Šio autoriaus specializacija – sovietinė ir posovietinė Rusija, jos politika, saugumas, taip pat šiuolaikinio karo, žvalgybos, tarptautinio ir organizuoto nusikalstamumo klausimai. Su Rusija susijusiomis temomis M. Galeotti yra parašęs apie 20 knygų. Daugumoje savo veikalų jis giliu analitiniu žvilgsniu tarsi medžio kamieną pjausto ir priešais skaitytoją lyg dėlionę kloja įvairiaspalves jo rieves, kviesdamas į jas įsižiūrėti ir pamėginti suvokti šios šalies specifiką bei įvairių jai nutikusių istorinių įvykių esmę.
„Trumpa Rusijos istorija. Nuo pagonybės iki Putino“ – tai įtaigus, gyvas, subtiliu galeotišku humoru pagardintas kūrinys, į kurio nepilnus 200 puslapių sutilpo visa epinė Rusijos istorija, dvylika jos gyvavimo amžių – nuo Rusios iki karingos šių dienų Rusijos Federacijos. Knygoje pasakojama, kaip nuo pat pradžių klostėsi jos santykiai su kaimyninėmis gentimis ir tautomis, kaip pamažu augo jos imperinės ambicijos, stiprėjo vienvaldžio caro kultas, kokios giluminės priežastys lėmė, kad Rusijos santykiai su Vakarais visais laikais buvo sudėtingi. Beje, toks iliustratyvus faktas, kurį primena autorius: iš visų valstybių, su kuriomis turi sieną, Rusija nėra kariavusi tik su Norvegija. Bent kol kas.
Šalis, neturinti natūralių sienų, vienos etninės grupės, vienos religijos ir tikros vienijančios tapatybės, mitologizavo savo praeitį, kad suvienytų žmones, pateisintų savo karinius sprendimus ir parodytų stiprybę pašaliečiams. O lakoniškos kalbos meistras M. Galeotti skaitytojus nukelia už mitų į pačią Rusijos istorijos esmę ir apžvelgia svarbiausius jos kūrimosi momentus bei šią šalį viena ar kita kryptimi sukusias asmenybes – pradedant variagų kunigaikščiu Riuriku ir baigiant Putinu.
Šios žavios, keistos, didingos, nepakenčiamos ir kruvinos šalies istorija nagrinėjama prieš akis turint du tarpusavyje susijusius klausimus: kaip vienas kitą keitę išoriniai veiksniai formavo Rusiją ir kaip rusai, pasitelkdami daugybę patogių kultūrinių aiškinimų, aprašydami ir perrašydami savo praeitį tam, kad suprastų savo dabartį bei mėgintų paveikti ateitį, su tuo susitaikė.
Autorius prisipažįsta, kad parašyti šią knygą jį paskatino 2000 m. liepą aptiktos trys vašku padengtos medinės lentelės, kurios kažkada buvo surištos į vieną knygą. Jas rado kasinėdami Naugardo – vieno seniausių Rusijos miestų – vieną seniausių kvartalų. Radiokarboniniu datavimo metodu ir kitais būdais nustatyta, kad jos pagamintos maždaug tarp 988 ir 1030 m., o jose buvo užrašytos dvi psalmės. Vis dėlto šis radinys yra palimpsestas, tai yra dokumentas, ne kartą ir ne vieną dešimtmetį iš naujo perrašinėtas, tačiau jame visai neblogai matomi ir ankstesnieji įrašai. Po itin kruopštaus archeologų ir kalbininkų darbo buvo atkurta ir perskaityta gausybė dar prieš psalmes tame pačiame vaške išraitytų užrašų. Juos išstudijavus buvo prieita prie išvados, kad ne tik lenteles, bet ir pačius rusus galima vadinti palimpsestine tauta.
