Parodoje rodomi dar neregėti ženklai, herbiniais antpaudais paženklinti dokumentai, brangios regalijos iš Vokietijoje susibūrusių klaipėdiečių išeivių AdM archyvo. Kai kuriuos itin vertingus eksponatus kraštiečiai perdavė Klaipėdos apskrities bibliotekai – čia jie saugomi depozito teisėmis.
Radinys - burmistro laiškas
Pats seniausias eksponatas – 1446 metais Klaipėdos miesto burmistro ir tarybos parašyto laiško Liubeko valdžiai, kopija. Laiškas informuoja, kad vieno liubekiečio pirklio vedamą laivą atviroje jūroje užklupo smarki audra, jis nepataisomai sugadintas, nuolaužos su takelažu bei kroviniu bus parduoti.
Kaligrafiškai išvedžiotas laiško tekstas paženklintas herbiniu vaško antspaudu, jame nesunku įžiūrėti simbolius – laivo siluetą, kuorais užsibaigiančius stilizuotus miesto vartus. Šalia prigludę gynybos bokštai, vietovę primena užrašas „SIGILVM BURGENSIVM DE MEMELA“.
Net senosios Klaipėdos gyventojai apie šį antspauduotą laišką nieko nežinojo. Tik po beveik penkių su puse šimto metų jis pateko į istoriko, akademiko Vlado Žulkaus ir dizainerio, heraldikos žinovo Kęstučio Mickevičiaus rankas.
Po ilgų tyrinėjimų paaiškėjo, kad Liubekui siųsto laiško originalas per visus karus, marus ir revoliucijas nepražuvo – gulėjo šio miesto archyve.
Mįslingi herbo simboliai
Atkurdamas senuosius Klaipėdos ženklus K.Mickevičius iššifravo per keletą amžių laiko tėkmės jau beveik užglaistytas vaško antspaudo linijas, lygino jas su vėlesniųjų laikų Mėmelio herbų piešiniais, kitų miestų spalviniais simboliais. Šitaip po karštų diskusijų atgimė istorine medžiaga pagrįstas naujasis uostamiesčio herbas.
„Jį 1992 metais patvirtino Klaipėdos savivaldybė, Valstybinės heraldikos komisija, vėliau ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas. Jau tris dešimtmečius turime savo herbą, kurio kiekvienas elementas atspindi beveik 800 metų istoriją“, – pasakojo svarbiausio uostamiesčio ženklo kūrėjas ir parodos bendrautorius K.Mickevičius.
Klaipėdos herbo ištakos ir jo kūrimo aplinkybės nežinomos. Seniausios užuominos apie jo simbolius, spalvų gamą aptinkamos XVIII amžiaus pradžios Rotušės inventorinėse knygose. Mažiausiai diskusijų kelia apatinėje herbo kompozicijos dalyje įkomponuotas laivo korpusas – jūreivystės ir prekybos atspindys.
Neaiškiausia žvaigždučių prie bokšto ir mūrinėje gynybos sienos juostoje semantika. Viduramžių Europos miestų herbuose vaizduojami šviesuliai dangaus skliaute dažniausiai siejami su laivų navigacija pagal žvaigždes, bet senojo Mėmelio herbe tai veikiausiai tik puošmena – kažkokie dekoratyviniai elementai.
Įvairių epochų atspindžiai
Du ažūrinius bokštus herbe vieni tyrinėtojai sieja su bakenais – uostų navigaciniais įrenginiais, kiti – su viduramžiais Baltijos ir Šiaurės jūrose klestėjusios Hanzos pirklių sąjungos laivų kogų anstatų bokštais. V.Žulkui realiausia prielaida, kad tie bokštai galbūt vaizduoja ne laivų įrangą, o miesto gynybos įtvirtinimų elementus – tikriausiai mūro vartus?
Parodoje „Klaipėdos ženklai“ eksponuojami įvairūs senieji dokumentai, knygų ir raštų antspaudai, indai, stalo įrankiai, kitokie miestelėnų apyvokos daiktai su miesto herbo atvaizdais, pašto ženklai, atvirukai iš vokiškosios Mažosios Lietuvos epochos, kai Klaipėda buvo vadinama Mėmeliu, ir vėlesniųjų laikotarpių.
