„Tankų mūšiai 1939–1945 m.“ nuo pradžios iki pabaigos skirta karo temai ir parašyta remiantis asmenine Antrojo pasaulinio karo patirtimi. F. von Mellenthinas pats dalyvavo visose kampanijose, kurias vykdė tankų daliniai. 1939 m., tarnaudamas 3-iajame korpuse, jis aktyviai veikė Lenkijos kampanijoje, po jos vyko Prancūzijos užkariavimas, Balkanų kampanija, kovos Vakarų dykumoje ir Rusijos kampanija, apėmusi Stalingrado bei Kursko mūšius. Sąjungininkams įsiveržus į Prancūziją 1944 m., jį paskyrė į Vakarų frontą. Būtent šiame fronte 1945 m. F. von Mellenthiną į nelaisvę paėmė amerikiečių kariai. Po dvejų su puse metų vėl išėjęs į laisvę, jis emigravo į Pietų Afriką.
Taigi šiam generolui majorui Antrajame pasauliniame kare teko dalyvauti daugybėje lemiamų mūšių, sutikti daug narsių, puikių karių ir iš arti matyti tankų mūšius skirtingomis karo sąlygomis: nuo apsnigtų Rusijos miškų iki Vakarų dykumos. Nors ir parašytas žvelgiant iš vokiečių pozicijos, F. von Mellenthino pasakojimas neapsiriboja tik vokiškais šaltiniais. Rašant remtasi ir britų bei amerikiečių išleistais atsiminimais, nes knygos autorius siekė pateikti objektyvią ataskaitą apie kampanijas, kuriose pačiam teko dalyvauti.
Būdamas Vokietijos karininkas, F. von Mellenthinas, žinoma, buvo labai susirūpinęs Vokietijos ginkluotųjų pajėgų garbe ir prestižu. Šiaip ar taip, 1939–1945 m. Vermachtas atliko neįtikimų žygdarbių ir garbingai išlaikė senąsias vokiečių tautos karines tradicijas. Visgi knygos autorius nesiekė išaukštinti šio konflikto ar skatinti mąstyti apie pagiežą arba kerštą. Atvirkščiai, jis norėjo realistiškai pažvelgti į taikos ir karo klausimą.
Pasak karo žurnalisto ir istoriko S. L. A. Marshallo, F. von Mellenthinas yra didelio proto žmogus, kritiškai vertinantis techninius klausimus ir pagarbiai žiūrintis į istoriją. Kiti knygų autoriai, rašantys apie karą, turėtų prieš jį nukelti kepures ir pagarbiai nusilenkti.
Knygą iš anglų kalbos vertė Algis Malickas.
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Vokietijos kariuomenė įžengė į Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d. 4.45 val. Sausumos pajėgų priešakyje veikė Liuftvafė: naikino lenkų aerodromus, geležinkelio jungtis ir mobilizacijos centrus. Nuo pat puolimo pradžios mes vyravome ore, todėl Lenkijos karinėms pajėgoms buvo labai sudėtinga judėti į pozicijas. Mūsų mechanizuotųjų dalinių kolonos pralėkė sieną ir netrukus giliai įsirėžė į Lenkijos teritoriją.
Neturiu tikslo detaliai nagrinėti šią kampaniją, nes Vokietijos pranašumas buvo toks akivaizdus, kad vykdytos operacijos nėra ypač įdomios studentui, nagrinėjančiam strategiją bei taktiką. Siūlau apžvelgti priežastis, kurios lėmė mūsų pergalę, ir susipažinti su mano patirtimi per kampaniją.
Turint omenyje įspūdingą Lenkijos kariuomenės dydį, galima sakyti, jog Lenkijos vyriausybės ir spaudos išsakytas teiginys, kad ji tapo didžiąja pasaulio jėga, yra pagrįstas. Teoriškai lenkai galėjo surinkti trisdešimt kovinių divizijų, dešimt rezervo divizijų ir vienuolika kavalerijos brigadų, bet, kaip man pačiam teko įsitikinti, Lenkijos kariuomenės mobilizaciją labai paveikė Liuftvafės antskrydžiai.
