Unikaliausi eksponatai – iš Baltijos jūros dugno iškelti, laiko beveik nepaliesti nuskandintų laivų varpai – gelmių tyrinėtojų dovana muziejui. Intriguojančią ekspoziciją papildo autentiškos skenduolių nuotraukos, modeliai, kitokie povandeninio kultūros paveldo reliktai.
Laivai nugarmėjo į dugną
Parodos idėja kilo po to Baltijos gelmių tyrinėtojų iš Vokietijos, Švedijos, Suomijos viešnagės Lietuvos jūrų muziejuje. Jūrų kultūros paveldo apsaugos savanorių grupė „Baltic Sea Heritage Rescue Project“ muziejininkams perdavė jūros dugne aptikto laivo „Elbing IX“ varpą.
LJM istorikus sudomino ne tik šis unikalus radinys, bet ir tyrinėtojų pasakojimai apie Lietuvos vandenyse surastus per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus nuskandintus laivus. Bendromis pastangomis buvo parengta paroda „Baltijos gelmių istorijos“.
Laivas „Elbing IX“ nuskendo 1914 metų lapkričio 17-osios naktį. Pasiųstas gelbėti kito skęstančio didžiausio Vokietijos karo laivo „Friedrich Carl“, nusigavo iki Mėmeliu vadintos Klaipėdos krantų.
Likimo ironija – „Elbing IX“ pats tapo karo veiksmų auka – užplaukė ant minos ir nugarmėjo į jūros dugną. Žuvo tik vienas jūrininkas, o pats skenduolis tapo minų riboženkliu kitiems laivams.
Laivą „Edith Bosselman“ tokia pati lemtis ištiko 1942 metų gruodį – plaukdamas iš Dancigo į Liepoją irgi pateko į minų lauką. Žuvo 15 įgulos narių. Rasta tik valtis ir jūrininko kūnas.
Šiurpių nelaimių atgarsiai
Laivai „Elbing IX“ ir „Edith Bosselman“ priklausė Europos laivininkystės kompanijoms. Tačiau kariškiai Baltijoje be gailesčio daužė, skandino ir prekybos laivus.
„Jūra buvo nusėta minomis. Daug laivų nuskendo ant jų užplaukę. Tarp jų ir „Lietuvos Baltijos Loyd'o laivai“, – sakė parodą kuruojantis LJM Laivybos istorijos skyriaus vedėjas Edvino Ubis.
Vaizdo instaliacijoje atgija paskutiniojo „Elbing IX“ reiso akimirkos, šiurpios katastrofos nuojauta. Eksponuojami skenduolių modeliai, trimate spausdinimo technika pagaminti iš organinių medžiagų.
Tvarumo principais grindžiama ir visa pristatoma LJM ekspozicija, kuriai išradingai pritaikytos anksčiau kitiems muziejaus renginiams gamintos priemonės. Tai ekologinis parodos akcentas.
Nuskendusių laivų vaizdo projekcijas sukūrė muziejaus bičiulis menininkas Rimas Sakalauskas.
Žūties istorijos – unikalios
„Baltic Sea Heritage Rescue Group“ domina ne tik praeitis. Savanoriai jūros gelmėse laivus skenduolius valo nuo tinklų – šitaip gelbėja jūros gyvūnus, kurie žūsta į juos įsipainioję.
Ši veikla padėjo sukaupti daugiau vertingos medžiagos apie nuskendusius laivus, atkurti jų žūties faktus. Narai, tarp kurių yra ir lietuvių, patys finansuoja savo ekspedicijas, bendradarbiauja su muziejininkais.
Savanorių grupės pažiba – vokietė Sabine Kerkau, daugiau nei 30 metų tyrinėjanti nuskendusius laivus. Moterį traukia Rytų Baltija, nes jos protėviai kilę iš Klaipėdos krašto.
S.Kerkau nardė Libano, Graikijos, Islandijos, Kroatijos, Sardinijos pakrantėse, Atlante: daugiau nei penkis tūkstančius kartų leidosi į jūrą, buvo panirusi į šimto metrų gelmę.
Farmacininkės specialybę įgijusi vokietė darbavosi ir Estijos vandenyse – tyrinėjo prie Talino įlankos vokiečių nuskandintą vienintelį tarpukario Lietuvos karo laivo „Prezidentas Smetona“.
Jūroje – laivų kapinynai
„Buvo nelengva, jis guli jūros dugne virš judrių laivakelių sankryžos. Kol nardėme, estai šešioms valandoms buvo apriboję keltų ir kitokių laivų eismą“, – ekspediciją prisiminė S.Kerkau.
Suomių įlanka vadinama didžiausių skenduolių kapinynu – per karus čia į dugną nugrimzdo daugybė laivų, pamuštų torpedų, orlaivių. Jiems suteiktas saugotinų jūrų kultūros objektų statusas.
Lietuvos teritorinėje jūroje dunkso apie 120 nuskendusių laivų, jų atrandama vis daugiau. Tačiau į Kultūros vertybių registrą kol kas įrašyta tik 17 skenduolių. Kiti laivai dar nėra nuodungniau tyrinėti ir aprašyti. Kiekviena istorija – išskirtinė ir beveik visada paženklinta tragedija.
Baltijoje nuskendusių laivų „Elbing IX“ ir „Edith Bosselman“ varpai į Kopgalio tvirtovėje įsikūrusio Jūrų muziejaus ekspozicijas perkelti neatsitiktinai – regis, jiems čia bus saugiau nei jūros dugne.
Plėšikautojai neria į gelmes
Jūrų muziejuje saugomas dar vienas unikumas – netoli Juodkrantės XIX amžiaus pradžioje nuskendusio burlaivio varpas.
Laivų kapinės teritoriniuose vandenyse gali tyrinėti tik mokslininkai – leidimus gavę profesionalūs povandeninės archeologijos specialistai. Draudžiama lupinėti nuskendusių laivų įrenginius, savavališkai iškelti ginkluotę, kitokią karinę amuniciją.
Prie skenduolių veržiasi smalsūs nardytojai, ne tik sausumoje, bet ir vandenyse siautėjantys „juodieji archeologai“. Tokiems radiniai jūros dugne – ne kultūros vertybės, o pasipelnimo šaltinis.
Nuskendusių laivų zonose pastebint vis daugiau įtartinų giluminio nardymo entuziastų, todėl istorikai svarsto, kaip vertingiausius jūrų kultūros paveldo artefaktus iškelti, saugoti juos muziejuose.
„Albatrosas“ viską prisimena
Dar vienas bendras „Baltic Sea Heritage Rescue“ ir LJM projektas – Kopgalyje surengta tarptautinė mokslinė konferencija „Jūros gelmių istorijos“. Patirtimi patirtimi pasidalijo Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vokietijos povandeninės archeologijos specialistai, muziejininkai, su jūrų kultūros paveldo apsauga susieitų institucijų atstovai, ekspertai.
„Apžvelgėme naujus atradimus, iššūkius, grėsmes, tarėmės, kaip ginti laivų kapavietes nuo įžūlių plėšikautojų, apsaugoti jas teisinėmis priemonėmis, nepažeidžiant ekologinių jūros sistemų. Visuomenė apie tai irgi turėtų daugiau žinoti“, – sakė LJM direktoriaus pavaduotojas istorikas Romualdas Adomavičius.
Įvairiais laikais nuskendusius Lietuvos laivus, stichijos gniaužtuose žuvusius jūrininkus primena Kopgalyje šalia LJM delfinariumo iškilęs jūrų paukščio formos paminklas „Albatrosas“.