Didžiausias AdM archyvo eksponatas – trijų metrų aukščio organizacijos „Memellandbund“ (Klaipėdos krašto vokiečių ir lietuvių sąjunga) vėliava. Taip pasivadinęs po Versalio taikos sutarties 1919 metais Berlyne įkurtas sambūris vokiečius skatino neužmiršti savo tėvynainių Mėmelyje: reiškė protestus dėl Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos, rašė peticijas, leido laikraštį „Das Memelland“.
Autentiški miesto herbo atvaizdai neišnyko ir po Pirmojo pasaulinio karo, kai Mažąją Lietuvą pagal Tautų Sąjungos mandatą patikėta laikinai administruoti Prancūzijos karo įgulai – apie tai liudija parodoje eksponuojami tuomečio Klaipėdos krašto gubernatoriaus generolo Garbrieliaus Pestisne, įstaigų raštai su antspaudais.
Praeities ir dabarties sąsajos
„Upės keičia vagas, galingiausios imperijos sunyksta, bet istoriniai vietovių simboliai išlieka ir primena čia kunkuliavusį gyvenimą, įvairių tautybių žmones. Tai, ką rodome, atspindi vingiuotą ir sudėtingą vienintelio Lietuvos uostamiesčio raidą, padeda giliau pažinti krašto praeitį, telkti bendruomenę, liudyti jos tapatumą“, – pristatydama Klaipėdos įkūrimo 770-osioms metinėms skirtą parodą kalbėjo bibliotekos vadovė Laura Juchnevič.
Nepamiršti ir nūdienos ženklai – parodos lankytojai gali pamatyti sidabrinę Klaipėdos mero grandinę, miesto garbės piliečio ženklą su herbu, tikslią dar sovietmečiu miesto piliavietėje archeologų atrasto aukso žiedo su briliantais kopiją. Tokios savivaldybės regalijos kasmet teikiamos Klaipėdos kultūros magistrais išrinktiems uostamiesčio šviesuliams.
Renginio organizatorius ir žiūrovus pasveikinę Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, Vokietijoje susitelkusios išeivių kraštiečių draugijos pirmininkas Uvė Jurkštys džiaugėsi glaudžiais apskrities bibliotekos ir senųjų klaipėdiečių ryšiais. Abu išreiškė viltį, kad tokia draugystė ir toliau stiprės.
Parodos rengėjai jautė Klaipėdos vokiečių bendrijos paramą. Bibliotekos kiemelyje pasirodęs Šilutės vokiečių bendrijos choras pakiliai atliko neoficialų Rytprūsių išeivijos himną – liaudies daina virtusią meilės giesmę „Anchen von Tharau“ (Toravos Anikė), sukurtą pagal nemirtingą, visoje Vokietijoje žinomą Mėmelio poeto Simono Dacho eilėraštį.
Mėsininkas išsivežė regalijas
Klaipėdos praeitį primena parodoje eksponuojami iš Vokietijos atkeliavę eksponatai. Tarp jų įspūdingiausi senojo Mėmelio šaulių gildijos garbės ženklai –Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo IV įsakymu 1843 metais specialiai nukaldintos sidabrinės grandinės. Išeiviai šias relikvijas išsaugojo.
Mėmelio šaulių gildijos vadai tokias grandines prisisegdavo prie juodos, baltos ir mėlynos spalvos juostų. Paskutiniojo vadovo Ericho Koopo žmona jas išvežė iš miesto 1944 metais, sprukdama nuo Raudonosios armijos, kai jau buvo paskelbta evakuacija. Vokietijoje šios grandinės atiteko su Klaipėda nesusijusiems asmenims.
Prieš kelis dešimtmečius Mėmelio šaulių regalijas pamatė ir išpirko vienas iš Tauraulaukio apylinkių kilęs Vokietijos verslininkas – tenykščių dvarininkų palikuonis, įgijęs ir Lietuvos pilietybę. Po to šios vertybės pateko į Klaipėdos kraštiečių draugijos AdM archyvą, buvo eksponuojamos Liuneburgo muziejuje.
Sukarinti šaulių junginiai Europos kraštuose ėmė kurti viduramžiais – miestelėnai iš pradžių ginklavosi siekdami apsiginti nuo kunigaikščių savivalės, o vėliau tokios draugijos virto pilietiškumą ugdančiomis savanoriškomis sporto bei kultūros organizacijomis.
