Pasakojimas nukelia į XVIII amžių. Smulkių vokiečių aristokratų šeimoje auganti kunigaikštytė Sofija, būdama vos keturiolikos, apsukrios motinos išsiunčiama į Rusiją, kad ištekėtų už Karlo Peterio Ulricho (būsimojo Rusijos imperatoriaus Petro III). Sofija tampa stačiatike, pasivadina Jekaterina, o amžininkai ir istorikai vėliau papildo šį vardą – prideda Jekaterinos Didžiosios epitetą.
Imperatoriaus Petro III valdymas tetrunka pusmetį – besikeičiančiu užsienio politikos kursu ir reformomis nepatenkinta gvardija bei diduomenė jį įkalina, priverčia atsisakyti sosto ir valdove paskelbia jo žmoną Jekateriną II. Per šį perversmą ji parodo ryžtą ir drąsą, o vos įžengusi į sostą – tolerantiškumą, gebėjimą atleisti, politinę moralę, grįstą racionalumu ir praktiškumu.
Ji 34 metus valdė didžiausią pasaulyje Rusijos imperiją. Moters parašas, padėtas ant potvarkio, buvo įstatymas, o nutarimas bet kuriam iš dvidešimties milijonų pavaldinių galėjo reikšti gyvenimą arba mirtį. Jekaterina II buvo protinga, labai apsiskaičiusi ir įžvalgi žmonių žinovė.
Jekaterina įžengė į sostą kariuomenės, cerkvės, aukštuomenės daugumos ir Sankt Peterburgo liaudies palaikoma – visi jai padėjo, nes imperatorės asmenybė ir būdas buvo visiška priešingybė jos vyro Petro III akivaizdžiam negebėjimui valdyti. Ji buvo didinga monarchijos amžiaus figūra. Vienintelė jai lygi moteris Europos soste buvo Anglijos karalienė Elžbieta I. Rusijos istorijoje ji ir Petras I savo gebėjimais ir laimėjimais yra iškilę aukščiau visų kitų 300 metų senumo Romanovų dinastijos carų ir imperatorių.
Jekaterina perdavė Petro palikimą. Jis atvėrė Rusijai „langą į Vakarus“ Baltijos jūros pakrantėje pastatydamas miestą, kurį pavertė savo sostine. Jekaterina atidarė kitą langą – šis buvo prie Juodosios jūros, o jo brangakmeniai – Sevastopolis ir Odesa. Petras į Rusiją atvežė technologijas ir valdymo institutus; Jekaterina atnešė Europos moralę, politinę ir teisės filosofiją, literatūrą, meną, architektūrą, skulptūrą, mediciną ir išsilavinimą. Petras pastatė Rusijos laivyną ir subūrė kariuomenę, įveikusią puikiausius Europos karius; Jekaterina surinko didžiausią meno galeriją Europoje, statė ligonines, mokyklas, vaikų namus. Petras nuskuto barzdas ir nurėžė žymių didikų ilgus apdarus; Jekaterina įkalbėjo juos pasiskiepyti nuo raupų. Petras pavertė Rusiją didžia galybe; Jekaterina tą galią padidino ir nuvedė tautą link kultūros, kuri kitame šimtmetyje, be kitų, pagimdė Deržaviną, Puškiną, Lermontovą, Gogolį, Dostojevskį, Tolstojų, Turgenevą, Čechovą, Borodiną, Rimskį-Korsakovą, Musorgskį, Glinką, Čaikovskį, Stravinskį, Petipą ir Diagilevą. Šie menininkai ir jų kūryba neatsiejami nuo Jekaterinos palikimo Rusijai.
Šiai knygai apie nepaprastą moterį būdingas istorinis tikslumas ir išsamus to meto įvykių išmanymas, meistriškas stilius, gebėjimas griauti mitus ir surasti bei parodyti žmogiškąją dramą.
Skaitykite knygos ištrauką.
