Biržų pilis: „feikas“ ar karinės šlovės simbolis?

Biržų tvirtovė turistus traukia dėl to, kad ji – vienintelė Lietuvoje XVI a. pab. statyta bastioninė tvirtovė, Radvilų giminės valdų centras ir galios simbolis bei pagrindinis XVII-XVIII amžiuose vykusių karų su Švedija epicentras.

Biržų tvirtovėje įsikūrusiame muziejuje „Sėla“ saugomi Radvilų laikus menantys unikalūs eksponatai, kurių daugiau niekur nėra: stikliniai patrankų sviediniai, XVII a. pab. mortyra, keturspygliai (arba „varnos pėdos“), XVII a. Radvilų Biržų kunigaikštystės žemėlapis, įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą, pirmoji Lietuvoje atstatyta koklinė krosnis ir daugelis kitų.

Vykstant kovoms su Livonijoje įsikūrusiais kalavijuočiais, Lietuvos pasienyje buvo dykros – 20–30 kilometrų pločio sunkiai įveikiamų girių juosta. Tik nugalėjus kryžiuočių ir kalavijuočių ordinus, miškai pradėti kirsti dirbamoms žemėms. Atsirado biržės, iš kur ir kildinamas Biržų pavadinimas.

Biržų laukas pirmą kartą yra paminėtas 1416 m. Vokiečių ordino Livonijos magistro laiške ordino prokuratoriui.

Biržai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1455 m., kai LDK valdovas Kazimieras Jogailaitis Radvilai Astikaičiui dovanojo 6 pavaldinius ir žemės.

1547 m., kai Barbora Radvilaitė tekėjo už Žygimanto Augusto, norint išvengti mezalianso, Radvilos gavo kunigaikščių titulus, o Biržai tapo kunigaikštyste. Tiesa, Radvilos gavo ne Lietuvos, o Vokiečių Tautos Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą. Tai liudija ir juodas vokiškasis erelis Radvilų ir Biržų miesto herbe.

Biržų kaip miesto istorija prasideda 1589 m., kai Kristupas Radvila Perkūnas pastatė mūrinę Biržų pilį – kunigaikščių Radvilų rezidenciją ir tais pačiais metais miestui išrūpino Magdeburgo teises.

Adamas Freitagas, XVII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architèktas ir karo inžinierius, savo knygoje „Karìnė architektūrà“ nurodo, kodėl didikai statėsi ne šiaip sau dvarus, bet tvirtóves.

Štai tos priežastys: kaip papuošalas pono rezidencijai ir visam dvarui; turto apsaugai sunkiais laikais; atsargoms laikyti; dėl garbės ir reputacijos, kad nesaugiais laikais suteikti prieglobstį; dėl saugumo jausmo vietos gyventojams; tvirtovė yra ilgaamžiškiausias savųjų nuopelnų paminklas; dėl naudos tėvynei. Nauda tėvynei įrašyta paskutiniuoju, ne pačiu svarbiausiu punktu.

Biržų tvirtovė buvo statoma ne tik kaip gynybinis Šiaurės Lietuvos punktas kovų su Švedija dėl Livonijos metu. Ji buvo ir atramos punktas puolimui: čia Kristupas Radvila Perkūnas, Kristupas Radvila II rinkdavo karius karo žygiams. Netgi didysis karvedys J. K. Chodkevičius Biržuose rinko kariuomenę, kad galėtų apginti Rygą nuo švedų Salaspilio mūšyje.

Nedaug kas atkreipia dėmesį į dar vieną Biržų tvirtovės svarbos aspektą – Radvilos ją statė... dėl asmeninio ir savo turto saugumo.

Reformatų tikėjimo didikai Radvilos neturėjo nei katalikybę išpažįstančių valdovų Vazų, nei Lietuvos didikų palaikymo. Tuo labiau, kad su pagrindinėmis magnatų giminėmis (Sapiegomis, Chodkevičiais) nuolat vyko arši konkurencija dėl dominavimo Lietuvoje.

