Renatai Laqueur buvo 24-eri, kai Vokietijos šiaurės vakaruose įkurdintoje Bergen-Belzeno koncentracijos stovykloje ji aprašinėjo savo dienas.
Rašė nežinodama, ar išgyvens, rašė ne visada tikėdama, kad kas nors jos dienoraštį perskaitys. Vis dėlto jos mintys pasiekė šiandienos žmones – neseniai lietuviškai pasirodė Saskios Goldschmidt sudaryta R. Laqueur knyga „Dienoraštis iš Bergen-Belzeno koncentracijos stovyklos 1944–1945“.
S. Goldschmidt – dienoraščio autorės Renatos pirmojo vyro Paulo Goldschmidto dukra. Deja, Renata ir Paulas išlaisvinti iš stovyklos išsiskyrė ir abu sukūrė antras šeimas. Saskia į vieną vietą surinko, sudėliojo Renatos prisiminimus. Į lietuvių kalbą juos išvertė Birutė Avižinienė, išleido leidykla „Alma littera“.
R. Laqueur gimė 1919 metais Vokietijoje. Ji buvo ketvirtasis gydytojo endokrinologo, profesoriaus Ernsto Laqueuro vaikas. Abu Renatos tėvai – žydų kilmės, tik tėvas dar jaunas pasikrikštijo, kad galėtų studijuoti to meto universitetuose, kur buvo ribojamas žydų studentų skaičius.
Nors profesorius E. Laqueur turėjo ryšių visame pasaulyje, nuo masinių žydų deportacijų savo šeimos išgelbėti jam nepavyko. Vieną kartą iš Vesterborko deportacijų stovyklos susigrąžinęs dukrą į Amsterdamą, po keleto mėnesių jos nebeišgelbėjo – Renata su vyru P. Goldschmidtu pateko į Bergen-Belzeno koncentracijos stovyklą. Manoma, kad joje žuvo daugiau nei 50 tūkstančių žmonių. Nesulaukusi laisvės čia mirė ir savo dienoraštį pasauliui palikusi Ana Frank.
Stovyklos kasdienybė išsiliejo ir Renatos dienoraščio lapuose, vėliau, jau išlaisvinta, jame ji aprašė ir tai, kas liko mintyse, kai sirgdama šiltine su leisgyviu vyru Paulu ir kitais, nusilpusiais, išbadėjusiais stovyklos kaliniais pajudėjo traukiniu į laisvę ir taikų gyvenimą.
Jaunos moters dienoraštis atskleidžia koncentracijos stovyklos kasdienybę, kurioje žmogaus gyvybė išvis nieko neverta. Čia ne tik žiauriai elgiamasi su belaisviais, bet ir vyksta kalinių moralinė degradacija, – kad išgyventum, negali gailėti kito, tokiomis sąlygomis dažnai išlieka gyvulišką išgyvenimo instinktą turintys žmonės. Vis dėlto Renata savo dienoraštį rašo ne tik dėl to, kad užfiksuotų kasdienybės faktus, bet ir kad išlaikytų savo pasaulį, kuriame svarbią vietą užima literatūra, grožis ir švelnūs santykiai.
„Dienoraščio iš Bergen-Belzeno koncentracijos stovyklos 1944–1945“ vertėja B. Avižinienė pakalbino knygos sudarytoją S. Goldschmidt.
– Jūsų tėvas, įžymus logopedas Paulas Goldschmidtas, buvo pirmasis Renatos Laqueur vyras. Ką jums reiškė augti paveldėjus tokią giminės istoriją? Žinau, kad apie tai pasakoja jūsų pirmoji knyga „Priverstinai laimingi. Šeimos portretas“...
– Gimiau 1954-aisiais, po karo praėjus devyneriems metams. Mano tėvo koncentracijos stovyklos patirtys šeimai darė didelę įtaką. Nors mes, vaikai, jautėme, kad apie tą laiką ar nužudytus giminaičius klausinėti nedera, stovykla tapo visa ko matu.
