Kaunas 1920–1939 m. buvo svarbiausias meninės kultūros centras, lėmęs visos šalies teatro raidą. 1920 metais įkurtame Valstybės teatre per du dešimtmečius buvo pastatyta arti dviejų šimtų spektaklių. Parodoje visas dėmesys skirtas jame dirbusiems teatro dailininkams, jų vaidmeniui pirmojo profesionalaus Lietuvos teatro formavimesi, naujų scenografijos kūrimo būdų paieškoms, modernumo ir tautinio tapatumo teatro dailėje siekiams.
Eksponuojami originalūs dailininkų Vlado ir Barboros Didžiokų, Vladimiro ir Olgos Dubeneckių, Adomo Varno, Petro Kalpoko, Juozo Benari-Levinsono, Mstislavo Dobužinskio, Konstantino Korovino, Natalijos Gončarovos, Ludolfo Liberto, Georgo Lapšino, Stasio Ušinsko, Liudo Truikio, Adomo Galdiko, Antano Gudaičio, Telesforo Kulakausko darbai.
Pristatome dešimt įspūdingų parodos eksponatų, kuriuos galima pamatyti šioje parodoje.
1.Dailininkas Vladas Didžiokas. Scenovaizdžio eskizas Charles'io Gounod operai „Faustas“. Valstybės teatras, 1922 m.
Pirmieji 1920-aisiais Kaune įkurto Valstybės teatro dramos, operos ir baleto spektakliai buvo rodomi su parinktomis dekoracijomis ir kostiumais. Tačiau netrukus į pagalbą pradėta telktis dailininkus ir architektus.
V.Didžiokas (1889–1942) vienas pirmųjų pradėjo kurti scenovaizdžius šio teatro pastatymams. Jis buvo ir pirmasis Lietuvoje atestuotas teatro dailininkas – dekoratoriaus specialybę įgijo Centrinėje barono Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokykloje Sankt Peterburge, 1918 metais dirbo Vitebsko teatre. Grįžęs į Lietuvą, V.Didžiokas dirbo Tautos ir „Vilkolakio“ teatruose Kaune.
Jo scenovaizdžiams būdingos paveiksliškos kompozicijos, klasikiniams pastatymams taikyta realistinė plastika, šiuolaikiniams veikalams siekta suteikti daugiau apibendrintų formų, dekoratyvesnio kolorito. 1922 m. sukurtas „Fausto“ scenovaizdis – vienas pirmųjų V. Didžioko Valstybės teatrui skirtų darbų.
2.Dailininkas Vladimiras Dubeneckis. Scenovaizdžio eskizas Jacques'o Offenbacho operai „Hoffmanno pasakos“. Valstybės teatras, 1925 m.
Nemažai scenovaizdžių sukūrė ir moderniosios architektūros pradininkas, lietuviško tautinio stiliaus kūrėjas architektas V.Dubeneckis (1888–1932), Sankt Peterburgo dailės akademijos auklėtinis.
Klubo „Vilkolakis“ spektakliams jis kūrė lakoniškus, minimalistinius scenovaizdžius, o Valstybės teatro spektakliuose naudojo „Meno pasaulio“ estetikai artimą stilistiką.
J.Offenbacho operos „Hoffmanno pasakos“ (1925) scenovaizdyje atsiskleidžia architekto profesijai būdinga erdvinės mąstysenos patirtis ir racionalumas, kuriuo jis pranoko to meto dailininkų tapytojų scenografijos projektus. Kadangi V. Dubeneckis buvo E. T. A. Hoffmanno kūrybos gerbėjas, jam pavyko įtikinimai perkelti ypatingą šio autoriaus kūrinių dvasią į Lietuvos teatro sceną.
3.Dailininkė Olga Dubeneckienė-Kalpokienė. Sultono kostiumo eskizas Nikolajaus Rimskio-Korsakovo baletui „Šecherezada“. Valstybės teatras, 1937 m.
Valstybės teatre dirbo aktyvi ir įvairiapusė kūrėja, baleto šokėja, pirmosios baleto studijos įkūrėja, baletmeisterė, pedagogė ir dailininkė O.Dubeneckienė-Kalpokienė (1891–1967). Jos sukurtiems scenografijos darbams būdingą, „Meno pasaulio“ estetikai artimą polinkį į išraiškingas, dekoratyvias formas, turtingą koloritą atspindi parodoje eksponuojami N.Rimskio-Korsakovo baleto „Šecherezada“ (1937) dekoracijų ir kostiumų eskizai.