Suvokdami – dažnai labai sąmoningai – savo mišrią tapatybę, rusai ėmėsi kurti daugybę tautinių ją neigiančių arba aukštinančių mitų. Pasirodo, pats pamatas to, ką šiandien vadiname Rusija, įsuptas į išgalvotą nacionalinį pasakojimą, kuriame atėjūnų vikingų užkariavimas perteikiamas taip, tarsi užkariautieji patys būtų pasikvietę užkariautojus. Ir tokių legendų yra daugybė – nuo to, kaip Maskva tapo krikščioniška beigi „Trečiąja Roma“, tikrosios krikščionybės lopšiu (po to, kai pirmąją nukariavo barbarai, o „antrąją Romą“, Bizantiją, – islamas), iki dabartinių Kremliaus mėginimų vaizduoti Rusiją tradicinių socialinių vertybių bastionu ir apsauga nuo Amerikos dominuojamos pasaulio tvarkos.
Nepatinka senoji istorija? Jokių problemų – nutrini lentelę ir parašai naują. Būtent taip Rusija elgiasi tiek su savo šalies istorija, tiek su tauta. Tą ypač akivaizdžiai matome dabar, kai barbariškai niokodama Ukrainą ji savo piliečiams, „užzombintiems“ vietinės medijos, aiškina, kaip jų narsūs kariai „vaduoja“ šią šalį nuo nacių.
Po to, kai Rusija 2022 m. vasario 24 d. pradėjo karą Ukrainoje, M. Galeotti parašė papildomą šios knygos skyrelį, kuriame svarstydamas apie pastaruosius įvykius rašo: „Tačiau istorija yra upė, ji niekuomet neima tekėti atgal, arba, – dabar jau tikrai paskutinį kartą cituojant Karlą Marksą, – istorija kartojasi „pirmą kartą kaip tragedija, antrą kartą – kaip farsas“. Dabartiniai rusai – tai ne tie aštuntojo dešimtmečio rusai, ir nors dėl sankcijų daugelio jų tiesioginiai ryšiai su Europa nutrūko, o Kremlius bando nutraukti dar daugiau, jie žino, ko gali netekti. [...] Putinui tikrai nereikėjo žaisti su istorija. Istorija visada laimi.“
* * *
Michailas Gorbačiovas buvo vienas iš paskutiniųjų tikrų tikinčiųjų. Žvelgdamas į šalį ir jos mirštančią ekonomiką, korumpuotus partijos funkcionierius, demoralizuotus darbininkus, smunkantį pasaulinį statusą ir nuvalkiotą marksizmo-leninizmo ideologiją jis kažkodėl įsivaizdavo, kad tai dar galima reformuoti, išgelbėti, nors disponavo itin negausiais ištekliais ir turėjo itin trapią politbiure, arba Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) CK kabinete, jį palaikančią daugumą. Tai, kad jis sugebėjo save tuo įtikinti, buvo nepaprasto naivumo ženklas; tai, kad jis sugebėjo stiprėti ir tobulėti, nors jo programos žlugo viena po kitos, buvo nepaprastos brandos ženklas.
Iš pradžių jam atrodė, kad visa problema – tiesiog keli supuvę obuoliai nomenklatūroje, SSKP elite, ir kad būtina imtis griežtesnių priemonių, kuriomis būtų galima siekti didesnio efektyvumo ir darbo drausmės. Greitai tapo aišku, kad problema veikiau sisteminė, ir jau 1986 m. jis prakalbo apie pertvarkos (perestroikos) būtinybę gerokai aukštesniu lygmeniu. Pirmiausia tai reiškė ekonomikos modernizavimą, tačiau taip pat ir politinę reformą.