Pavyzdžiui, kai grįžusi iš mokyklos susijaudinusi imdavau pasakoti apie tai, kas įvyko klasėje – apie patyčias ar netinkamą mokytojo elgesį, tėvas atsidusdavo ir tardavo: „Ak, jei tau būtų tekę saugoti stirtas lavonų, dėl šių menkniekių taip nesijaudintum.“ Augau su traumą patyrusiu tėvu, tai veikė ir mane. Ilgą laiką man buvo sunku rimtai vertinti savo pačios emocijas ir troškimus. Viskas, palyginus su koncentracijos stovyklos baisybėmis, atrodė nesvarbu. Viskas buvo matuojama stovykla. Bergen-Belzenas tapo visų dalykų atskaitos tašku. Kai suaugau, ilgus metus mokiausi atpažinti ir priimti savo emocijas.
– Kodėl jums atrodė svarbu iš naujo išleisti R. Laqueur dienoraštį?
– Man buvo vienuolika, kai Nyderlanduose pirmą kartą buvo publikuotas Renatos dienoraštis. Tada dažnai tą knygą skaitydavau, bandydama kiek įmanoma suvokti, ką koncentracijos stovykloje patyrė tėvas. Laikiau tai savo pareiga. Man Renatos dienoraštis buvo tėvo kančių enciklopedija. Beje, kiekvieną kartą, nors tai nutikdavo ir labai retai, kai ko nors paklausdavome apie tą laiką, tėvas visada atsakydavo: „Atsiversk Renatos dienoraštį, ten viskas surašyta.“
Renatos dienoraštį dar kartą perskaičiau rašydama savo pirmąją knygą „Priverstinai laimingi“. Tada suvokiau, kaip gerai tekstas parašytas ir kokį svarbų pasakojimą Renata pasakoja. Daro tai beveik be emocijų, nors savo žmogiškumą buvo išsaugojusi, dažnai „atsimindama“ ir taip nors trumpam priartėdama prie įprasto gyvenimo: vaizduotėje girdėdama, kaip skamba Mozarto kompozicija, regėdama paveikslą, mintyse deklamuodama eilėraštį ar įsivaizduodama, kaip sėdi tėvo darbo kambaryje ir pro langą stebi Amstelio upę. Dienoraštis parodo ir tai, koks žmogus atsparus, ir kaip žemai jis gali kristi. Skaitydamas dienoraštį supranti, kodėl svarbu išlikti budriam, neužmerkti akių prieš populizmą, ekstremizmą, rasizmą ir antisemitizmą; jei viena visuomenės grupė imama vertinti ne kaip žmonės, mūsų pasaulyje ima dėtis neįsivaizduojamai siaubingi dalykai. Dienoraštyje visa tai taip gerai aprašyta. Taip pat ir tai, kaip net ir nežmoniškiausiomis sąlygomis žmogus gali likti žmogumi. Labai džiaugiuosi, kad Nyderlandų leidykla „Meulenhoff“ iš naujo išleido knygą. Ir dar taip gražiai!
– Kokia buvo Renata? Kaip ją pakeitė Bergen-Belzene praleistas laikas?
– Kai prasidėjo karas, jauna, ambicinga Renata buvo dvidešimt vienų. Jos tėvas, Vokietijos žydas E. Laqueuras, dirbo endokrinologu, atrado testosteroną. Laqueurų šeima nuo 1920 metų gyveno Amsterdame. Renata buvo kupina energijos, norėjo tapti mados dizainere. Tėvas jai tai uždraudė, taip pat jis nesutiko, kad dukra universitete studijuotų literatūrą, tad jai teko pasitenkinti sekretorių kursais.
1941 metais Renata susituokė su mano tėvu P. Goldschmidtu. Juos drauge deportavo, koncentracijos stovykloje, žinoma, buvo siaubinga. Renata ėmė fiksuoti savo išgyvenimus, kol nusilpusi nebepajėgė rašyti. Ji buvo tikra kovotoja – jei nori ištverti, tokia savybė yra būtina. Taip ji išgelbėjo ir mano tėvo gyvybę. Be žmonos jis nebūtų išgyvenęs. Dienoraštyje Renata aprašė ir pragarišką kelionę traukiniu baigiantis karui. Prieš pat išlaisvinimą iš stovyklos buvo evakuoti belaisviai – traukinys su 2 500 išbadėjusių ir mirtinai sergančių ligonių porą savaičių suko ratus po Vokietiją.