Beje, Boguslavas Radvila dokumente be užuolankų rašė, kad reikia kurti „Radvilų valstybę“ pagal nepriklausomų Vokietijos valstybių principus, kurioje svarbų vaidmenį turėjo vaidinti Slucko, Nesvyžiaus, Olykos ir Biržų tvirtovės.

Biržų pirmosios tvirtovės statyba buvo pradėta užtvankos įrengimu – 1575 m. Buvo užtvenktos dvi upės ir pelkė virto pirmuoju Lietuvoje dirbtiniu tvenkiniu (400 ha), kuris buvo panaudota tvirtovės bei miesto prieigoms apsaugoti.

Biržų bastioninės tvirtovės statyba pradėta 1586, baigta 1589 metais. Kunigaikštis Kristupas Radvila Perkūnas 1589 m. gegužės 1 d. rašte Biržų miestui tai patvirtino: „Su Dievo pagalba naujai pastatėme mūsų Biržų pilį, o toje pilyje išmūrijome bažnyčią“.

Tvirtovė buvo pastatyta pagal vadinamąją itališkąją schemą – žemių pylimai buvo apsaugoti dar ir mūro kiautu. Pilį juosė griovys su vandeniu, per kurį ėjo pakeliamas tiltas. Pylimų kampuose buvo sumūryti parako rūsiai. Kiekviename pylimo kampe buvo po 1 bastioną, iš kurių buvo galima apšaudyti priešą. Rytinio tvirtovės kiemo šone stovėjo dviaukštis stačiakampis vartų pastatas. Radvilų arsenalas, kur buvo saugomi ginklai, garsėjo visoje Europoje. Yra žinoma, kad iš Radvilų patrankas saliutams skolindavosi net Europos šalių valdovai.

Tvirtovės kieme stovėjo triaukščiai Kristupo Radvilos Perkūno rūmai. Jie pavaizduoti su dvišlaičiu stogu ir renesanso frontonais. Netoli rūmų stovėjo mūrinė evangelikų reformatų bažnyčia. Kaip atrodė rūmų interjeras, tikslių duomenų nėra. Tačiau jie turėjo būti puošnūs, nes šaltiniuose randama, kad net pilies arsenalo lubos buvo tapytos ir puoštos gipsatūromis.

Iš Kristupo Radvilos susirašinėjimo žinoma, kad vieno rūmų kambario sieną puošė tapyta kompozicija, vaizduojanti Radvilos susitikimą su Švedijos karaliumi Gustavu Adolfu. Interjero akcentas buvo puošnios krosnys ir židiniai.

1625 m. Biržų pilis pulta du kartus. 1625 m. rugpjūčio mėnesį Gustavo Adolfo kariuomenė pilies nepaėmė, o rugsėjo 7 d. laisvai pasitraukdama įgula atidavė pilį švedams. Iš pilies švedai pasiglemžė turtą, karo amunicijos, maisto atsargas ir 60 patrankų.

Gustavas Adolfas Biržų pilyje paliko savo įgulą, kuriai vadovavo pulkininkas Koicas. Švedų įgula pilyje išbuvo iki 1627 m. 1625–1627 m. mūriniai pilies rūmai buvo smarkiai apgriauti ir gyventi nebetiko, todėl Biržų palivarke Kristupas II Radvila (1585–1640) pasistatė medinius rūmus.

Antroji Biržų pilis statyta pagal senosios olandų sistemos (dvigubi pylimai be mūro kiauto) standartus. Pilies statyba užtruko apie 50 metų ir kainavo tiems laikams milžinišką sumą – apie 50 tūkst. auksinų. Pasikeitė ir reprezentaciniai rūmai. Jie perstatyti vėlyvojo renesanso-ankstyvojo baroko stiliumi su dviem 3 aukštų rizalitais ir 2 aukštų arkada.

Pylimai buvo velėniniai, apjuosti grioviu. Tvirtovės planą sudarė keturi bastionai, juos jungiančios kurtinos ir tiltą dengiantis ravelinas. Kieme buvo arsenalas, arklidės, 4 parakinės, kareivinės (jų būta 4, dviejų aukštų, jose tilpo 500), kuriose gyveno tvirtovės įgula.

