Lietuvos jūrų muziejaus (LJM) parengta ekspoziciją apie primirštas uostamiesčio erdves pirmieji apžiūrėjo vaikai – Jaunimo centro globojami stovyklautojai. Paroda „Darbų ir Žiemos uostai 1910-1939” skirta artėjančiai iškiliai datai – Klaipėdos 770-ųjų metinių sukakčiai.
Pirmieji žiūrovai – stovyklautojai
LJM direktorė Olga Žalienė ir parodos kuratorius Dainius Elertas vaikams papasakojo ne tik apie seniausias jūrų uosto valdas, jų plėtrą tarpukariu, vos tik Lietuva atgavo Klaipėdos kraštą, bet ir apie uostamiesčio raidą, neatsiejamą nuo jūros, laivų, įvairių prekių gabenimo ir jų krovos.
Mažieji stovyklautojai susidomėję klausė muziejininkų kalbų, puikiai pasirodė surengtame protmūšyje – atsakė į beveik visus klausimus apie uosto ir miesto praeitį. Jaunimo centro vadovas Ramūnas Kaubrys ir vadovai žadėjo vaikams surengti daugiau jūrų dvasią propaguojančių ekskursijų.
„Ši paroda turėtų sudominti ir miesto gyventojus bei turistus. Artėjant Klaipėdos įkūrimo 770-sioms metinėms, atsigręžiame į primirštas istorines erdves. Fotografijos primena, kad senojo jūrų uosto erdvės anksčiau buvo atviros, čia derėjo darbas, viešumas ir prieinamumas“, – sakė O.Žalienė.
LJM istorikas D.Elertas pastebėjo, jog ši paroda aktualizuoja ir pagarbos jūrų kultūros paveldo vertybėms svarbą, būtinybę jas išsaugoti ateities kartoms. Muziejininkai apgailestauja, kad tai šiandien suvokia ne visi istorinėse Klaipėdos jūrų uosto teritorijose įsikūrę verslo atstovai.
Garlaiviai skatino pažangą
Žiemos uostą pradėta statyti 1855 metais, kai pritrūko vietos laivams Danės upėje. Vėliau jis buvo plečiamas, atsirado nemažai statinių. Jame tebėra garsaus tarpukario inžinieriaus Jono Šimoliūno, projektavusio ir Šventosios uostą, naudojant novatoriškus to meto sprendimus, statytų krantinių.
Tokių uostų plėtrą skatino garlaivių epocha. Atsiradus poreikiui aptarnauti laivus iš tolimųjų kraštų, ir Klaipėdoje iškilo statinys su virtuvėmis, krosnimis, kur jūrininkai išsiskalbdavo drabužius, išsivirdavo gardesnio valgio – tuo jie negalėjo užsiimti laivuose, kad nesukeltų gaisro.
Buities statinyje galėjo nusiprausti laivų krovėjai, kiti uosto darbininkai. Jis tarnavo ir kaip tuometis informacijos centras – jūrininkai gaudavo žinių apie miestą, žmonės kasose įsigydavo bilietų į keleivinius garlaivius ir traukinius. Ten dar buvo įsikūręs darželis uostininkų vaikams.
Šalia anglikonų bažnyčios veikė jūrininkų našlių namai. Įrengus fontaną su gaidžio skulptūra, lauke buvo galima nusiprausti, atsigaivinti. 1909 metais atidarytas, iki šių dienų išlikęs uostininkų buities bei sveikatingumo centras buvo pirmasis ir vienintelis toks statinys Baltijos jūros areale.
Miestiečiai žvalgosi į uostą
„Jau tais laikais Klaipėdos uostas garsėjo išplėtota jūrininkų ir uostininkų socialinio aptarnavimo infrastruktūra“, - kalbėjo LJM direktorės pavaduotojas, istorikas Romualdas Adomavičius.
Žiemos uostas žymi reikšmingą laivų švartavimo vietų perkėlimo iš Danės į Kuršmares etapą. Jame buvo iškastas pirmasis normalus baseinas, kuriame laivai galėjo saugiai stovėti, o žiemą slėptis nuo ledonešio. Šiauriau įrengtame Darbų uoste laikytos žemsemės, kiti pagalbiniai laivai.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vokiečiai užminavo uosto krantines, sandėlius, jį daužė ir Sovietų Sąjungos bombonešiai. Tačiau nemažai senųjų pastatų išliko. Jie palengva buvo griaunami iki 1965 metų. Centrinėje Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (KVJU) dalyje, šalia istorinės Mėmelburgo piliavietės, kaip grybai po lietaus dygo naujos laivų statybos ir remonto įmonės.
Žiemos uostas su išlikusiais tarpukario ir ankstesnių laikų statiniais neįtrauktas į rekomenduojamų saugoti technikos paminklų sąrašą. Reiškiamos įvairios nuomonės - vieni siūlo pramoninę uosto zoną paversti miestiečiams prieinama poilsio vieta, jachtų uostelį, kiti tai vertina kaip visišką absurdą.
Idėja – baseiną užpilti žemėmis
Senosiomis krantinėmis naudojasi ilgalaikės nuomos sutartis su KVJU direkcija sudarę ūkio subjektai. Tarp jų yra Klaipėdos jūrų krovinių kompanija („Klasco“) - didžiausia uoste ir viena pelningiausiai dirbančių daugiašakio verslo konglomerato Achemos grupės įmonė.
Uostininkai dejuoja, kad senųjų krantinių būklė apgailėtina, jų priežiūra, remonto, dugno valymo darbai pareikalauja nemenkų investicijų. Prieš aštuonerių metus rimtai svarstyta galimybė užpilti Žiemos uostą žeme, kad ten būtų galima įrengti naujas šiuolaikiškas krovinių aikšteles.
D.Elertas tai vertina kaip šventvagystę: „Užpilti lengva, iškasti labai sunku. Juolab, kad niekas dorai nežino, kokių teritorijų Klaipėdos uostui gali prireikti ateityje. Toks variantas – pats primityviausias, ko gero, ne pats pigiausias“
Pasak muziejininkų, yra daugybė būdų, kaip panaudoti Žiemos uostą jo nenaikinant, suderinant verslo poreikius ir istorinio paveldo apsaugą. Bent jau pavadinimą reikėtų įamžinti.
Istorinio paveldo neatsisako
KVJU direkcijos atstovai, regis, naudojasi tuo, kad kompleksiniai jūrinio paveldo tyrimai iki šiol neatlikti, nelabai aišku, kokius senus hidrotechnikos įrenginius reikia griauti, o kokius palikti ateities kartoms. Jų teigimu, galimo pertvarkymo klausimai preliminariai aptarti su paveldosaugininkais.
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas jokio Žiemos uosto pertvarkos projekto dar nematė: „Senosios krantinės turi istorinę vertę, nepakenktų platesnė diskusija, įtraukiant istorikus, verslo ir kultūros atstovus“.
„Klasco“ vadovai tvirtina, kad Žiemos uostas naudojamas pagal paskirtį, jo niekas neatsisako – prie istorinių krantinių švartuojami mažesnės grimzlės laivai. Šalia įrengti grūdų sandėliai.
„Akvatorija neužpilta, krantinės tvarkomos – numatyta milijono eurų investicija“, - jūrų kultūros paveldo sergėtojų nerimą sklaidė „Klasco“ generalinis direktorius Vytautas Štumbergas.