Taip SS bandė išvengti ir rusų, ir amerikiečių. Vežami belaisviai veikiausiai buvo mainų prekė, nors kai kurie keleiviai manė, kad važiuoja į Tereziną, kur neseniai buvo įrengtos dujų kameros. Tomis dienomis slaugydama mano mirštantį tėvą Renata padarė viską, kas įmanoma. Jai pavyko išgelbėti Paulą. Po karo kurį laiką drauge bandę kurti įprastą gyvenimą jie išsiskyrė. Renata yra sakiusi: „Santuoka nesukurta pragarui.“ Ji įsimylėjo Deso Weissą, Niujorke gyvenantį vengrą logopedą. Išvyko pas jį ir Niujorke praleido likusį gyvenimą. Nors koncentracijos stovyklos patirtys niekada jos neapleido, ji visada kartodavo: „Aš – išgyvenusioji, ne auka.“ Renata nekentė aukos vaidmens.
– Didžiausias Renatos noras buvo savo dienoraštį išleisti Amerikoje. Ar jums pavyks įgyvendinti jos norą?
– Dienoraštis jau išleistas Italijoje, dabar pasirodys Lietuvoje. Iki šiol dar nepavyko publikuoti jo Amerikoje ir Anglijoje. Vienas literatūros agentas kartą pasakė Renatai, kad jos dienoraštis per mažai sensacingas, kad jis parašytas laikantis distancijos. O man atrodo, kad tai yra šios knygos privalumas. Manau, daug žmonių tai kaip tik įvertintų. Renata iki gyvenimo pabaigos bandė išleisti dienoraštį naujoje savo tėvynėje, aš su savo agentu irgi nenuleidžiame rankų!
– Lietuvos skaitytojai lietuviškai gali skaityti ne tik Anos Frank dienoraštį, bet ir dar kelis, iš Nyderlandų kalbos verstus egodokumentus apie Holokaustą – Eddy de Windo „Galutinė stotis – Aušvicas“, Etty Hillesum laiškus iš Vesterborko. Ar Holokausto tema aktuali Nyderlanduose?
– Nyderlanduose vis dar domimasi Holokaustu ir Nyderlandų visuomenės vaidmeniu deportuojant žydus. Vertinant procentais, iš Nyderlandų buvo deportuota daugiau žydų nei iš kitų Europos šalių. Ir dėl okupantams prieinamo, gerai sutvarkyto gyventojų registro, ir dėl olandų tautai būdingo pasitikėjimo valdžios atstovais. Prisidėjo dar ir tai, kad karališkoji šeima, kai prasidėjo karas, pabėgo iš šalies. Pirmaisiais dešimtmečiais po karo sklandė mitas apie visuotinį Nyderlandų visuomenės pasipriešinimą, tačiau neseniai ėmė aiškėti, kad tik maža visuomenės dalis priešinosi okupantams ir bandė gelbėti žydus, klastodami jų dokumentus ar suteikdami slėptuves. Didžioji gyventojų dalis buvo ne tokia drąsi...
Aš priklausau organizacijai „Po karo“ („Na de oorlog“), ji buria išgyvenusiuosius Holokaustą ir jų artimuosius. Organizacijos nariai lankosi pradinėse ir pagrindinėse mokyklose, dalijasi asmeninėmis istorijomis ir neleidžia užmiršti Holokausto temos. Iš pradžių savo istorijas pasakodavo patyrusieji žydų genocidą, bet jų beveik nebelikę tarp gyvųjų, tad šią pareigą perėmėme mes – antroji ir trečioji jų karta.
– „Dienoraštis iš Bergen-Belzeno“ Lietuvoje išleidžiamas tada, kai Antrojo pasaulinio karo istorija, regis, kartojasi. Karas Ukrainoje per akimirksnį paneigė šūkį NIEKADA DAUGIAU. Ar tikite, kad šis įsipareigojimas apskritai įgyvendinamas?
– Niekada netikėjau šūkiu „Niekada daugiau“. Išaugau aplinkoje, kurioje buvo žinoma, kad saugus, turtingas pasaulis per dieną gali būti sunaikintas.
„Niekada daugiau“ daugių daugiausia yra noras, kurio nenuilstamai turime siekti, nors pasaulis pilnas pavyzdžių, iš kurių akivaizdu, kad veikia pernelyg daug jėgų, kurios per nesusikalbėjimą, melagingas žinias, atpirkimo ožius bando susikurti galią ir susikrauti turtus. Esu įsitikinusi, kad žmogus gali padaryti daug gero, bet netikiu, jog blogis kada nors bus sunaikintas. Geras to pavyzdys – karas Ukrainoje. Jis mane liūdina, verčia jaustis bejėge, siutina. Siaubinga, kad Putinas taip beatodairiškai galėjo užpulti Ukrainą, man nepriimtina, kad mes visi ir pasaulis darome taip mažai, kad jam sutrukdytume. Tuo pačiu metu jaučiu ir baimę, kad įsipainiosime į naują pasaulinį karą. Tačiau ar baimė gali būti priežastis palikti puolamą tautą likimo valiai?
