukryžiuotojo“ freską Vilniaus Bernardinų bažnyčiai.
Jis restauravo sienų ir molbertinę tapybą: Viniaus šv. Teresės bažnyčioje, Aušros Vartų Švč. Dievo Mortinos paveikslą, Michelangelo Palloni freskas Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčopje, sukūrė portretų, animalistinių kompozicijų, Vilniaus ir jo apylinkių peizažų, buitinio žanro paveikslų. Mirė 1860 m., palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse.
Procesijų altorėlių suradimo istorija
Dubingių bažnyčia yra netekusi daug sakralaus paveldo. Ją nusiaubė net du gaisrai – 1954 ir 1958 metais – taigi liepsnose žuvo visa, kas buvo laikoma šventovės viduje. Yra žinių, kad trūkstamos liturginės įrangos ir paveikslų į Dubingius atsigabenta iš Vilniaus – buvo įprasta, kad atsitikus nelaimei turtingesnės parapijos paremdavo nukentėjusias reikalingais liturginiais reikmenimis. Tačiau kas ir iš kur buvo dovanota, konkrečiai iki šiol nebuvo žinoma.
Altorėlių prikėlimo naujam gyvenimui istorija pilna netikėtumų: naujosios Dubingių Šv. Jurgio bažnyčios mecenatė, menotyrininkė dr. Aurelija Rusteikienė ir išsamiausiai Dubingių bažnyčios istoriją išstudijavusi menotyrininkė dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė liturginių reikmenų sandėliuke, tebestovinčiame prie senosios bažnytėlės, aptiko du nugyventus, gerokai laiko bei prastų saugojimo sąlygų pažeistus procesijų altorėlius su „Aušros Vartų Marijos / Šv. Kazimiero“ ir „Švč. M. Marijos su Kūdikiu / Šv. Juozapo“ paveikslais.
Norėdamos išsiaiškinti istorinę ir meninę radinių vertę, menotyrininkės 2021 m. rudenį bendruomenės atstovus pakvietė į susitikimą su grupe restauratorių. Jo metu apsispręsta objektus patikėti specialistams. Restauravimo procesas truko metus, jį finansavo Rusteikų šeimos fondas. Istorinius-menotyrinius tyrimus atliko dr. Rima Valinčiūtė-Varnė, cheminius – Dalia Panavaitė, fotogrametrinius apmatavimus – Dalius Čechanavičius. Altorėlių konservavimo-restauravimo darbams vadovavo Lina Katinaitė (I kat.sienų tapybos ir auksuotės restauratorė), darbus atliko Dovilė Bumbulytė (II kat. auksuotės restauratorė), Lauryna Kiškytė (II kat. auksuotės restauratorė), asistentai Marius Bumbulis, Gintarė Janulaitytė, Brigita Janulaitytė. Paveikslus restauravo aukšč. kat. molbertinės tapybos restauratorė Rūta Gužauskaitė ir I kat. molbertinės tapybos restauratorė Aušra Gibiežienė.
Prieš atliekant darbus altorėlių būklė buvo kritinė: neišlikę medienos, gipsinių ornamentų fragmentai, kai kur neišlikęs grunto, polichrominis sluoksnis, auksuotė, rasta uždažymų, mediena pažeista medžio kenkėjų ir pelėsio. Paveikslai buvo purvini, skylėti, aptaškyti vašku, drobė nelygi. Atkūrimo darbo būta sudėtingo ir kruopštaus, bet rezultatas pranoko visus lūkesčius – vargu ar kas galėjo tikėtis, kad kelis dešimtmečius sandėliuke dūlėjusius sakralius objektus sukūrė vienas garsiausių to meto tapytojų Kanutas Ruseckas.
Paveikslų autorystės nustatymas
„Negaliu to pavadinti kitaip nei stebuklu“ – apie altorėlių paveikslų autorystės ir kilmės vietos nustatymą pristatydama darbus bendruomenės atstovams sakė istorinius-menotyrinius tyrimus atlikusi menotyrininkė dr. Rima Valinčiūtė-Varnė. Altorėlių istorijos detektyvas prasidėjo, kai ji atkreipė dėmesį, kad Kanuto Rusecko 1846 m. nutapytame paveiksle „Dievo Kūno procesija Vilniuje 1845 m.“ vaizduojamas toks pat, o tiksliau – galbūt net tas pats šiandien Dubingiuose saugomas altorėlis su „Aušros Vartų Marija“. Kadangi žinoma, jog K. Ruseckas turėjo ypatingai glaudų santykį su Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia (nutapė jai 4 altorinius paveikslus, restauravo sienų tapybą) ir stebuklinguoju „Aušros Vartų Marijos“ paveikslu (restauravo, kelis kartus pavaizdavo savo kūriniuose), kilo klausimas, ar šie altorėliai į Dubingius negalėjo patekti iš minėtos bažnyčios.
Šį spėjimą galutinai patvirtino žymaus Vilniaus fotografo Juozapo Čechavičiaus 1878–1881 m. nuotrauka, kurioje Dubingių procesijų altorėlis su Aušros Vartų Marijos atvaizdu užfiksuotas stovintis Vilniaus Šv. Teresės šventovėje.
Antrasis procesijų altorėlis taip pat įamžintas šioje nuotraukoje, tačiau uždengtas balta skraiste. Sprendžiant iš atvaizdų, jis turėjo priklausyti prie bažnyčios veikusiai Šv. Juozapo brolijai.
Abiejų procesijų altorėlių paveikslus palyginus su Kanuto Rusecko kūryba, šio tapytojo autorystė pasitvirtino. Išvadai neprieštarauja ir Dubingių altorėlių paveikslų cheminiai tyrimai, kurie parodė, kad tapant paveikslus buvo naudojami pigmentai ir medžiagos, būdingi XIX amžiui. Didžioji jų dalis sutampa su nustatytaisiais, anksčiau tiriant kitus K. Rusecko paveikslus.
Iš to, kokie ir kaip buvo vaizduojami paveikslai šiuose procesijų altorėliuose, išryškėjo ir visai K. Rusecko kūrybai būdingas pilietinis pasipriešinimas Rusijos imperijos priespaudai.
Tvarkant procesijų altorėlių medinę dalį, geresnės būklės altorėlis su Aušros Vartų Marijos / Šv. Kazimiero paveikslais buvo tik konservuotas – nuvalytas ir sutvirtintas. Antrasis altorėlis buvo stipriai aplūžęs, trūko maždaug trečdalio drožybos, todėl pasirinkta dalinės restauracijos koncepcija: altorėlio dalis su Švč. Mergelės Marijos ir Kūdikio paveikslu restauruota pilnai – išdrožtos, nugruntuotos ir paauksuotos trūkstamos dalys, – o kita pusė su Šv. Juozapo paveikslu tik konservuota. Taigi yra matoma, kas išlikę autentiška, kas prarasta, o kas meistriškai atkurta restauratorių. Taip išsaugota atmintis apie patirtus praradimus ir atgimimą, o tai juk irgi yra neatsiejama kūrinio istorijos dalis.
Atnaujinti ir svarbią autorystę atgavę procesijų altorėliai pradeda naują gyvenimą Aurelijaus ir Aurelijos Rusteikų atstatytoje Dubingių ŠV. Jurgio bažnyčioje, kuri ir dėl pastarojo atradimo, ir dėl daugelio kitų priežasčių tampa verta piligrimų, kultūros istorikų ir plačiosios visuomenės dėmesio.