Netgi tie daliniai, kurie gebėjo mobilizuotis, pajuto, kad jų judėjimas yra labai suvaržytas, o aprūpinimo sistema neveikia. Turėdamos vos kelis šimtus modernių lėktuvų ir nepakankamą skaičių priešlėktuvinių pabūklų, Lenkijos karinės pajėgos negalėjo pasinaudoti kiekybiniu jėgos pranašumu mūšiuose. Vertinant mažą lenkų pajėgų apšaudymo galią ir pasenusią įrangą, jų divizijas būtų galima palyginti tik su vokiečių pulko dydžio daliniais. Lenkai turėjo mažai tankų ir šarvuotųjų mašinų, niekam tikusią prieštankinę artileriją ir, kaip italai, daugiausia naudojo dar Pirmojo pasaulinio karo metais pagamintą įrangą. Jų geriausi daliniai, be abejo, buvo kavalerijos brigados, kurios nepaprastai narsiai kovėsi – viename mūšyje mūsų tankus puolė išsitraukę kardus. Deja, joks lenkų dažnai rodytas ryžtas ir drąsa negalėjo atstoti modernių ginklų trūkumo bei taktinių pratybų realiomis sąlygomis.
Pagrindinę atsakomybę už tokią kariuomenės būklę 1939 m. turėtų prisiimti Lenkijos karininkijos viršūnėlė. Galbūt dėl ekonominės padėties karinės pajėgos turėjo pasenusią ginkluotę bei įrangą, bet visiškai nedovanotina, jog vadai negebėjo įvertinti ugnies galios svarbos, vykdant šiuolaikinės taktikos užduotis.
Toks pat neprotingas elgesys pastebimas ir dėl strategijos. Galima suprasti ir lenkus: jie labai tikėjosi, kad Prancūzijos kariuomenė bei Didžiosios Britanijos karališkosios oro pajėgos sulaikys dideles vokiečių pajėgas Vakaruose, tačiau, netgi jei tai būtų pavykę, lenkų planai buvo atitrūkę nuo tikrovės. Toks atsargus elgesys visiškai pagrįstas, nes visų rūšių jų pajėgos buvo silpnesnės nei mūsų, o valstybės siena ilga, todėl daugumos jos ruožų nebuvo įmanoma apginti. Užuot mėginusi laimėti daugiau laiko strateginiu plataus masto atsitraukimu, Lenkijos kariuomenės vadovybė liepė ginti Poznanę bei Dancigo koridorių ir stengėsi sutelkti visas pajėgas palei 1300 kilometrų ilgio fronto liniją, besidriekiančią nuo Lietuvos iki Karpatų. Ji netgi suformavo specialią šturmo grupę įsiveržti į Rytų Prūsiją. Tad Lenkijos kariuomenės vyriausioji vadovybė galutinai suskaldė ir išsklaidė visas pajėgas.
Matant tokį Lenkijos karinių pajėgų išsidėstymą, vokiečių planas puikiai tiko. Mūsų 44 divizijos ir 2000 lėktuvų užpuolė Lenkiją. Tik minimalios karinės pajėgos paliktos saugoti „Vakarų sieną“, nors ir jos buvo nepakankamos. Faktiškai Vermachtas smogė Lenkijai visomis pajėgomis, tvirtai tikėdamas pasieksiąs greitą ir lengvą pergalę.
Armijų grupė „Šiaurė“, vadovaujama generolo pulkininko von Bocko, buvo sudaryta iš 3-iosios ir 4-osios armijų: 4-oji armija turėjo užimti Dancigą bei Dancigo koridorių, o 3-ioji buvo dislokuota Rytų Prūsijoje ir pasirengusi smogti Varšuvos kryptimi. 4-osios armijos užduotis buvo užimti Dancigo koridorių ir susijungti su 3-iąja armija, kad kartu galėtų pulti Lenkijos sostinės kryptimi.
Armijų grupę „Pietūs“, vadovaujamą generolo pulkininko von Rundstedto, sudarė 8-oji, 10-oji ir 14-oji armijos, išsidėsčiusios Silezijoje bei Slovakijoje. Ši armijų grupė irgi turėjo pulti Varšuvos kryptimi, užveržti didžiulį apsupties žiedą iš pietų ir taip įkalinti Lenkijos karines pajėgas prie Poznanės ir apskritai teritorijose į vakarus nuo Vyslos. Tarp dviejų armijų grupių buvo išsidėstę tik lengvai ginkluoti užtveriamieji daliniai, nukreipti Poznanės link ir saugantys pagrindinį kelią į Berlyną. Ši silpno centro ir dviejų galingų puolimų į abu sparnus koncepcija nuo seno taikoma vokiškojoje strategijoje, kurios ištakos glūdi grafo von Schlieffeno klasikinėje mokslo studijoje apie Hanibalo pergalę Kanuose.
Vokietijos karinės pajėgos turėjo šešias tankų ir keturias lengvąsias divizijas. Kiekvienoje tankų divizijoje buvo po vieną tankų ir šaulių brigadą. Tankų brigadą sudarė du pulkai, kiekviename po 125 tankus, o šaulių brigadai priklausė du šaulių pulkai ir vienas motociklininkų batalionas. Lengvosios divizijos turėjo du šaulių pulkus, kiekviename po tris šaulių batalionus ir po vieną tankų batalioną.