Senojo Mėmelio mėsininkas E.Koppas, kurio žmona per sumaištį išgelbėjo draugijos relikvijas, buvo paskutinis klaipėdietis miestelėnas, pelnęs šaulių karaliaus titulą prieš Antrąjį pasaulinį karą - 1939 metais.
Mėmelio šauliai nesnaudė
Klaipėdoje pirmoji šaulių gildija įkurta 1354 metais. Prūsijos valdovai XVIII a. pabaigoje jai suteikė karališkąją privilegiją. Po Septynerių metų karo (1756-1763), nukentėjus šaudyklai, draugija sunyko, bet 1838 metais vėl atsigavo. Mėmelio magistratas jai perleido du hektarus miesto žemės.
Vasarą gildija rengdavo smagias šventes – taikliausi šaudymo rungtyje nugalėjęs jos nariai buvo išrenkami šaulių karaliais. Luomų ir pareigų niekas nesureikšmindavo - karališkųjų šaulių vardus galėjo pelnyti ir miesto burmistrai, ir paprasti amatininkai, pirkliai, žvejai, mokytojai. Kitiems taikliems šauliams buvo suteikiamas riterio titulas.
Mėmelio šaulių gildija, pasak U.Jurkščio, kadaise buvo viena gausiausių ir veikliausių visoje Vokietijoje, vadintina viena seniausių sporto ir kultūros organizacijų dabartinės Lietuvos teritorijoje.
Šaulių gildijos salėje vykdavo koncertai, spektakliai, puotos, susirinkimai - tais laikais pagal svarbą ji buvo antroji po muzikinio teatro miesto arena.
Archyvas grįžo į Klaipėdą
Uostamiesčio centre išliko ne tik šaulių vardu pavadinta gatvė, bet XIX amžiaus viduryje jų statytas mūrinis namas. Jame dabar įsikūrusi puikia akustika pasižyminti Klaipėdos koncertų salė. Šalia – sodas, kuriame anksčiau ant pakylos grodavo pučiamųjų orkestras, stovėjo stiklinis paviljonas, tryško fontanas.
Tarpukariu Mėmelio šaulių būstinės salėje koncertavo garsūs solistai. Tarp jų buvo ir legendinis rusų operos korifėjus, bosas Fiodoras Šaliapinas bei jo draugas bei kolega kaunietis tenoras Kipras Petrauskas.
Kraštiečiams pasiūlyta AdM archyvą perkelti į Klaipėdą. Tokiai minčiai pritarta – iš Vokietijos gauta istorinė medžiagos atsidūrė apskrities bibliotekos rankraštyne. Iš anksto sutarta, kad archyvas nebus skaldomas ir dalijamas.
U.Jurkštys, kuriam už išskirtinius nuopelnus suteiktas Klaipėdai garbės piliečio vardas, prisipažino, jog iš pradžių ne viskas sklandžiai klojosi: „Kai kurie draugijos nariai abejojo, ar verta šaulių ženklus išvežti į Lietuvą. Rytprūsių meno muziejaus Liuneburge darbuotojų tokia idėja irgi nežavėjo“.
Juvelyrikos meno šedevrai
Galiausiai nuspręsta istorines regalijas sugrąžinti ten, kur jos beveik šimtmetį buvo laikomos ir naudojamos pagal paskirtį, tad Klaipėdos apskrities viešoji biblioteka praturtėjo vertingais eksponatais.
Muziejininkai ir bibliotekininkai nesiima spręsti, kiek dabar galėtų kainuoti išsaugotos Mėmelio šaulių regalijos. Pasak kolekcininkų, vienetiniai, unikalūs ir neįkainojami sidabro dirbiniai vertinami galbūt net šešiaženkliais skaičiais.
Medaliais, plaketėmis su vardiniais užrašais nusagstyti senieji šaulių garbės ženklai – akivaizdus juvelyrikos meno šedevras. Kaip ir kitos kraštiečių dovanotos miesto istorijos vertybės jie pagarbiai saugomi bibliotekoje.
Be to, bibliotekos rankraštyne dar įrengta ir nuolatinė išeivių perduotų senųjų spaudinių, laiškų, istorinių dokumentų, fotografijų, paveikslų, apyvokos daiktų ekspozicija.