Ypač svarbus antrajam uždaviniui įgyvendinti buvo glasnost, kuris dažnai verčiamas kaip atvirumas, tačiau pirmiausia jis reiškia viešą pasisakymą, viešumą. Gorbačiovas ragino sąžiningai ir realistiškai vertinti šalies problemas, iš dalies šitaip stengdamasis parodyti, kaip tai svarbu, nes daugelį dešimtmečių žmonės buvo maitinami patogia propaganda. Po Černobylio branduolinės katastrofos 1986 m., kai iš branduolinio reaktoriaus Ukrainoje nutekėjus radioaktyviosioms medžiagoms netgi Gorbačiovas, pasidavęs seniems sovietiniams instinktams, iš pradžių mėgino viską nuslėpti, jis suprato, kad reformos turi vykti ne tik iš viršaus, bet ir iš apačios.
Vis dėlto Gorbačiovas kaskart vis smarkiau susidūrė su priešinimusi ir pradėjo prarasti kontrolę. Partijos vadus piktino jo pastangos imtis reformų. Tautinės mažumos naujosiomis laisvėmis ėmė naudotis reikalaudamos nepriklausomybės. Įsibėgėjus glasnost politikai iš partijos spintos pradėjo lįsti kruvini griaučiai – nuo nomenklatūros korupcijos iki Stalino nusikaltimų. Tačiau, užuot atsitraukęs, jis tapo radikalesnis ir 1989 m. sukūrė naują valstybės konstitucinį pamatą, kuris numatė prezidento rinkimus. Kam Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniam sekretoriui reikėjo tapti dar ir prezidentu? Gorbačiovas galiausiai suprato, kad iš tiesų partija buvo didžiausias reformos kliuvinys, tad jam reikėjo nepriklausomo valdžios pamato, kad galėtų pamėginti priversti ją keistis.
Tačiau tai nesuveikė. Kietosios linijos šalininkai tiesiog dar labiau įsitvirtino, o ekonomikai prastėjant ėmė rastis naujų politinių jėgų, kurios naudojosi Gorbačiovo demokratizacija. Ukrainos ir Baltijos šalių nacionalistai ėmė telktis kovai dėl nepriklausomybės, kiti – Armėnijoje ir Azerbaidžane – pradėjo iš naujo kelti senus teritorinius ginčus. Bet pavojingiausia, kad ėmė kilti Borisas Jelcinas – buvęs vietinis partijos vadovas, kurį Gorbačiovas paaukštino, o paskui atleido, – ir iškilo iki rusiškosios Sovietų Sąjungos dalies prezidento pareigų.
1990–1991 m. žiema buvo sunki, vyko masiniai šachtininkų streikai, ir Gorbačiovas svyravo, svarstydamas apie aljansą su kietosios linijos šalininkais tvarkai atkurti. Vis dėlto šiai pagundai jis atsispyrė ir vėl pasielgė dar radikaliau. Jis ėmė derėtis su išrinktaisiais įvairių Sovietų Sąjungos respublikų prezidentais dėl naujos sąjunginės sutarties, kuri visiškai pakeistų valstybę ir iš faktinės Maskvos imperijos ją paverstų tikra savanoriškai jos narėmis tapusių šalių federacija.
Kietosios linijos šalininkams to jau buvo per daug, tad 1991 m. rugpjūtį jie surengė pučą: uždarė Gorbačiovą jo viloje Kryme ir paskelbė, kad valdžią perėmė Valstybinis ypatingosios padėties komitetas (rus. santrumpa GKČP). Jie tikėjosi, kad įbauginta ir klusni sovietinė liaudis tiesiog paklus jų nurodymams. Klydo. Protestuodami žmonės pasipylė į gatves Maskvoje ir visoje šalyje.
Jei Valstybinis ypatingosios padėties komitetas būtų elgęsis taip pat nuožmiai, kaip daugybė ankstesnių Rusijos uzurpatorių, galbūt jiems būtų pavykę pasiekti pergalę, tačiau lemiamą akimirką jie nesiryžo ar nepajėgė panaudoti jėgos. Įsidrąsinę protestuotojai jau ne šimtais, o tūkstančiais užplūdo aikštes, o Jelcinas, kurio sąmokslininkai nesusiprotėjo suimti, pasirodė esąs gynėjas.