Per šią kampaniją mūsų tankai buvo ne patys geriausi. Turėjome nedaug tankų Pz IV su mažos greitašaudos 75 mm pabūklais, tankų Pz III, ginkluotų silpnais 37 mm pabūklais, o didžiąją dalį mūsų šarvuotųjų pajėgų sudarė tankai Pz II, ginkluoti tik 20 mm pabūklais ir sunkiaisiais kulkosvaidžiais. Be to, tankų pajėgų vadovavimo strategija ir taktika buvo vis dar bandymų lygmens. Laimė, generolas Guderianas vadovavo mechanizuotosioms divizijoms, kurios veikė armijų grupėje „Šiaurė“. Nuoseklios studijos bei pratybos prieš karą suteikė jam vertingų įžvalgų apie tankų naudojimo galimybes ir, kas ne mažiau svarbu, apie būtinybę derinti tankų, artilerijos bei pėstininkų veiksmus tankų divizijoje.
Guderianas nuspėjo, kad galiausiai bus suformuotos tankų armijos, o šioje kampanijoje vadovavo dviem tankų divizijoms ir dviem lengvosioms divizijoms armijų grupėje „Šiaurė“; jos veikė kaip vienas junginys. Jis suprato: jei tankų junginiai yra artimai susieti su pėstininkų armijomis arba korpusais, tai neįmanoma maksimaliai panaudoti jų pagrindinio pranašumo – manevringumo. Guderiano sumanymas nebuvo pritaikytas armijų grupėje „Pietūs“, nes joje tankų pajėgas padalijo ir paskirstė tarp įvairių armijų bei korpusų.
Kampanijos pradžioje buvau žvalgybos karininkas (Ic skyrius) III korpuse, kuriam vadovavo generolas Haasė. Tai korpusas iš Berlyno, jame tarnavau taikos metu. Šį korpusą sudarė 50-oji ir 208-oji pėstininkų divizijos. Buvome 4-osios armijos dalis ir turėjome užduotį iš Pomeranijos pulti Vyslos kryptimi į rytus nuo Brombergo ir atkirsti atsitraukimo kelius, kuriais Lenkijos kariuomenės daliniai, ginantys Dancigo koridorių, galėtų pasinaudoti. Guderiano vadovaujamas XIX armijos korpusas judėjo greta mūsų šiaurinio sparno ir pasiekė tokią greitą bei įspūdingą pergalę, kad pasipriešinimas mūsų fronte subliuško. Netgi pirmosiomis intervencijos dienomis, nepatirdami didesnių nuostolių, paimdavome į nelaisvę šimtus lenkų karių.
Vienaip ar kitaip, įvykdytos operacijos buvo labai vertingos pratinant mūsų dalinius prie tikro mūšio sąlygų: jie pamatė skirtumą tarp tikro karo, kai naudojami koviniai šaudmenys, ir pratybų taikos sąlygomis. Vykstant kampanijai, labai anksti pastebėjau, koks nervingas kare gali būti net gerai treniruotas dalinys. Kartą žemai skrendantis lėktuvas suko ratus virš korpuso lauko štabo, o kariai pradėjo į jį šaudyti iš visko, kas pasitaikė po ranka. Vienas aviacijos sąveikos karininkas lakstė pirmyn atgal, stengdamasis nutraukti šaudynes ir šaukdamas įsikarščiavusiems kareivoms, kad tai vokiečių vadovybės lėktuvas (senas geras „Fieseler Storch“ modelis). Netrukus lėktuvas nusileido, ir iš jo išlipo Liuftvafės generolas, atsakingas už mūsų aviacinę paramą. Jis „pokšto“ nesuprato.
Rugsėjo 5 d. mūsų korpuso priešakiniai daliniai priartėjo prie Brombergo, kur nesitikėjome sulaukti stipraus pasipriešinimo. Traukiau ten drauge su pirmaisiais kareivių būriais, kurie nekantravo įžengti į miestą ir išlaisvinti daugybę ten gyvenančių vokiečių. Patyrėme aršų ir ryžtingą lenkų ariergardo pasipriešinimą, jam talkino daug ginkluotų civilių. Įsiveržę į miestą, pamatėme, kad lenkai šaltakraujiškai nužudė šimtus mūsų tautiečių, gyvenusių Bromberge. Gatvės buvo nuklotos lavonais.