– Jūsų interneto svetainėje perskaičiau dvi mintis apie rašymą. Pirmoji – apie didelį malonumą gerai įsižiūrėti, bet kokios kūrybos pradžią; antroji pabrėžia, kad bet koks rašymas yra kova. Kaip jūsų kūryba įsiterpia tarp malonumo įsižiūrėti, mąstyti bei kasdienių grumtynių su kalba? Ką jums reiškia kūryba?
– Rašyti pradėjau vėlai. Norėjau tuo užsiimti jau nuo jaunystės, bet ilgai jaučiausi taip, tarsi neturėčiau tam teisės. Juk, jei lyginsiuosi su savo tėvu, nieko nepatyriau. Jausmas, kad esi nesvarbus, yra būdingas Holokaustą išgyvenusiųjų vaikams. Norėdama atsidėti troškimui rašyti, iš pradžių privalėjau daug nugalėti. Laimė, pirmoji knyga, su kuria išdrįsau kreiptis į leidėją, „Privalomai laimingi. Šeimos portretas“ buvo iškart priimta, išleista ir sulaukė gerų vertinimų. Tai suteikė man drąsos rašyti ir toliau.
Man patinka rašyti, kai darbas jau yra įsivažiavęs, kai jau žinau, apie ką, kokia forma, iš kokios perspektyvos noriu parašyti. Kaip tik su šiais trimis dalykais tenka nemažai kovoti – man regis, labai sunku rasti tinkamą pasakojimo formą, paieškos užima nemažai laiko. Taip pat ir sukonstruoti visą kūrinį. Tam reikalingo tyrimo fazė man labai patinka, bet užima itin daug laiko. Paskui, kai jau visas pasakojimas suplanuotas, prasideda taisymai, šlifavimas, svarstymai, kaip pasakyti geriau. Man patinka šis procesas.
Be to, rašymas – tai savotiškos atostogos, atotrūkis nuo socialinio gyvenimo. Kurdama mieliausiai būnu viena, dirbu susikaupusi, kasdien. Žinoma, matau vyrą, susitinku su vaikais ir anūke, dar pora širdžiai brangių bičiulių, kasdien labai daug vaikštau, bet visą likusį laiką skiriu knygai. Man tai geriausias būdas dirbti. O kai knyga išleidžiama, prasideda jos reklamavimas, tada kaip tik daug laiko praleidžiu tarp žmonių. Tai irgi smagu.
– Ar galiu paklausti, ką dabar kuriate? Gal galite papasakoti, kokios istorijos laukia skaitytojų?
– Dabar rašau knygą, kurią galbūt galėčiau pavadinti „Ode nematomam žmogui“. Ji apie jauną moterį Šulą, dviejų Holokaustą išgyvenusių žydų dukrą. Tėvus karas sužalojo, jie niekada daug apie save nepasakojo. Kai abu tėvai miršta, Šula iš tėvo gauna palikimą. Jį sudaro dėželės, pilnos įvairiausių dokumentų: susirašinėjimas tarp jaunos motinos ir našlės iš Čikagos, juodaodės lakūnės gyvenimo aprašymas iš praeito amžiaus pradžios Amerikos, taip pat moterų lakūnių, tikrų fanatikių iš Prancūzijos, Vokietijos, Turkijos ir Sovietų Sąjungos nuotykiai, patirti 1920–1945 metais, kai dangaus užkariavimas dar tik žengė pirmuosius žingsnius. Kaip visa tai susiję ir kokį ryšį turi su Šulai nežinoma šeimos istorija, paaiškės labai lėtai.
Knyga bus stora, tikiuosi, įdomi. Su dideliu malonumu ją rašau ir tikiuosi, kad kitais metais jau bus galima publikuoti. Paskui rikiuojasi kitos knygos. Turiu labai daug sumanymų, nesu jų visų realizavusi. Dar ketinu parašyti knygą ir savo anūkei.