* * *
Pirmuosius dvejus valdymo metus virš Jekaterinos dunksojo turbūt daug grėsmingesnė šešėlinė fi gūra nei bet kuri, galinti užginčyti jos teisę į sostą. Tai buvo kūdikystėje nuo sosto nušalintas nebylus, įkalintas buvęs caras Ivanas VI. Jo šešėlis persekiojo Jekateriną kaip ir imperatorę Jelizavetą. Jekaterinai įžengus į sostą, vieni jai priekaištaudavo, kad ji nesutiko su savo sūnaus Pavelo viršesne teise į dinastiją ir nepasitenkino regentės vaidmeniu, o kiti atsargiai užsimindavo apie Ivano išvadavimą iš kameros, kur jis praleido beveik visą savo gyvenimą. Po istorijos su Chitrovu Jekaterina išleido manifestą dėl tylėjimo, tačiau kalbų ir gandų apie įkalintą carą niekaip nesisekė užgesinti.
Per dvidešimt Jelizavetos valdymo metų Ivanas niekaip neišėjo jai iš galvos. Dėl jo imperatorė naktimis ir bijojo miegoti. Mirus Jelizavetai, Petras III be jokių ginčų užėmė sostą. Petras buvo Romanovas, Petro I vaikaitis, ir jo iškilaus senelio nustatyta tvarka įvardytas sosto įpėdiniu, t. y. jį įvardijo valdantysis valdovas, jo teta Jelizaveta. Šių skiriamųjų įgaliojimų Jekaterina neturėjo. Ji buvo užsienietė, sostą užgrobė per perversmą ir kai kas manė, kad galėjo būti susijusi su savo vyro mirtimi. Būtent todėl bet kokie pranešimai apie pasipriešinimą, sąmokslą ar maištą Jekaterinai keldavo nerimą.
Per istoriją su Chitrovu ji išliko rami ir puikiai su ja susitvarkė. Tačiau niekas, kas buvo iki tol, neprilygo istorijai su Vasilijumi Mirovičiumi ir įkalintuoju caru Ivanu VI.
1764 metų birželį Jekaterina išvyko iš Sankt Peterburgo į kelionę po Baltijos provincijas. Liepos 9 dieną ji buvo Rygoje, kai pasiekė žinia, kad mėginimas išlaisvinti buvusį imperatorių baigėsi jaunuolio mirtimi.
1740 metais Ivanas buvo pusantrų metų, kai Jelizaveta nušalino jį nuo sosto. Kai jam buvo ketveri, jis buvo atskirtas nuo tėvų. Formalaus išsilavinimo jis negavo, bet vaikystėje kunigas išmokė jį rusų abėcėlės. Tada jam buvo dvidešimt ketveri ir aštuoniolika metų jis praleido įkalintas vienutėje Šliselburgo tvirtovėje, aštuoniasdešimt kilometrų Nevos aukštupiu nuo Sankt Peterburgo. Ten kaip kaliniui Nr. 1 jam buvo leista matytis tik su savo tiesioginiais prižiūrėtojais ir niekuo daugiau. Sklido kalbos, kad jis žinojo, kas esąs, nes kartą sargybinių įsiutintas sušuko: „Atsargiai! Aš – imperijos valdovas. Aš – jūsų valdovas!“ Pranešimas apie tokį protrūkį sukėlė griežtą Jelizavetos slaptosios kanceliarijos vadovo Aleksandro Šuvalovo reakciją. „Jei kalinys nepaklūsta ar nederamai kalba, – nurodė Šuvalovas, – laikykite jį sukaustytą, kol paklus, o jei vis tiek priešinasi, privalo būti nuplaktas lazda arba rimbu.“ Galiausiai sargybiniai pranešė: „Kalinys kažkodėl ramesnis nei prieš tai. Jis nebemeluoja, kas jis toks.“
Jelizaveta niekaip nenusiramino, ir imperatorės paliepimu Šuvalovas davė papildomą nurodymą: jei atrodo, kad pastangos išlaisvinti kalinį Nr. 1 greičiausiai bus sėkmingos, Ivano prižiūrėtojai turi jį nužudyti.