Po trijų dienų pučas žlugo ir Gorbačiovas grįžo į Maskvą, tačiau visa galių pusiausvyra valdžioje jau buvo pasikeitusi. Jelcinas mintį dėl naujosios sąjunginės sutarties palaikė labai nenoriai, tiesiog nedrįsdamas rizikuoti, kad valdžią perims kietosios linijos šalininkai. Jie tą pamėgino, tačiau nesėkmingai, ir dabar Jelcinas galėjo išlieti susikaupusį pyktį ant Gorbačiovo. Jis uždraudė SSKP ir atsisakė pasirašyti sąjunginę sutartį. Baltijos valstybės paskelbė nepriklausomybę; ukrainiečiai reikalavo savosios.
Pripažindamas susiklosčiusią padėtį ir vykdydamas paskutinę savo, kaip Sovietų Sąjungos prezidento, pareigą, Gorbačiovas paskelbė, kad nuo 1991 m. gruodžio 31 d. vidurnakčio Sovietų Sąjunga panaikinama.
Senąjį režimą sužlugdė Pirmasis pasaulinis karas, tačiau pajėgumą vystytis režimas buvo išeikvojęs dar iki tol, todėl galima tvirtinti, kad jis jau buvo miręs, tik to dar nežinojo. 1917 m. valdžią užėmę Lenino vadovaujami revoliucionieriai pasižymėjo nuožmumu ir idealizmu, tačiau jokio realaus ateities plano neturėjo. Žūtbūtinėse 1918–1922 m. pilietinio karo kovose jie laimėjo šalį, tačiau neteko sielos, kai idealizmas užleido vietą oportunizmui, kuris padėjo užtikrinti Stalino atėjimą į valdžią.
Stalino „Socializmo vienoje šalyje“ programa atskleidė ne vien jo paties valdžios troškimą, bet ir tai, kad jis puikiai suprato Sovietų Sąjungos silpnąsias vietas. Stalinas pasitelkė naują nacionalinį socializmo statybos mitą, turėjusį pateisinti brutalią modernizavimo kampaniją. Didžiajame tėvynės kare pasiekta pergalė simbolizavo seno rusiškojo mesianizmo – manymo, jog ši šalis yra kažkuo ypatinga, unikali ir jai numatytas didis likimas – apoteozę. Ir 1812 m., ir per XIX amžiaus vidurio revoliucijas jie skelbėsi esantys Europos gynėjai, ne jos atsilikę pusbroliai, o dabar galėjo tai įrodyti. Ironiška, kad šis Europos išgelbėtojas tapo pusės žemyno okupantu ir grėsme visam likusiam, o Geležinė uždanga ne tik atribojo Rusiją nuo Europos, bet ir labiau nei bet kada pavertė ją „kita“.
Vėlyvuoju sovietmečiu, kai aiškinimu, jog istorija yra komunistų partijos pusėje, buvo vis sunkiau patikėti, korupcijai graužiant šalį iš vidaus ir ekonomikai vis labiau lėtėjant, Kremlius vis daugiau buvo priverstas kliautis propaganda ir melu. Bet nei SSKP nariai, nei masės skleidžiamomis raudonų vėliavų fantazijomis iš tiesų netikėjo. Užtat kiekvienas siekė savojo Europos gabalėlio: paprasti piliečiai užtemdytuose kambariuose klausėsi BBC ir keitėsi juodojoje rinkoje gautomis grupės „The Beatles“ juostomis, o elitas pirko škotišką viskį ir importinius džinsus nomenklatūrinėse spec. parduotuvėse.
Sovietų idėja žlugo dar smarkiau nei carizmas, tačiau patys Sovietų Sąjungos žmonės turėjo visai kitų svajonių. Ar SSRS žlugus jie pagaliau galės jas įgyvendinti?
