Kaip teigiama vienuolyno tvarkybos dokumentuose surinktoje istorinėje medžiagoje, Dominikonų bažnyčios ir vienuolyno statybas Palėvenėje fundavo apskrities teisėjas Laurynas Mykolas Odlianskis-Počobutas ir jo žmona Marijona iš Siesickių giminės.
Bažnyčia buvo pradėta statyti 1676 metais, o šalia jos vienuolyno pastatai iškilo tik 1779 metais. Vienuolyno ansamblį sudarė daug įvairios paskirties statinių: vienuolių gyvenamasis namas, ūkiniai trobesiai, tarnų namai, špitolė.
Vienuolyne rengti žodynai ir pradėtas blaivybės sąjūdis
XVIII–XIX amžiuje vienuolyno patalpose veikė mokykla, kurioje mokėsi ne tik vienuoliai novicijai, bet ir kiti jaunuoliai. Jie galėjo naudotis gausia, beveik du tūkstančius knygų turėjusia biblioteka, kurios seniausias leidinys buvo atspausdintas 1552 metais.
Prie vienuolyno sienos pritvirtinta informacinė lentelė skelbia, kad 1753 metų rugpjūčio 5 d. čia buvo pakrikštytas Laurynas Gucevičius, vėliau tapęs garsiu architektu. Jis dvejus metus ir mokėsi vienuolyno mokykloje.
Kaip teigiama istorinėje medžiagoje, vienuolyne nuolat gyvendavo penkiolika – dvidešimt dominikonų, kurie rūpindavosi savo ir aplinkinių gyventojų švietimu. Ir nuveikė jie tikrai nemažai.
Minėta lentelė išduoda, kad dominikonas Dominikas Sutkevičius apie 1835 metus Palėvenėje parengė lietuvių-lenkų ir lietuvių-lotynų-lenkų kalbų žodynus. Rapolas Jasikevičius 1855–1859 metais išleido keturių tomų pamokslų rinkinį lietuvių kalba. Vyskupas Motiejus Valančius Palėvenės vienuolyne pradėjo skelbti blaivybės idėjas ir 1858 metais vizitacijos metu buvo sukurta pirma blaivybės brolija.
Kaip matyti iš šių datų, Palėvenės vienuolynas išvengė po 1831 metų sukilimo pradėto vienuolynų naikinimo. Deja, ši sėkmė truko neilgai. Už bendradarbiavimą su 1863 metų sukilėliais Kauno gubernatorius 1865 metais įsakė panaikinti Palėvenės vienuolyną, čia gyvenusius dvidešimt vienuolių išskirstyti po kitus vienuolynus, prie bažnyčios pastoraciniam palikti tik du. Visi vienuolyno turtai buvo atimti.
Sovietmetis pakenkė labiau nei karas
Po uždarymo Palėvenės vienuolyno ansamblis labai sunyko. Kaip pasakojo dabar pastatus valdančios Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas Vytis Zavackas, per Antrąjį pasaulinį karą vienuolynas nenukentėjo, baisiausias periodas prasidėjo sovietmečiu, kuomet pastatai buvo perduoti kolūkiui.
Tuo metu dauguma vienuolyno patalpų buvo paverstos sandėliais, kuriuose saugoti grūdai. Kitose patalpose buvo įrengti gyvenamieji butai kolūkio darbuotojams, kolūkio kontora. Seniausioje vienuolyno dalyje, antrame aukšte nuo Lėvens upės pusės, veikė kino ir šokių salė. 1955 metais liepos 10 d. dėl aplaidaus elgesio vienuolyne kilo didžiulis gaisras, kuris persimetė ir į bažnyčią.
Jo metu visiškai sudegė vienuolyno ir bažnyčios stogai, sutrūkinėjo sienos. Vėliau dėl kolūkio veiklos vienuolyno stogas atstatytas, bažnyčios stogo atkūrimu rūpinosi kunigas Pranciškus Masilionis. 1976 metais apžiūros akte konstatuojama, jog „vienuolyno patalpos paverstos šiukšlynu“.
Sovietmečio laikotarpiu vienuolyne sunaikinti išlikę architektūros elementai – išardytos autentiškos krosnys, durys, langai, grindys. Perdažant sienas sunaikinta autentiška interjero polichromija. Stipriai pakeista planinė struktūra – įrengtos naujos pertvaros ir angos, iškirsti arba užmūryti langai ir durys.
Buvo sunaikinta viskas, kas primintų buvusio vienuolyno dvasinį ir materialinį gyvenimą, o pastačius naujus pastatus ir kolūkiui persikėlus, vienuolynas paliktas likimo valiai.
Sutvarkyti statiniai pasakos turtingą vienuolyno istoriją
Atgavus Lietuvos nepriklausomybę 1990 metais Palėvenės vienuolyno valdytoju tapo Kupiškio rajono savivaldybė, ansamblio statiniai pagaliau sulaukė pagalbos, apsaugojusios juos nuo griūties. Buvo sutvarkytas ir pritaikytas kultūrinėms bei edukacinėms veikloms vienuolyno svirnas, restauruotas Šv. Dominyko bažnyčios interjeras.
2018 metais savo eilės sulaukė vienuolyno pastatas. Rengiant tvarkybos darbų projektą konstatuota – statinio būklė avarinė. Ypač stipriai buvo nukentėjęs pirmas vienuolyno aukštas, sienos iki palangių pažeistos drėgmės ir užterštos tirpiomis druskomis. Fasadų tinkas atsilupęs, sienose vėrėsi vertikalūs plyšiai. Nors langų angos buvo užkaltos, bet pro paliktus plyšius skverbėsi drėgmė, ji ardė tinką ir mūrą. Nuo kritulių mažai saugojo ir avarinės būklės stogas, pro kurio kiaurą dangą lietaus vanduo pateko ant perdangų.
Įvertinus situaciją buvo parengtas tvarkybos projektas ir 2018 metai pradėti darbai. Jau sutvarkytas vienuolyno pastato stogas, fasadai, rūsio sienos.
„Sutvirtinome mūrines statinio sienas, suremontavome, restauravome fasadų plytų mūrą, „susiuvome“, užtaisėme mūro įtrūkimus, pašalinome drėgmės pažeistą fasadų tinką ir jį atstatėme. Paskui, taikydami naujausias technologijas, restauravome autentišką fasadų tinką, karnizus, angas, dekoratyvinius elementus.
Pakeitėme medines stogą laikančias konstrukcijas, maksimaliai panaudodami išlikusias autentiškas; atkūrėme, suremontavome stogo dangą. Kad stogas, visas pastatas būtų geriau apsaugotas, įrengėme kritulių surinkimo sistemą. Vyksta ir pastato vidaus tvarkymo darbai: taikant naujausias technologijas restauruotas rūsio sienų ir skliautų mūras, iš dalies atstatytos pirmo ir antro aukšto medinės perdangos“, – pasakojo apie atliktus darbus Kultūros infrastruktūros centro techninės priežiūros projekto vadovas Eugenijus Tautkus.
O kas toliau laukia vienuolyno pastato?
„Šiuo metu svarstomos įvairios idėjos, kaip buvusį vienuolyną moderniai pritaikyti šiems laikams, išsaugant unikalų šio komplekso autentiškumą ir istoriją, kad visuomenė galėtų ne tik praleisti laiką, tačiau ir prisiliesti prie vienuolyno, kuris XVII–XVIII amžiais buvo tapęs kultūros ir švietimo židiniu šiaurės rytų Lietuvoje, ilgametės istorijos“, – pakomentavo V. Zavackas.