Po Jekaterinos įžengimo į sostą kilusios sumaišties ji apsilankė pas Ivaną, kad pati susidarytų nuomonę apie kalinį. Ji pamatė aukštą, liekną vaikiną šviesiais plaukais ir rusva barzda, išblyškusį nuo to, kad tiek metų nematė dienos šviesos. Jo veido išraiška buvo nekalta, bet metų metai vienatvės atsiliepė jo intelektui. Jekaterina rašė: „Jis ne tik skausmingai ir beveik nesuprantamai mikčiojo, bet ir buvo praradęs protą bei žmogišką supratimą.“
Vis dėlto jis, kaip ir Petras III, buvo Romanovas – tiesioginis vyresniojo Petro I brolio ir bendravaldžio caro Ivano V palikuonis ir jo teisė į sostą dinastijos atžvilgiu buvo neginčytina. Jei Jekaterina būtų radusi jį silpno proto ar psichiškai nesveiką, turbūt nebūtų turėjusi ko bijoti. Remdamasi jo akivaizdžiu netinkamumu valdyti, ji būtų galėjusi paskelbti jį neveiksniu, pasigailėti, išlaisvinti ir parūpinti jam ramų, patogų gyvenimą. Bet jei jis nebuvo toks jau neveiksnus, galėjo būti, kad Ivanas būtų kažkaip fiziškai ir psichiškai reabilituotas. Net jei ir akivaizdžiai negalėtų valdyti, jis būtų pavojingas kaip simbolis. Siekdama apsisaugoti, ji įsakė ir toliau jį laikyti sunkiomis sąlygomis, kaip buvo laikomas ir anksčiau. Įkalintam Ivanui prižiūrėti buvo paskirtas Nikita Paninas.
Buvo laikas, kai Jekaterina vylėsi, kad jaunuolį galima įkalbėti pasirinkti uždarą vienuolio gyvenimą, o tai būtų atėmę jam teisę grįžti į sostą. Jei jis sutiktų būti įšventintas į vienuolius, įšventinimas reikštų, kad jis visam laikui pasitraukia iš politinio gyvenimo, ir jį saugantiems karininkams buvo nurodyta pasistengti ir vesti jį šiuo keliu.
Kitas galimas sprendimas – Ivano mirtis kalėjime dėl tikrai natūralių priežasčių. Kad taip tikrai nutiktų, Paninas įsakė neleisti jo gydyti: jei jis sunkiai susirgtų, leistų ateiti tik kunigui, bet ne gydytojui. Be to, Paninas pasirašė specialų įsakymą, atnaujinantį ankstesnius nurodymus dėl kalinio saugojimo: jei kas nors, nesvarbu kas, mėgintų išsivesti kalinį be aiškaus rašytinio įsakymo, kurį savo ranka pasirašė pati imperatorė, Ivano negalima perduoti. O jei atrodytų, kad pastangos jį išlaisvinti greičiausiai pasieks tikslą, jo sargybiniams buvo įsakyta kalinį nužudyti. Įsakymas atliepė ankstesnį Šuvalovo nurodymą: „Neleisti kaliniui gyvam pakliūti į gelbėtojų rankas.“
Ivanui saugoti buvo pristatyti du karininkai – kapitonas Danila Vlasevas ir leitenantas Luka Čekinas. Tik jie ir tvirtovės komendantas galėjo patekti pas kalinį. Kadangi šiems dviem karininkams nebuvo leista palikti Šliselburgo, juos, tiesą sakant, užrakino kartu su bevardžiu kaliniu. Padėtis buvo tokia, kad Ivanas buvo rankose dviejų vyrų, kurie įgalioti tam tikromis aplinkybėmis jį nužudyti ir kurių pačių tikslas buvo jį išlaisvinti, kad patys galėtų grįžti į normalų gyvenimą.
Sargybiniai kas du mėnesius pranešdavo Paninui. Ilgainiui šie pranešimai ėmė atspindėti vis didėjantį jų nuobodulį, nusivylimą ir laisvės ilgesį. Jų maldavimai stiprėjo sulig kiekvienu laišku. 1763 metų rugpjūtį Paninas atsakė ir patarė jiems pakentėti žadėdamas, kad greitai jie baigs eiti savo pareigas. Lapkritį, vis giliau grimzdami į neviltį, jie kreipėsi į Paniną su skubiu prašymu: „Paleiskite mus, nes mūsų jėgos išseko.“ Atsakydamas Paninas 1763 metų gruodžio 28 dieną parašė, kad jiems išsiųsta po tūkstantį rublių – jiems tai buvo milžiniška suma, – ir pažadėjo, kad teks šiek tiek palaukti.
