Joje daugiausia dėmesio skiriama A.Hitlerio suplanuotai puolamajai operacijai „Citadelė“, kuri pradėta 1943 m. liepos 5 d. išsirutuliojo į didžiausias istorijoje tankų kautynes prie Kursko. Šiose kautynėse sovietai naudojo įprastą taktiką: nugalėti bet kokia kaina, užverčiant priešą tūkstančiais lavonų, jie metė į mūšį daugybė naujos technikos. Tankų kautynėse prie Prochorovkos sovietų generolo Pavelo Rotmistrovo pajėgos buvo beveik sutriuškintos kur kas mažesnių, bet žymiai profesionaliau veikiančių vokiečių pajėgų. Tačiau taktinių pergalių, kovojant prieš beveik neišsemiamus sovietų rezervus, nepakako, todėl bendroji strateginė iniciatyva Rytų fronte pamažu pakrypo Raudonosios armijos naudai.
Knygoje taip pat nušviečiama visa virtinė mažesnio masto kautynių, iliustruojančių nesikeičiančius sovietų, o dabar ir rusų kariuomenės metodus: kariavimą „mėsa“, savo kareivių gyvybių visišką nuvertinimą, profesionalumo stygių.
Ši knyga, pagrįsta karo dalyvių prisiminimais ir dokumentine medžiaga, neabejotinai patrauks skaitytoją gyvu ir originaliu stiliumi. Kovos veiksmai nužvelgiami ne tik Vermachto armijų grupių lygmeniu, bet ir aprašoma paprastų vokiečių kareivių kasdienybė, svarstoma, kokios įtakos vienų ar kitų mūšių baigčiai turėjo politinės ir karinės vadovybės sprendimai.
Nors kadaise SS oberšturmbanfiurerio laipsnį turėjęs knygos autorius dirbo Trečiojo reicho užsienio reikalų ministerijoje ir iš esmės vykdė propagandinį darbą, pokariu jo knygos sulaukė didžiulio populiarumo ne tik Vakarų Vokietijoje, bet ir kitose šalyse kaip gana tikroviškai atspindinčios vieną baisiausių XX a. tragedijų.
Pirmoji lietuviškai išleista P. Carello knyga – „Hitlerio karas Rytuose. I dalis. Barbarosa“, antroji – „Hitlerio karas Rytuose. II dalis. Nuo Maskvos iki Stalingrado“.
Pateikiame ištrauką.
* * *
14.45 val. lyti nustojo. Tarp Belgorodo, Tomarovkos ir Fastovo įsiviešpatavo tyla. Rusai laukė. Kitoje niekieno ruožo pusėje vokiečiai irgi laukė. XLVIII tankų korpuso ir SS tankų korpuso batalionai stovėjo priešakinėse tranšėjose. Pasigirdo lėktuvų variklių gausmas. Jis vis garsėjo.
Kareiviai užvertė galvas aukštyn. Kapitonas Leykas, motorizuotojo pėstininkų pulko „Grossdeutschland“ 3-iojo bataliono vadas, pažvelgė į lėktuvus, tada į savo laikrodį.
– Minutė minutėn, – tarė jis.
Laikrodžio rodyklės rodė 14.50 val. Tuo pačiu metu pikiruojamųjų bombonešių „Štuka“ eskadrilės pralėkė riaumodamos virš apkasų priešo pozicijų link. Gerokai aukščiau, užtikrindami bombonešiams priedangą, skrido naikintuvai. „Štukos“ padarė viražą ir kaukdamos pradėjo pikiruoti.
Kitoje pusėje ant Gercovkos ir Butovo šlaitų sukilo žemių ir dūmų stulpai. Kaip tik ten buvo išsidėsčiusios sovietų artilerijos sekyklos. Iš karto už jų driekėsi rusų avanpostų linija. Kita „Štukų“ eskadrilė pralėkė riaumodama virš vokiečių galvų. Paskui trečia, ketvirta, penkta.
Daugiau kaip 2500 bombų nukrito sovietų pusėje į 3 kilometrų ilgio ir 500 metrų pločio ruožą. 15 val. sprogo paskutinė bomba. Tada prabilo vokiečių artilerija. Užvirė kaukiantis, staugiantis pragaras.
Leyko bataliono priešakinė linija buvo išsidėsčiusi ant geležinkelio pylimo. 15-osios kuopos vadas leitenantas dr. Metzneris gulėjo susigūžęs prie sunkiojo kulkosvaidžio. Jis pažvelgė į laikrodį, tada į blindažą, kuriame stovėjo bataliono vadas, įsmeigęs akis į laikrodžio ciferblatą.