Karininkai ir komendantas gyveno nameliuose, pastatytuose kieme, ravelino aikštelėje. Mediniame name budėjo sargyba. Kiemo centre buvo rikiuotės aikštė, nuo kurios ėjo takeliai į visus bastionus, vartus ir pagrindinius pastatus.

Svarbus buvo įvažiavimas tvirtovę: į raveliną vedė tiltas su viena pakeliama dalimi, raveliną su tvirtove jungė pagrindinis tiltas, kuriame buvo dvi pakeliamos dalys ir ketveri vartai; atskiri įėjimai buvo pėstiems ir važiuotiems. Pervažiavus tiltą, stovėjo dviejų aukštų vartų pastatas, šalia jo buvo du bokšteliai, o fasadą puošė smiltainyje išraižyti Radviloms priklausančių miestų herbai.

1655 m. Biržų pilis pasidavė švedams, tačiau 1657 m. etmonas V. K. Gonsievskis ją atsiėmė. Mirus Jonušui Radvilai, Biržų pilį nuo 1659 m. pradėjo tvarkyti jo pusbrolis Boguslavas Radvila (1620–1669). 1662 m. pradėti pilies perstatymo darbai.

Boguslavas Radvila forsavo pilies rūmų statybą, bet ji užsitęsė. Pilies statybos darbai nutrūko po Boguslavo Radvilos mirties, kai ji atiteko jo mažametei dukrai Liudvikai Karolinai Radvilaitei (1667–1695).

Biržų pilies rūmus sudarė trys pagrindinės dalys: triaukščiai galai ir dviaukštė vidurinė dalis. Vidurinės dalies fasade buvo atviros arkadų galerijos (gan unikalus reiškinys Lietuvos renesanso architektūroje), fasaduose simetriškai išdėstytos langų ir durų angos. Greta abiejų triaukščių rizalitų buvo įrengti dveji puošnūs vidiniai laiptai.

Pastate buvo apie 40 patalpų: erdvių salių ir svetainių, gyvenamųjų kambarių. Išorinės rūmų sienos buvo 1,3 m, vidinės – 1,2 m storio.

Gyvenamoji ir ūkinė zona užėmė dešiniąją rūmų pusę, kur buvo siauresnė laiptinė. Įvairius krovinius, valgius ir gėrimus buvo galima pakelti į trečiąjį aukštą per išmūrytą keltuvo šachtą.

Rūmų interjeras buvo puošnus, ištaigingas: lubos puoštos ornamentinėmis bei figūrinėmis gipsatūromis, tapytomis kompozicijomis. Kambariuose stovėjo glazūruotų koklių krosnys su ornamentiniais motyvais ir Radvilų heraldiniais ženklais.

Rūmų interjerą puošė židiniai. Vienuolika iš jų išsiskyrė puošnumu ir dydžiu. Rūmuose buvo daug (apie 1000) paveikslų ir skulptūrų. Ypač meniškai buvo įrengtas valgomasis – didelė salė, kurios sienos buvo išklotos buazerijomis, o lubos dekoruotos tapyba karine tematika. Sienose ir laiptinėse buvo renesansiniais apvadais apjuostų nišų dekoratyvinėms skulptūroms.

Radvilos siekė, kad taikos metu Biržų tvirtovės įgulą sudarytų 200–300 karių. Karo metu tvirtovės įgula galėjo išaugti iki 1000 karių. Jiems vadovaudavo komendantas-pulkininkas, kurio pavaldume buvo tvirtovės inžinierius, rotmistrai (kuopų vadai), kapitonai ir puskarininkiai bei samdomi kareiviai.

Arsenale tarnavo ceikvartas, puškoriai ir jų padėjėjai bei kiti pabūklininkai. Jie atsakė ne tik už šaudymą, bet ir prižiūrėjo bei remontavo pabūklus.

Iki XVII a. vidurio karų tvirtovėje būdavo iki 800 karių ir keliolika patrankininkų. 1662 m., dėl nedidelių ir nuolat vėluojančių atlyginimų per dvi savaites dezertyravo 1000 karių. Dar po dviejų metų tvirtovėje buvo likusi tik 42 karių įgula, o to netgi neužteko sargybai eiti. Šiaurės karo metu Biržų tvirtovėje buvo 114 karių ir karininkų.