„Jūsų prašymas bus patenkintas ne vėliau kaip vasaros pradžioje.“
1764 metų žiemos viduryje į pulką Šliselburge buvo paskirtas jaunas karininkas, leitenantas Vasilijus Mirovičius, iš Smolensko pulko. Išdidus, vienišas, kupinas kartėlio, prasiskolinęs, linkęs girtuokliauti ir lošti jaunuolis gniaužė savyje maudžiantį neteisybės ir persekiojimo jausmą. Mirovičiui buvo dvidešimt ketveri, kilęs iš ukrainiečių aristokratų. 1709 metais Petras I konfiskavo jo valdas, nes 1708 metais per švedų įsiveržimą į Rusiją jaunuolio senelis stojo prieš carą į ukrainiečių kazoko etmono Ivano Mazepos pusę. Netekęs šeimos palikimo, Mirovičius išaugo skurde. Neturėdamas pinigų ji stengėsi jų išlošti kortomis, bet nesėkmingai. Jį nuolat spaudė kreditoriai. Maskvoje gyvenančios trys jo seserys nuolat badmiriavo, bet jis negalėjo joms padėti. Jis meldėsi Dievui, bet atsakymo nebuvo. Vildamasis atgauti savo šeimos žemes, jis atvyko į Sankt Peterburgą. Du kartus kreipėsi į Senatą dėl teisių atkūrimo, bet Senatas prašymą atmetė. Jis du kartus kreipėsi į Jekateriną; ji irgi jį atstūmė. Kai jis kreipėsi į Kirilą Razumovskį, Jekaterinos paskirtą ukrainiečių etmoną, Razumovskis jam pasakė, kad jo prašymai beviltiški. Razumovskis jam tik patarė: „Daryk pats karjerą, jaunuoli. Naudokis proga kaip kiti.“ Mirovičius įsidėjo šiuos žodžius į galvą.
Piktas, be pinigų ir ryšių, jis įstojo į kariuomenę ir buvo paskirtas į Sankt Peterburgą. Jo bendražygiams karininkams jis pasirodė niūrus ir sunkiai sukalbamas. Jo postas buvo prie išorinės tvirtovės, kur niekam nebuvo leista žinoti, kas vyksta viduje.
Jį domino bevardis kalinys Nr. 1, uždarytas vidinės citadelės kamerų labirinte, kur jį prižiūrėjo ypatingieji sargybiniai, kurių niekas nepakeisdavo. Kai galų gale jis sužinojo, kad kalinys buvo Ivanuška – pateptasis kūdikėlis caras, Mirovičius prisiminė Razumovskio patarimą: naudokis proga. Šis patarimas priminė Mirovičiui neseną kito jauno karininko Grigorijaus Orlovo, kuris padėjo Jekaterinai nuversti valdovą ir taip pats iškilo iki svaiginančios valdžios ir turtų, istoriją. Tai kodėl gi jam, Vasilijui Mirovičiui, nepadarius to paties Ivano labui? Kodėl jam, kaip ir broliams Orlovams, neišgarsėjus ir nepralobus surengiant tikrojo caro išgelbėjimą?
Tokia ambicinga pradžia praplėtė Mirovičiaus akiratį. Jo motyvas grąžinti Ivaną į sostą buvo palengvinti savo paties vargus ir skurdą tampant dar vienu orlovu. Netrukus atsirado kilnesnė vizija. Mirovičius buvo ne tik lošėjas ir girtuoklis, bet ir praktikuojantis tikintysis, taigi įsikalbėjo, kad Dievas skyrė jam šventą misiją. Aišku, kad pats Dievas pritartų ir palaimintų moters uzurpatorės nuvertimą ir pateptojo caro grąžinimą į sostą. Šios naujos idėjos sujaudintas Mirovičius rado bendražygį Šliselburge – Apoloną Ušakovą. Jiedu drauge aptarė tvirtovės planą ir kokiais būdais įkalbės ar įveiks citadelės įgulą. 1764 m. gegužės pradžioje Mirovičius parengė manifestą – klaidingus pareiškimus ir nusiskundimus – Ivanui pasirašyti ir paskelbti, kai jis bus išlaisvintas.
Neilgai Petras III sėdėjo soste, kai jo žmonos intrigomis ir rankomis jam buvo duota išgerti nuodų ir tokiomis priemonėmis pasipūtėlė ir švaistūnė Jekaterina jėga užgrobė man paveldėjimu priklausantį sostą. Iki mūsų įžengimo į sostą dienos ji yra išsiuntusi iš mano šalies beveik dvidešimt penkis milijonus auksu ir sidabru. <...> Be to, jos įgimtos silpnybės paskatino paimti į vyrus savo pavaldinį Grigorijų Orlovą, už ką ji negalės pasiteisinti per Paskutinį teismą.