Praėjo dešimt sekundžių. Penkios. Metas! Artilerijos pabūklų griausmą perskrodė šaižus Leyko riksmas: – Pirmyn!
Dr. Metzneris pamatė, kaip kapitonas Leykas pirmas šoko iš blindažo ir puolė bėgti per atvirą vietovę. Visi žinojo, kad ši zona, kurioje nebuvo jokios priedangos, puikiai matoma rusams. Kaip tik dėl to Leykas puolė pirmyn iš vadavietės, kad vestų savo batalioną vykdyti šios itin sunkios užduoties.
Dr. Metzneris teigia niekada nepamiršiąs to momento.
Išsirikiavę į pavyzdinę pleišto formos rikiuotę, tarsi migruojančių paukščių pulkas, kuopos ir būriai nusekė bataliono vadui iš paskos. Atrodo, kad bataliono vado pavyzdys paveikė tarsi magnetas ir Metznerį. Jis šoko iš apkaso, skirto sunkiajam kulkosvaidžiui, nors, tiesą sakant, privalėjo likti ten, ir metėsi paskui kapitoną Leyką, per kelis metrus nuo jo atsilikęs ir šiek tiek kairiau.
Dengiami artilerijos ugnies, kariai bėgo dvilinki minų laukų perėjomis. Jiems įkandin judėjo savaeigiai artilerijos pabūklai, o už jų – prieštankiniai daliniai. Tarp jų bėgo būriai pionierių, pasiruošusių pašalinti bet kurią netikėtą kliūtį.
Nepaisant visiškos kovinės parengties, sovietų 6-osios gvardijos armijos avanpostus veržliai atakavusiems vokiečių pėstininkams, intensyviai remiamiems bombonešių aviacijos, pavyko priblokšti netikėtumu.
Vokiečių batalionai skubėjo dvilinki per niekieno ruožą. Jiems iš paskos judėjo judriosios vadavietės ir ryšių su artilerija palaikymo mašinos, turėjusios kuo skubiau užimti naujas sekyklas dominuojančiose aukštumose.
Tačiau netrukus atsipeikėjo nuo netikėtumo per bombardavimą išlikusios sovietų atramos punktų įgulos ir paleido ugnį iš visų turimų ginklų. Sovietų artilerijos stebėtojai, kurie buvo trumpam apakinti, vėl pradėjo telefonuoti duomenis savo baterijoms.
Dabar darbo ėmėsi sovietų artilerija, paleidusi pragarišką užtveriamąją ugnį. Pabūklų papliūpos viena po kitos talžė atakos rajoną.
Mėgindami išvengti sviedinių krušos, kai kurie vokiečių šturmo pabūklai pradėjo judėti zigzagais ir užvažiuodavo ant minų. Sutrinksėjo prieštankiniai šautuvai, sukiauksėjo minosvaidžiai. Raudonarmiečiai, veriamai klykdami, metėsi į priekį tarsi vanagai, pliekdami iš kulkosvaidžių ir patrankų išilgai šlaitų, kuriuos jau buvo pasiekusios vokiečių šturmo grupės.
Motorizuotųjų šaulių pulko „Grossdeutschland“ 3-iajam batalionui priešais Butovą pasisekė. Sovietų 199-ojo gvardijos šaulių pulko kovinės saugos linijose netikėtos atakos sukeltas sąmyšis užtruko kiek per ilgai. Rusų bataliono vadas akivaizdžiai nesuprato vokiečių ketinimų ir pasiruošė gintis pagrindinėse pozicijose, kurių tąkart vokiečiai neatakavo.
Kol sovietų pulko vadas sumojo, kas vyksta, vokiečiai jau buvo įsitvirtinę ant kalvos keteros į vakarus nuo kaimo. Sovietų avanpostai buvo išmušti iš pozicijų, o jų ugnies sekyklos paimtos šturmu. Tuo pat metu aukštumą į rytus nuo kaimo užėmė 11-osios tankų divizijos kariai.
Laikrodžiai rodė 16.00 val. 16.45 val. pozicijas ant kalvos užėmė vokiečių artilerijos stebėtojai. Dabar vaizdo į šiaurę jiems niekas neužstojo. Jie pirmą kartą galėjo netrukdomai apžiūrėti sovietų gynybos pozicijas.
