Prieš tapdamas valstybės vadovu, Gitanas Nausėda buvo žinomas ne tik kaip ekonomistas. Savo pomėgio senosioms knygoms ir rankraščiams, aistringo bibliofilo savybių Prezidentas neslėpė ir Alberto Goštauto maldyno parodoje.
Tuo metu muziejaus restauratoriai buvo išėmę maldyną iš vitrinos ir lankytojams atvertė kitą miniatiūrą: dabartiniai maldyno šeimininkai, Miuncheno Liudviko ir Maksimiliano universiteto bibliotekos specialistai, rekomendavo kelis kartus pakeisti eksponuojamus atverstus puslapius, kad jautrūs piešiniai būtų kuo mažiau apšviečiami. G. Nausėda teištarė „kokia magija“ ir prisiminė žymiausių Lietuvos bukinistų įpročius, jei rankose atsidurdavo istorinė knyga, – priglausti, pauostyti knygą.
„Alberto Goštauto maldynas, žinoma, man ir asmeniškai labai įdomi, jaudinanti vertybė. Tokie daiktai, kaip rankraštinis maldynas, visų pirma kelia įspūdį, kad prisilietei prie pačios istorijos, ne tik prie vieno iš garsiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų asmeninės istorijos, bet ir matai nepaprastą, tiems laikams būdingą kaligrafinį meną, – teigė Prezidentas, žiūrėdamas į vieną vertingiausių, prieš 500 metų sukurtų lituanistinių artefaktų. – Rankraštinės knygos grožis, kai jį matai iš arti, negali nejaudinti – kiekvienas puslapis, kiekvienas vaizdinys verčia permąstyti amžinąsias vertybes ir yra puiki galimybė atlikti daugiau istorinių tyrimų. Manau, kad dar patyrinėjus šiuos pergamento lapus būtų rasta dar daugiau sąsajų su Lietuvos istorija, Albertu Goštautu ir gal net karališkąja gimine“.
Valdovų rūmų muziejuje eksponuojamas Lietuvos kanclerio Alberto Goštauto užsakytas ir Krokuvos meistro Stanislovo Samostšelniko 1528 m. sukurtas maldynas, parašytas lenkų kalba ir turintis lotynišką pratarmę. Šio maldyno užsakovas – vienas žymiausių ir įtakingiausių visų laikų Lietuvos valstybininkų, ilgametis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybės vadovas ir valstybinio savarankiškumo gynėjas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kancleris ir Vilniaus vaivada grafas Albertas Goštautas (apie 1480–1539). Šiandien maldynas, kaip viena vertingiausių rankraštinių knygų, yra saugomas Miuncheno universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje.
Antroji paroda, kurią aplankė Prezidentas G. Nausėda, skirta jau moderniam Lietuvos valstybingumui – „Sugrįžimas. Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“.
Kaip ją pristatė vienas iš parodos organizatorių, Lietuvos centrinio valstybės archyvo vadovas Dalius Žižys, „tai vienas iš svarbiausių įvykių po Lietuvos nepriklausomybės akto atradimo“. 1939 m. iš Lietuvos laikinosios sostinės Kauno išvežtos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys 2021 m. grįžo į amžinąją sostinę Vilnių, buvo restauruotos ir šiandien eksponuojamos atkurtuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose. Tai simbolinė gija, susiejanti moderniosios ir istorinės Lietuvos valstybingumą ir pabrėžianti šimtametes šio valstybingumo tradicijas.
Prezidentas G. Nausėda domėjosi tarptautinių sutarčių turiniu, kaip vyko derybos nustatant sienas su kaimyninėmis valstybėmis, kokius įsipareigojimus šalys prisiimdavo. Prezidentas pabrėžė, kad istorinės sutartys labai aktualios ir šiandien: „Tai jau mūsų naujesniosios istorijos dalis, atspindinti valstybės kūrimąsi. Svarbus aspektas – užmegztų draugiškų santykių su sovietų Rusija sutartys. 1920 m. taikos sutartyje Rusija atsisako amžiams bet kokių pretenzijų į mūsų suverenumą ir turbūt ne pro šalį būtų kai kuriems dabartiniams politiniams veikėjams tas sutartis atsiversti ir paskaityti, – labai aiškiai matytų, kas yra kas.“
Iki rugsėjo 18 d. parodoje eksponuojamos net 29 tarptautinės sutartys, kurias 1920–1938 m. Lietuvos Respublika buvo sudariusi su devyniolika Europos, Tolimųjų Rytų, Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybių. Tai tik dalis iš 105 į Lietuvą grąžintų tarptautinius susitarimus liudijusių teisės aktų, kuriuos Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuvos diplomatai pervežė saugoti į užsienį – iš pradžių į Stokholmą (Švedija), vėliau – į Torontą (Kanada).