Jie buvo sumanę, kad pats Ušakovas prisistatys į Šliselburgą apsimesdamas Jekaterinos pasiuntiniu, kuris atneša įsakymą išlaisvinti Ivaną. Mirovičius perskaitys įgulai įsakymą, suims komendantą, išlaisvins kalinį ir nuplukdys Neva į Sankt Peterburgą, kur Ivanas paskelbs, kad prisijungia prie karinių pajėgų sostinėje. Kad užtvirtintų savo pasižadėjimą, du sąmokslininkai nuėjo į cerkvę ir davė priesaiką. Laikas veikti ateis, kai imperatorė išvyks į jau paskelbtą kelionę po Baltijos provincijas. Ko Mirovičius ir Ušakovas nežinojo, žinojo tik Jekaterina, Paninas ir du sargybiniai, Vlasevas ir Čekinas, kad bet kokios pastangos išlaisvinti kalinį baigsis jo mirtimi.
Prieš pat Jekaterinos išvykimą iš Sankt Peterburgo į Baltijos provincijas Ušakovas dingo. Karo kolegija įsakė jam nugabenti lėšas į Smolenską ir perduoti jas ten esančio pulko vadui. Mirovičius laukė savo bendražygio sugrįžtant – jis negrįžo. Ant upės kranto buvo rasta jo skrybėlė ir durklas; kaimynystėje gyvenąs valstietis pranešė, kad nuskendusio karininko kūnas buvo išplautas ant kranto ir jie jį palaidojo. Jo mirties aplinkybės nežinomos. Mirovičius nusiminė, bet įkyrios minties varomas, o gal, jo įsitikinimu, ir priesaikos susaistytas, nutarė pats imtis veiksmų. Jis subūrė tvirtovėje kareivius, išdėstė jiems savo planą ir paprašė jų prie jo prisidėti. Kiekvienas būgštaudamas atsakė: „Jei kiti pritars, aš neprieštarausiu.“ Liepos 4-ąją pusę dviejų nakties Mirovičius sutelkė savo šalininkus. Kai nuo triukšmo pabudo tvirtovės komendantas ir išlėkė vienais naktiniais marškiniais, Mirovičius muškietos buože partrenkė jį ir tas neteko sąmonės. Vidinio ir išorinio bastionų vyrai paleido vienas po kito per šimtą šūvių; niekas nežuvo ir nebuvo sužeistas. Norėdamas kuo greičiau įveikti vidinės citadelės gynėjus, Mirovičius atsitempė seną patranką; greitai pakilo balta vėliava.
Mirovičius persikėlė per vidinę citadelę supantį griovį ir pasišviesdamas deglu nuėjo į Ivano kamerą. Prie durų stovėjo du prižiūrėtojai – Vlasevas ir Čekinas. Mirovičius sugriebė Čekiną ir paklausė: „Kur imperatorius?“ Čekinas atsakė: „Mes neturime imperatoriaus. Mes turime imperatorę.“ Jį nustūmęs Mirovičius įėjo į kamerą. Ant grindų kraujo klane gulėjo Ivano kūnas. Du karininkai įvykdė Panino paliepimą ir atliko savo pareigą; išgirdę šūvius jie ištraukė miegantį kalinį iš lovos ir aštuonis kartus perrėžė jį kalavijais. Ivanas mirė net dorai neprabudęs, nes žmogus, kurio jis niekada nebuvo matęs, norėjo pasodinti jį į Rusijos sostą.