4.Dailininkas Juozas Benari-Levinsonas. Džarno kostiumo eskizas Ambroise'o Thomas operai „Mignon“. Valstybės teatras, 1926 m.
Lietuvos scenografijoje mažiau žinomas žydų kilmės Lietuvos menininkas J.Benari-Levinsonas (1892–po 1967) Sankt Peterburgo dailės akademijoje mokėsi architektūros, dalyvavo „Vilkolakio“ veikloje, o 1926-aisiais sukūrė dekoracijas ir kostiumus A.Thomas operai „Mignon“.
1928-aisiais išvykęs iš Lietuvos, kūrėjas dirbo režisieriaus, epinio teatro atstovo Erwino Piscatoro teatre Berlyne, vėliau – dekoruotoju kino studijos „Metro Goldwyn Mayer“ filiale Paryžiuje.
5.Dailininkas Mstislavas Dobužinskis. Uždangos eskizas Jurgio Karnavičiaus operai „Radvila Perkūnas“. Valstybės teatras, 1926 m.
M.Dobužinskis (1875–1957) – vienas ryškiausių ir aktyviausių XX a. pradžios profesionalaus Lietuvos teatro dailininkų. Per kiek daugiau nei dešimtmetį jis sukūrė scenografiją 38-iems Valstybės teatro pastatymams.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomą M.Dobužinskio darbų rinkinį sudaro daugiau kaip tūkstantis vienetų – tai vertingiausias scenografijos eskizų rinkinys muziejuje ir didžiausia šio dailininko teatro dailės kūrinių kolekcija Lietuvoje, 2009 m. pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentiniu paveldu ir įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.
Vienas iš parodoje eksponuojamų šio autoriaus kūrinių – uždangos eskizas J.Karnavičiaus operai „Radvila Perkūnas“ (1937). Šiam spektakliui sukurti scenovaizdžiai ir kostiumai – vienas geriausių M.Dobužinskio istorijos išmanymo ir sugebėjimo interpretuoti istorinius šaltinius pavyzdžių, taip pat vienas meniškiausių ir geriausiai pavykusių bandymų spektaklio scenografijoje įamžinti Lietuvos istoriją, meniškumu ir emociniu įtaigumu pralenkusių spektaklio muziką, dramaturgiją ir patį pastatymą.
6.Dailininkas Ludolfas Libertas. Amneris kostiumo eskizas Giuseppe's Verdi operai „Aida“. Valstybės teatras, 1927 m.
XX a. 3–4 dešimtmečiais Latvijos ir Lietuvos operas siejo artimi kūrybiniai ryšiai – keistasi operos ir baleto solistais, choreografais. Tarp jų buvo ir vienas žymiausių Latvijos dailininkų – tapytojas, grafikas ir scenografas L.Libertas (1895–1959), kuris Kauno Valstybės teatre sukūrė scenografiją keturiems šio teatro spektakliams.
Pirmasis iš jų buvo 1927 m. pastatyta G.Verdi opera „Aida“. Stilizuotas dekoracijas pagal L. Liberto eskizus nutapė latvis Vilis Vasarinis (Vilis Vasariņš). Art deco bruožų kostiumai, įkvėpę sceninį judesį, artimą senovės piešiniuose pavaizduotai egiptiečių kūno plastikai, buvo pasiūti Paryžiuje, o Radameso kostiumas, kurio užsakymu pasirūpino pats šio vaidmens atlikėjas Kipras Petrauskas, – Berlyne, Hugo Baruch firmoje. Dalį „Aidos“ kostiumų pasiuvo Valstybės teatro dirbtuvių meistrai.
Išsamiaus susipažinti su L. Liberto kūryba šiuo metu galima Latvijos nacionalinio dailės muziejaus filiale – Romano Sutos ir Aleksandros Belcovos muziejuje – veikiančioje dailininko kūrybai skirtoje parodoje „Ludolfas Libertas – Art Deco teatro karalius“ („Ludolfs Liberts – Art Deco teātra karalis“).
7.Dailininkė Natalija Gončarova. Prologo scenovaizdžio eskizas Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operai „Caras Saltanas“. Valstybės teatras, 1932 m.