Iki 1625 m. Biržų tvirtovės arsenalas buvo labai turtingas – švedai, užgrobę pilį, išsivežė 60 patrankų. 1657 m. inventoriuje išvardyti 45 pabūklai. Pusšimtis patrankų minima ir XVII a. pabaigos dokumentuose.

Be artilerijos, pagal to meto karybos rekomendacijas, tvirtovėje turėjo būti 500–1000 muškietų, 200 pistoletų, 100 kovos kirvių ilgais kotais (berdišių), 200 ilgų iečių, šarvų, kirasų, šalmų.

Lietuvos ir Lenkijos karalius Augustas II ir Rusijos caras Petras I 1701 m. vasario 26 d. Biržų pilyje pasirašė tarpusavio sutartį prieš Švediją. Šiaurės karo metu, nuo 1701 m. liepos – iki 1703 m., pilį vėl buvo užėmę švedai. 1703 m. vasarį pilį atsiėmė Antanas Grigas Oginskis bei Rusijos kariai. 1704 m. rugpjūčio 16 d. pilį su 15 tūkst. karių puolė švedai ir rugsėjo 14 d. tvirtovės įgula po derybų kapituliavo. Švedai išsprogdino pastatus, liko tik pylimai.

1705 m. žygiuodamas su kariuomene iš Vilniaus į Rygą caras Petras I vėl aplankė Biržus ir keturioms dienoms apsistojo po švedų 1704 m. sprogdinimo išlikusiuose rūmų ar pilies vartų pastato kambariuose.

1818 m. Biržus aplankė caras Aleksandras I. Antrąkart čia apsilankęs 1822 m. ir apžiūrėjęs tvirtovės griuvėsius, jis įsakė bajorų maršalkai Aleksandrui Bistromui, kad Biržų pilies griuvėsių niekas neliestų.

Trečią kartą Biržų pilies rūmai buvo baigti atstatyti sovietmečiu – 1988 m. Restauracijai skirta 950 tūkst. rublių (tuomet sumos, viršijančios 1 mln. rublių, turėjo būti derinamos Maskvoje).

Trumpai peržvelgus Biržų tvirtovės istoriją, matyti, kad tvirtovė 1600–1704 m. atlaikė 7 tiesioginius priešų puolimus. Per kiek daugiau nei šimtą metų ji dalyvavo trijuose karuose ... ir tik kartą, 1625 m., sugebėjo apsiginti (tačiau po pakartotinio puolimo vis tiek įgula pasidavė).

Tad ar vertėjo kunigaikščiams Radviloms leisti milžiniškus pinigus tvirtovės statybai? Juk plytos, mūrijimas, pylimų ir griovių kasimas reikalavo daug darbo jėgos. Be to, Radviloms daug kainavo atlyginimai kariams, ginkluotė, nuolatiniai remontai ir pilies išlaikymas.

Anot profesoriaus Valdo Rakučio, Biržų tvirtovė tiko Radvilų rūmams kaip rezidencijai apsaugoti, tačiau kritus Rygai, Biržų strateginė svarba gerokai viršijo jos galimybes sėkmingai gintis nuo tuo metu savo galybę pasiekusios Švedijos. Lietuvos valstybė nepajėgė tinkamai saugoti ir panaudoti tvirtovės – priešų apsiausti Biržai nė karto nesulaukė pagalbos iš Lietuvos kariuomenės ir turėdavo kliautis tik pačių Radvilų surinktais ir apmokamais kariais.

Negana to, LDK karinės pajėgos nė karto nepadėjo užimtos tvirtovės atsiimti – nebuvo skiriama nei artilerijos, nei kariuomenės pulkų. Tvirtovę Radvilos susigrąžindavo tik karinių gudrybių arba diplomatinių derybų dėka.

Tačiau... Jei ne Radvilos, galbūt, nebūtų nei pačių Biržų, nei Biržų tvirtovės.