Susijaudinęs nuo to, ką pamatė, Mirovičius puolė ant kelių, apkabino kūną, pakėlė ir pabučiavo jo kruviną ranką. Kai jo mėginimas įvykdyti sąmokslą žlugo, jis pasidavė. Ivano kūną nešant į išorinę tvirtovę Mirovičius šaukė: „Matote, mano broliai, tai mūsų imperatorius Ivanas Antonovičius! Jūs nekalti, nes nežinojote mano ketinimų! Aš prisiimu visą atsakomybę ir visą bausmę prisiimsiu!“
Atgavęs sąmonę Šliselburgo komendantas nedelsdamas pranešė apie įvykį Nikitai Paninui, kuris su didžiuoju kunigaikščiu Pavelu buvo Carskoje Selo. Paninas per greičiausią pasiuntinį perdavė šią naujieną Jekaterinai į Rygą. Ji išsigando, bet po apėmusios nuostabos (ji nesistengė to nuslėpti) ją užplūdo didžiulis palengvėjimas. „Dievo keliai nenuspėjamai nuostabūs, – rašė ji Paninui. – Apvaizda man davė aiškų savo palankumo ženklą, užbaigdama šį skandalingą reikalą.“ Imperatorės būrį lydintis Prūsijos ambasadorius pranešė Frydrichui, kad „ji išvyko iš čia [Rygos] su visiška ramybe ir pačia santūriausia veido išraiška“.
Jai buvo sunku patikėti, kad trumpas sukilimas buvo vieno nevilties apimto žmogaus poelgis; žaidimas, kai rizikuojama tokiais dalykais, tikrai turėjo būti sąmokslas. Ji įsakė nedelsiant atlikti tyrimą. Buvo suimta penkiasdešimt karininkų ir žmonių iš tvirtovės. Ypatingosios komisijos tardomas Mirovičius atvirai pripažino savo kaltę ir atsisakė apkaltinti ką nors kitą. Nepaisydama jo sąžiningumo, kai Jekaterina išnagrinėjo bylos dokumentus ir perskaitė Mirovičiaus manifestą, kaltinantį ją kaip uzurpatorę, nunuodijusią savo vyrą ir ištekėjusią už Grigorijaus Orlovo, ji atmetė bet kokias mintis apie atlaidumą. Rugpjūčio 17 d. imperatoriškuoju manifestu buvo paskelbta, kad tyrėjai rado Ivaną nepakaltinamą, o Mirovičių teis ypatingasis teismas, sudarytas iš Senato, Šventojo sinodo, Karo, Karinių jūrų pajėgų, Užsienio reikalų kolegijų pirmininkų ir aristokratų. Perduodama Mirovičių teismui, Jekaterina pranešė: „Kad įžeidė mane asmeniškai, aš kaltinamajam atleidžiu. Tačiau dėl išpuolio prieš visuotinę taiką ir šalies gerovę lai ištikimųjų susirinkimas priima sprendimą.“
Ivaną nužudę du vyrai išvis nebuvo teisiami. Teismo užduotis buvo įvertinti Mirovičiaus įvykdytą aktą, o kaltė dėl Ivano mirties nuo tų, kurie iš tikrųjų nužudė kalinį, buvo perkelta ant žmogaus, kuris pamėgino jį išlaisvinti. Tris kartus į teismą atvesdintas ir raginamas išduoti kitus Mirovičius atkakliai tvirtino, kad veikė vienas. Per teismą pati Jekaterina įsikišo tik kartą: kai narys pareikalavo kankinti Mirovičių, kad būtų išgauti jo bendrininkų vardai, Jekaterina įsakė tardymą vykdyti be kankinimų. Ironiška, kad tam tikruose sluoksniuose toks sprendimas pakenkė jos reputacijai, nes pakurstė įtarimus, esą ji baiminosi, kad skausmas demaskuos nusikaltimus.
Jekaterina iš tikrųjų stengėsi nuslėpti bet kokią sąsają su slaptais Panino įsakymais, kuriais vadovaudamiesi Ivano prižiūrėtojai buvo įgalioti jį nužudyti, jeigu bus mėginama jį išlaisvinti. Žinantiems apie tokį nurodymą buvo pasakyta, kad jo pagrindas yra imperatorės Jelizavetos įsakymai.
Mirovičiaus likimas buvo aiškus. Rugsėjo 9 dieną jis buvo nuteistas myriop nukirsdinant. Per teismą Mirovičius rodė savitvardą. Tai irgi bylojo Jekaterinos nenaudai; buvo kalbama, kad tik žinodamas, jog išvengs bausmės, kaltinamasis galėjo būti toks oriai ramus. Jekaterina apie tai žinojo ir atsikirsdama tokiai nuomonei, kai teismas paskelbė mirties nuosprendį, pirmą kartą per savo valdymą jį pasirašė. Taip Mirovičius tapo pirmuoju rusu, kuriam, praėjus dvidešimt dvejiems metams nuo to laiko, kai imperatorė Jelizaveta prisiekė niekada nebepasirašyti mirties nuosprendžio, buvo įvykdyta mirties bausmė.