Valstybės teatro scenoje po keletą scenovaizdžių yra sukūrę žinomi XX a. pirmosios pusės Rusijos dailininkai. Tarp jų – N.Gončarova (1881–1962), sukūrusi dekoratyvius, rusų liaudies motyvus savitai interpretuojančius scenovaizdžius N.Rimskio-Korsakovo operai „Caras Saltanas“ (1932).
Ši menininkė – Rusijos avangardinio meno atstovė, studijavusi Maskvos tapybos mokykloje, vėliau – tapytojo Konstantino Korovino studijoje. Nuo 1909-ųjų ji kūrė teatrui, dalyvavo grupės „Meno pasaulis“ parodose, kūrė dekoracijas Sergejaus Diagilevo „Rusų sezonams“ Paryžiuje, Aleksandro Tairovo kameriniam teatrui Maskvoje. 1915 m. dailininkė apsigyveno Prancūzijoje.
Gali būti, kad kurti Valstybės teatrui ją rekomendavo M.Dobužinskis, kuris dailininkę pažinojo dar Sankt Peterburge ir užtarė ją, kai 1914 m. iš jos asmeninės parodos cenzūra, apkaltinusi pasityčiojimu iš religijos, konfiskavo 22 paveikslus.
8.Dailininkas Adomas Galdikas. Scenovaizdžio eskizas Vinco Krėvės-Mickevičiaus dramai „Šarūnas“. Valstybės teatras, 1929 m.
1937 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“ aukso medaliu apdovanotą V.Krėvės-Mickevičiaus dramos „Šarūnas“ scenovaizdžio eskizą sukūrė vienas įžūliausių ir įvairiapusiškiausių tuometinių jaunujų menininkų A.Galdikas (1893–1969).
Nuo buitinio tikrovės vaizdavimo nutolusiuose scenovaizdžiuose šis dailininkas savaip stilizavo lietuvių liaudies architektūros elementus. Spektaklis, kurį režisavo A.Oleka-Žilinskas, ženklino naujo Valstybės teatro etapo – režisieriaus teatro – pradžią.
9.Dailininkas Stasys Ušinskas. Scenovaizdžio eskizas Balio Dvariono baletui „Piršlybos“. Valstybės teatras, 1933 m.
Toje pačioje 1937 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“ aukso medaliu už Balio Dvariono „Piršlybų“ scenografiją buvo apdovanotas ir Stasys Ušinskas (1905–1974).
Drąsiai stilizuodamas liaudies meno formas, jis sukūrė konstruktyvius, dekoratyvius, realistinių sprendimų vengiančius, sąlygišką sceninio veiksmo erdvę pabrėžiančius scenovaizdžius ir kontrastingų spalvų sąskambių, išraiškingų siluetų kostiumus, savo plastine traktuote išsiskiriančius iš vyravusios grakščios ir lyriškos klasikinių baletų scenografijos.
10.Dailininkas Liudas Truikys. Scenovaizdžio eskizas maketui. Antano Račiūno opera „Trys talismanai“. Valstybės teatras, 1936 m.
L.Truikys (1904–1987) – fenomenali asmenybė XX a. Lietuvos kultūroje. Menininkas savo kūryba toli pranoko laiką. Kurdamas dramos ir operos spektaklių scenovaizdžius, jis novatoriškai sprendė menų sintezės problemas, originaliai siejo senųjų civilizacijų, Vakarų Europos ir lietuvių liaudies meno motyvus, kūriniuose siekė atskleisti filosofinių idėjų gelmę.
Menininko individualybė ryškiausiai atsiskleidė muzikinių spektaklių scenografijoje. Dailininko viso gyvenimo tikslas buvo vaizduojamojo meno ir muzikos sintezės paieškos. Pirmu žingsniu šio tikslo link tapo 1936 m. Valstybės teatre pastatytos A.Račiūno operos „Trys talismanai“ scenovaizdžiai, kurie ne tik sukėlė Valstybės teatro žiūrovų ir teatro žinovų susižavėjimą, bet ir sulaukė tarptautinio pripažinimo.
1937 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“ L.Truikys buvo apdovanotas Garbės diplomu už šios operos dekoracijų maketą, kurio eskizą galite pamatyti Molėtų krašto muziejuje veikiančioje parodoje.