Tuo pačiu metu Vokietijos armijos puolė palei visą frontą. Rugsėjo 7 d. armijų grupė „Pietūs“ įžengė į Krokuvą ir artėjo prie Kelcų bei Lodzės; Dancigo koridoriaus gynyba buvo įveikta, o 3-ioji armija susijungė su 4-ąja. Didžioji 4-osios armijos dalis veržėsi Varšuvos link palei dešinįjį Vyslos krantą, bet rugsėjo 11 d. III korpusas buvo perduotas 8-osios armijos žinion, gavome įsakymą žygiuoti į vakarus nuo Vyslos pro Kutną. Man įsakyta lėktuvu „Storch“ skristi į 8-osios armijos lauko štabą, įsikūrusį kažkur netoli Lodzės, ir raportuoti apie mūsų padėtį bei gauti įsakymų.
Lėktuvas pakilo, oras buvo giedras. Skridome virš mūsų žygiuojančių priešakinių dalinių, paskui perskridome platų lenkų teritorijos ruožą, kuriame pamatėme kelius, užtvindytus kariškių ir civilių kolonų – visi jie plūdo į rytus. Toliau tikėjomės apačioje išvysti 8-osios armijos avangardą. Visada skeptiškai vertinau skrydžius lėktuvais, todėl manęs nenustebino, kai variklis pradėjo gesti skrendant virš teritorijos, kuri neaišku kam priklausė. Neturėjome kitos išeities – teko leistis avariniu būdu. Su pilotu išlipę iš lėktuvo, netoliese pastebėjome vyrus rudai žaliomis uniformomis, neliko abejonės – tai lenkai. Jau buvome pasirengę šaudyti iš automatinių pistoletų, bet išgirdome komandas vokiškai – tai buvo organizacijos „Todt“ priešakinis būrys, kuris turėjo taisyti tiltus ir kelius.
Prisistačiau 8-osios armijos vadui, vėliau štabo viršininkas, pėstininkų generolas Felberis mane supažindino su esama padėtimi. Jis paaiškino, kad 8-oji armija neseniai patyrė rimtų kovinių nuostolių šiauriniame sparne. 30-ąją pėstininkų diviziją, kuri buvo ištįsusi pagal ilgą fronto liniją palei Bzuros upę, puolė gerokai gausesnės lenkų pajėgos, besitraukiančios nuo Poznanės Varšuvos link. Jas sudarė keturios pėstininkų divizijos ir dvi kavalerijos brigados, talkino kiti Lenkijos kariuomenės daliniai, susigrūdę į vakarus nuo Varšuvos. 8-oji armija buvo priversta sustabdyti puolimą Varšuvos kryptimi ir turėjo vaduoti 30-ąją diviziją, kad išgelbėtų ją nuo sunaikinimo. Lenkų puolimas buvo sustabdytas, o 8-oji armija tada pati atakavo forsuodama Bzurą ir tikėjosi apsupti bei sunaikinti labai dideles lenkų pajėgas Kutno apylinkėse. Vakaruose III korpusas privalėjo užpildyti gynybos spragą.
Visą savaitę veržėme apsupties žiedą aplink Kutną ir atrėmėme iš jos mėginančių ištrūkti lenkų atakas. Padėtis daug kuo priminė Rusijos pajėgų apsuptį prie Tanenbergo 1914 metais. Devyniolikos lenkų divizijų ir trijų kavalerijos brigadų likučiai – iš viso 100 000 kareivių – rugsėjo 19 d. pasidavė 8-ajai armijai.
Tą dieną Lenkijos kampanija faktiškai baigėsi. Guderiano vadovaujamas tankų korpusas, toli aplenkęs armijų grupės „Šiaurė“ pėstininkų dalinius, skriejo pirmyn, persikėlė per Narevo upę ir rugsėjo 14-ąją prasiveržė pro įtvirtinimus ties Lietuvos Brasta. Rugsėjo 17 d. Guderianas susijungė su armijų grupės „Pietūs“ priešakiniais tankų daliniais Vlodavoje prie Bugo upės. Taigi, sujungus apsupties žiedą, mums pavyko jame užspeisti beveik visą Lenkijos kariuomenę. Vėliau dar teko likviduoti pavienius apsuptus dalinius, o atkakli Varšuvos gynyba tęsėsi iki rugsėjo 27 dienos.
Pagal susitarimą, pasirašytą Maskvoje rugpjūčio 26 d., rusų kariuomenė įžengė į Lenkiją rugsėjo 17 d., o mūsų daliniai paliko Lietuvos Brastą bei Lembergą ir atsitraukė iki numatytos demarkacijos linijos. Nepaisant džiaugsmo, kad nugalėjome Lenkiją, daugelį apėmė negera nuojauta matant, jog sovietų kariuomenė taip toli pasistūmėjo į vakarus.