Atėjus laikui, Mirovičius ramiai pasitiko mirtį, taip ramiai, kad daugelis stebėjusiųjų mirties bausmę buvo įsitikinę, jog paskutinę minutę jo bus pasigailėta. Mirovičiaus elgsena paskutinėmis minutėmis bylojo, kad ir jis taip manė. Spinduliuodamas ramybe jis atsistojo šalia kaladės, o minia laukė tikėdamasi, kad atvyks imperatorės pasiuntinys ir atneš įsakymą atšaukti nuosprendį. Kai pasiuntinys neatvyko, Mirovičius padėjo galvą ant kaladės. Budelis iškėlė kirvį ir stabtelėjo. Vis tiek niekas neatvyko. Kirvis nusileido.
Mirovičiaus palaikai buvo visiems rodomi iki sutemų, o paskui sudeginti. Mirovičiaus sąmokslo smulkmenos niekada nebuvo paviešintos. Dviem sargybiniams, Vlasevui ir Čekinui, „ištikimai atlikusiems savo pareigą“, buvo atlyginta paaukštinimu ir po 7 tūkstančius rublių kiekvienam. Šešiolika kareivių, kurie buvo jiems pavaldūs ir saugojo Ivaną vidinėje Šliselburgo citadelėje, gavo po šimtą rublių mainais už pasižadėjimą nepasakoti, ką matė ir girdėjo.
Rusijoje visuomenės abejonės dėl imperatorės vaidmens dėl Ivano mirties buvo suvaldomos. Rusijos vyriausybėje, teisme, tarp aristokratijos, kariuomenėje vyravo nuomonė, kad kalta Jekaterina ar ne, ji padarė tai, ką turėjo padaryti. Tačiau Europoje, kur Jekaterina stengėsi atrodyti Apšvietos duktė, nebuvo taip paprasta. Vieni pritarė tam, ką padarė Jekaterina, kiti nepritarė, treti ir pritarė, ir nepritarė. Madam Žiofren (Geoffrin), garsiausio literatūros ir menininkų salono Paryžiuje vadovė ir šeimininkė, parašė Stanislovui Poniatovskiui Lenkijoje ir kritikavo Jekateriną, kad ji pernelyg aktyviai dalyvavo teismo procese ir priimant nuosprendį. „Manifestas dėl Ivano mirties, kurį ji [ Jekaterina] išleido, absurdiškas, – rašė ji. – Nebuvo jokio reikalo išvis ką nors sakyti. Mirovičiaus teismo buvo visiškai gana.“ Pačiai Jekaterinai, su kuria ji retkarčiais susirašydavo, madam Žiofren parašė: „Man atrodo, kad jei aš sėdėčiau soste, leisčiau kalbėti savo poelgiams, o plunksną nutildyčiau.“
Įskaudinta tokių nuomonių iš toli Jekaterina atrėžė: „Man norisi jums pasakyti, kad apie šį manifestą kalbate kaip aklasis apie spalvas. Jis išvis buvo parašytas ne užsienio valstybėms, o Rusijos visuomenei pranešti apie Ivano mirtį. Būtinai reikėjo pasakyti, kaip jis mirė. To nepadarius, man pavydinčių ir man bloga linkinčių dvaro ministrų piktos paskalos būtų patvirtintos. <...> Jūsų šalyje žmonės ieško priekabių prie šio manifesto, jūsų šalyje žmonės ieško priekabių ir prie gerojo Viešpaties, o čia liaudis kartais ieško priekabių prie prancūzų. Vis dėlto čia šis manifestas ir nusikaltėlio galva padarė galą visokiam priekabiavimui. Todėl tikslas pasiektas ir mano manifestas padarė galą visokioms priekabėms. Todėl jis buvo geras.“
Mirus Ivanui, teisėto suaugusio pretendento į sostą nebeliko, todėl sosto paveldėjimo krizė buvo ne pats svarbiausias dalykas. Jekaterinos karūnai niekas negrėsė iki 1772-ųjų, kai po devynerių metų aštuoniolikmetis Pavelas tapo pilnametis.
