Nuo balandžio 8 d. Nacionalinėje dailės galerijoje veikia tarptautinė fotografijos paroda „Neramūs kūnai. Rytų Vokietijos fotografija 1980–1989“. Parodoje pasakojama apie Rytų Vokietijoje iki Berlyno sienos griūties vykusį pogrindinį meno, mados ir laisvos sielos žmonių gyvenimą.
Ekspozicijoje siūloma į paskutinįjį šio ilgo ir dar menkai pažįstamo istorijos puslapio dešimtmetį pažvelgti per kūno prizmę. Jos tikslas – parodyti, kaip autoritarinėje valstybėje, paremtoje individualybės neigimu, fiziniais suvaržymais, sekimu ir normatyvumu, fotografija tapo priemone, per kurią menininkai galėjo išreikšti savo ypatingą gyvenimą bei santykį su kūnu ir tuo pačiu atskleisti galingą vidinės laisvės pojūtį.
Parodoje eksponuojama per 180 šešiolikos fotografų darbų: Tinos Baros, Sibylles Bergeman, Kurto Buchwaldo, Lutzo Dammbecko, Yorko der Knoefelio, Christianeʼos Eisler, Thomo Florschuetzo, Evos Mahn, Barbaros Metselaar Berthold, Utes Mahler, Paulo Manfredo, Sveno Marquardto, Rudolfo Schäferio, Gundulos Schulze Eldowy, Gabrielės Stötzer ir Ulricho Wüsto.
Parodos uždarymo renginių programa
Birželio 17 d. 17:30 val. ir birželio 18 d. 14:00 val.
Nemokamos ekskursijos po parodą „Neramūs kūnai. Rytų Vokietijos fotografija 1980–1989“ su NDG gidu.
Birželio 18 d. 16:00 val.
Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje bus rodomi filmai „Kontravaizdai“ (vok. „Gegenbilder“) iš Rytų Vokietijos eksperimentinių filmų archyvo EX.ORIENTE.LUX. Programą sudarė ir pristatys archyvo įkūrėjas, kuratorius, muzikantas, kino kūrėjas ir kritikas Clausas Löseris. Programoje bus rodomi Gino Hahnemanno, Cornelijos Schleime, Volkerio Lewandowsky, C. Löserio ir Thomo Wernerio filmai.
Paskutinįjį VDR gyvavimo dešimtmetį kaip ir literatūroje, vaizduojamajame mene subrendo pogrindinė kino scena, nepriklausoma nuo oficialiosios kino pramonės ir valstybės kontroliuojamos mėgėjiškų filmų sklaidos. Šių naujų meno formų iniciatoriai buvo jaunoji karta, išaugusi grūdinama politinės „praktinio socializmo“ tikrovės.
Daugelis šių filmų buvo kuriami paprasta kino įranga, dažniausiai „Super 8“ kino kamera, jie buvo labai skirtingos kokybės, tačiau visus juos siejo neįprastas požiūris į gyvenimą VDR. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje kino kalba kaip priemone, leidžiančia išplėsti menines raiškos galimybes, pirmiausia susidomėjo dailininkai. Pradininkais buvo A. R. Penckas, Lutzas Dammbeckas, C. Schleime, Christine Schlegel, vėliau scenografijos fakulteto studentų grupė „Autoperforationsartisten“.
Dėl labai ribotų techninių galimybių (filmai buvo begarsiai, naudota skaidrių juosta, kurti epizodai truko vos trisdešimties sekundžių) jie išlavino turtingą vaizduotę. Menininkai piešė, braižė ir karpė juostą, derino dokumentinius vaizdus su fikciniais, filmavo savo pačių inscenizuotus veiksmus.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje vis daugiau į pasakojimą orientuotų kino kūrėjų – G. Hahnemannas, T. Werneris, C. Löseris ir kt. – išbandė savo jėgas šioje medijoje. Tai labai erzino valdžios institucijas, kurios buvo pasiryžusios kontroliuoti ir visomis išgalėmis riboti šią savavališką saviraišką. Abejonių nebuvo, kad šie filmai suras savo žiūrovą. Visgi valstybinė priežiūra procesus stebėjo įtariai, kartais pasitelkdama slaptąją policiją, o gauti leidimą viešai rodyti filmus buvo neįsivaizduojama. Šiaip ar taip, daugeliui menininkų emigravus į Vakarus, judėjimas iširo taip ir nespėjęs susiformuoti į srovę.
Organizatorius - LNDM Nacionalinė dailės galerija. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Informacinis rėmėjas „JCDecaux“. Partneriai: IFA (Institut für Auslandsbeziehungen), Goetheʼės institutas Vilniuje, galerija „Loock“ Berlyne.
