Daugiau kaip prieš metus kasdienį Kauno pastatų, meno ir žmonių istorijų puslapį „Kauno detalės“ socialiniame tinkle pradėjęs kurti kaunietis L.Užomeckis šiandien gali didžiuotis suburtu dideliu istorijos smalsuolių būriu. Jie ne tik skaito jo aprašomas miesto istorijas, bet ir yra nuolatiniai tikro Kauno mylėtojo vedamų ekskursijų dalyviai.
L.Užomeckį galima dažnai sutikti su būreliu žmonių vaikščiojantį po Žaliakalnį, neseniai į jo ekskursijų maršrutus pateko ir Panemunė bei Petrašiūnų kapinės. Daugiau kaip dešimtmetį miesto istorija besidomintis vyras sako, kad mėgstamas hobis tapo širdžiai miela veikla, o kasdienis miesto stebėjimas – savotiška istorijos išsaugojimo ateities kartoms misija.
Tokiose kompanijose, kaip „Vičiūnai“, „Maxima“, „Iki“, „Topo centras“, rinkodaros ir pardavimų srityje dirbęs L.Užomeckis įsitikinęs, kad istorija yra gyva tol, kol žmonės ja dalijasi.
– Ar keliaudamas per tas pačias vietas pastebite, kaip Kaunas keičiasi, ar džiugina matomi pokyčiai? – „Laikinoji sostinė“ paklausė L.Užomeckio.
– Kaunas tikrai keičiasi, ypač tai matyti po žiemos sezono. Pavasarį sugrįžęs į Žaliakalnį kiekvieną kartą turiu su širdgėla konstatuoti, kad nebeliko vieno ar kito mano ekskursijose minimo pastato detalės, o kartais išnyksta ir patys pastatai, jų vietoje statomi nauji, apie kuriuos, tiesą sakant, nėra ką pasakoti.
Nesu į senovę įsikibęs žmogus, kuris priešinasi bet kokioms naujovėms, bet man labai gaila, kai senus pastatus su įstabiomis istorijomis įsigiję žmonės nesupranta jų vertės, nesiekia išsaugoti ne tik jų, bet ir vertingų detalių, kažkokių fragmentų, kurie galėtų išlikti ateičiai.
– Ar tai reiškia, kad žmonės buvo netinkamai auklėti, ar tiesiog žvelgia į daiktus labai pragmatiškai?
– Galima sakyti ir taip. Įsigiję gražioje vietoje nekilnojamąjį turtą dažnai žmonės pirmiausia galvoja ne kaip jį išsaugoti, o kaip nugriauti. Taip gyventi yra paprasčiau. Bet man tai tolygu iš knygos plėšti lapus.
Kauno istoriją galiu prilyginti gražiai storai knygai, iš kurios kasmet išplėšiami pluoštai lapų. Baiminuosi, kad galiausiai iš šios knygos teliks viršeliai, nebebus nieko, ką galėtume parodyti savo vaikams, svečiams.
Liūdna, bet kol kas negebame ne tik saugoti, bet ir sukurti kažką nauja, vertinga, kuo galėtume didžiuotis ateityje. Gerai apsidarykime – ar per pastarąjį laiką Kaunui pavyko sukurti objektą, kurį drąsiai galėtume traukti į lankytinų objektų sąrašą?
– Galbūt galima sakyti, kad jūsų vedamos ekskursijos yra ir tam tikra kauniečių edukacija, kurios metu jie mokomi atskirti, kas vertinga, saugotina?
– Tokį tikslą taip pat turiu. Džiaugiuosi, kad jau antroje ar trečioje ekskursijoje dalyvaujantys žmonės patys ima pastebėti vertingas detales, taip pat dalijasi savo refleksijomis, kurios jiems kilo apie jų gyvenamąją aplinką.
Dažnai į ekskursijas ateina žmonės, norintys daugiau sužinoti apie vietą, kurioje gyvena. Stebisi, kiek daug netikėtų detalių jiems atskleidžiau.
Žinoma, labai džiugina, kad daugėja žmonių, kurie vis dėlto ryžtasi remontuoti senus medinukus, turime tokių gerųjų praktikų Žaliakalnyje, Panemunėje.
– Šie metai svarbūs Kaunui ir dėl tapimo Europos kultūros sostine. Ar pastebite, kad žmonės dėl to labiau susidomėję Kaunu, gal atvyksta daugiau svečių iš kitų miestų?
– Laikas visiems tikrai sudėtingas, tiek dėl ilgai trukusios pandemijos, tiek dėl karo Ukrainoje. Turiu nemažai draugų užsieniečių, tačiau galiu pasakyti, kad žmonės baiminasi važiuoti į Lietuvą. Mes jiems atrodome labai arti Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos.
Manau, kad žinutė, jog Lietuvoje, Kaune yra saugu, jų nėra pasiekusi. Gal tokios niekas net netransliavo… Mano, kaip rinkodaros specialisto, vertinimu, platesnė žinia apie Kauną, Europos kultūros sostinę 2022, užsienio auditorijų irgi nėra pasiekusi.
– Antra vertus, gal ir gerai, kad į Kauną neatvyksta labai daug svečių, nes miestas skendi statybose, vien ko vertas perkastas senamiestis, kurį vis tiek žmonės bandytų aplankyti?
– Situacija iš tiesų stebina. Čia lygiai tas pats, jei aš nuspręsčiau jus pakviesti į svečius ir pradėčiau namuose remontą.
Logika sako, kad taip neturėjo būti. Nes pėsčiųjų gatvės rekonstrukciją lydi ir kiti reiškiniai – užsidarė kavinės, parduotuvės, net tarpinėse gatvelėse gyvenimas visiškai apmirė. Kartais einant su svečiais per Kauno senamiestį ima rodytis, kad karas vyksta ne Ukrainoje, o čia – Kaune.
– Jau septynerius metus trunkančios statybos nepatrauklios ne tik miesto svečiams, bet ir patiems kauniečiams, kurie vis dažniau kalba apie triukšmo, taršos, chaoso keliamą nuovargį. Ar pats nesate nuo to pavargęs?
– Kadangi daug ekskursijų vedu po Žaliakalnį, galiu pasakyti, kad labiausiai vargina, kai procesai trunka be pabaigos.
Pavyzdžiui, Pelėdų kalno gatvelės buvo remontuojamos vos ne trejus metus ir net šiandien ten kažkur tebevyksta remonto darbai. Norėtųsi, kad jei kažkas pradedama, tai ir būtų pabaigta iki galo, ir per kuo trumpesnį laiką. Dabar atrodo, kad tos statybos visur truks nežinia kiek dar metų.
– Na, bet jau greitai Kaune atsiras naujų objektų, kurie galimai pritrauks ir didesnius svečių srautus – futbolo stadionas, mokslo muziejus, nauja koncertų salė. Gal verta pakentėti vardan tokių pokyčių?
– Statomi objektai išties įspūdingi, tačiau galvojant apie svečių srautus man pirmiausia kyla klausimas apie jų apgyvendinimą.
Nes jei šiandien į Kauną atvyktų didesnis skaičius užsieniečių, vietų viešbučiuose mes turime minimaliai. Tad dalis žmonių tiesiog rinktųsi apgyvendinimą Birštone arba vyktų į Vilnių. Mano galva, apie tai kol kas Kaune tikrai nepagalvota.
Ironizuodamas pasakyčiau, kad bandantis tapti europiniu miestu be viešbučių Kaunas primena tarpukarį, kai buvo vienintelė Europos valstybės sostinė, kurioje nebuvo centralizuoto miesto vandentiekio ir kanalizacijos.
