Varšuvos karališkosios pilies Didžiojoje salėje vakar LDK valdovų rūmų direktoriui V.Dolinskui buvo įteiktas profesoriaus Aleksandro Gieysztoro apdovanojimas. Istorikas įvertintas už darbą stiprinant lietuvių bendruomenės įsitraukimą į bendro Lenkijos ir Lietuvos kultūros paveldo apsaugą ir propagavimą.
Tarp šio apdovanojimo laureatų – tokie garsūs kultūros žmonės kaip kompozitorius Krzysztofas Pendereckis, teatro ir kino režisierius Andrzejus Wajda, dailės istorikė Anda Rottenberg ir istorikas Normanas Daviesas.
Profesorius A.Gieysztoras, kurio vardu pavadintas apdovanojimas, yra kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų giminės, turėjusios dvarų Trakų, Vitebsko vaivadijose.
Jis ne tiktai garsus viduramžių tyrinėtojas, bet ir pirmasis atkurtos Varšuvos karališkosios pilies muziejaus direktorius.
Šio mėnesio pradžioje Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos dekretu V.Dolinskui skirtas ir aukštas Lenkijos Respublikos apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Karininko kryžius.
– Kai buvo atkurti Valdovų rūmai, Vilniuje prasidėjo aktyvus juose įsikūrusio muziejaus bendradarbiavimas su įvairių Europos pilių muziejais. Pirmiausia su Lenkijos pilimis, kuriose rezidavo bendri valdovai. Ar galima teigti, kad tai padėjo Lietuvos ir Lenkijos kultūrinį bendradarbiavimą pakelti į naują lygį?
– Taip, visuomet svarbu, koks yra valstybės, jos sostinės istorinis ženklas. Atsimenu, dar studijų metais girdėdavau, kaip Katedros aikštėje gidė turistams pasakodavo apie Lietuvos valstybės didybę, apie tai, kad jos teritorija driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Ir rodydavo parko lopinėlį ir ant kalno stovintį apgriuvusį bokštą. O turistai nelabai tokiais pasakojimais tikėdavo.
Juk istorinės valstybės ir jos sostinės svarbiausias ženklas visuomet būna jos valdovų rezidencija. Ir tas vizualus simbolinis ženklas atsirado, kai atkūrėme Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus. Tuomet užsimezgė glaudesni santykiai su Lenkijos kultūros, mokslo, švietimo institucijomis, privačiais asmenimis, o rezultatas puikiai matomas ne tik specialistams.
– Abiejų Tautų Respublika, kurios metu klestėjo Valdovų rūmai Vilniuje, iki šiol nėra ypač mėgstama mūsų istorijos dalis.
– Lietuvos valdovų rezidencija Vilniuje klestėjo ir iki Abiejų Tautų Respublikos susikūrimo, kai Lietuvą ir Lenkiją siejo lietuvių kilmės Jogailaičių dinastija, ir dar šimtą metų po Liublino unijos.
Laikotarpį, kurį mūsų muziejus tyrinėja ir pristato, trumpai galėtume nusakyti taip – tarp didžiojo kunigaikščio Vytauto ir tautos patriarcho Jono Basanavičiaus.
Tai tas laikas, kurį lietuviai savo istorinėje atmintyje dažnai tiesiog peršokdavo. O jis – labai svarbus, spalvingas. Jo metu Lietuva su Lenkija viena kitą paremdamos taikiai sugyveno ir sugebėjo atsispirti priešams.
To laikotarpio tyrimai leidžia ir pakoreguoti lenkams įprastas formuluotes. Iki šiol kartais buvo linkstama sumenkinti Lietuvos svarbą Abiejų Tautų Respublikoje, nematyti Lietuvos raidos savitumo, jos atskirų valstybinių siekių, o dabar jau akivaizdu, kad buvome rimtas partneris. Nors ir ne karalystė, o didžioji kunigaikštystė – antras pagal rangą, bet faktiškai lygiavertis.
Įdomu, kad ir mūsų bendros parodos, ar jos būtų skirtos Žalgirio mūšiui, ar Sapiegoms, ar Gegužės 3-iosios konstitucijai, Lenkijoje papildomos lenkišku, o Lietuvoje lietuvišku kontekstu. Dažnai lietuviški eksponatai – portretai, dokumentai, kitos relikvijos – būdavo visai nežinomi lenkų tyrinėtojams. Sudėjus lietuvišką ir lenkišką katalogus galima susidaryti daug išsamesnį tyrinėjamos temos vaizdą Abiejų Tautų Respublikoje kontekste.
– Kalbame apie bendrą kultūrinį paveldą, tačiau Rusijos karas prieš Ukrainą turbūt daugelį privertė suprasti ir tai, kodėl būtent Lenkija tiek šimtmečių buvo mūsų politinė sąjungininkė?
– Lietuvos ir Lenkijos sąjunga – ar XIV, ar XVI a. – buvo pirmiausia grindžiama noru turėti saugumo garantijas. Lenkus priešai puolė dažniausiai iš pietų, o mus – iš rytų. Būta ir bendrų priešų – iš vakarų ar šiaurės. Lenkija tapo natūraliu sąjungininku. Mus suvienijo bendra dinastija.
Lietuvoje dažnai skeptiškai vertinama Liublino unija. Žinoma, toje epochoje buvo ir šantažo, ir praradimų, bet reikia susimąstyti ir apie alternatyvas. Jeigu nebūtume sudarę unijos, Maskvos kariuomenė Vilnių galėjo pasiekti ne XVII a. viduryje, o šimtmečiu anksčiau. Ar tuomet mes dar kalbėtume lietuviškai, ar Vilniuje matytume tiek katalikų bažnyčių?
Pažvelgus šiek tiek plačiau akivaizdu, kad strateginė sąjunga su Lenkija buvo naudinga abiem pusėms.
Dabar vis dažniau svarstoma, kad Abiejų Tautų Respublika buvo pernelyg moderni tuometei Europai. Ir nors vidinių rezervų ir potencijos turėjome pakankamai, absoliutizmą propaguojantys agresyvūs kaimynai negalėjo taikstytis su tuo, kad šalia jų egzistuoja demokratija, nors ir dalinės demokratijos valstybės pavidalu.
– Bendrose lietuvių ir lenkų parodose Valdovų rūmų muziejuje dažnai galima pamatyti eksponatus, atvežtus iš Ukrainos muziejų. O prieš pat karą į Vilnių atvežta ir įspūdinga tarptautinė paroda „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvivo meistrai“. Ji veiks dar savaitę ir turbūt negrįš į bombarduojamo Lvivo muziejų?
– Taip, daugelyje mūsų teminių parodų būna eksponatų ne tiktai iš Lenkijos, bet ir iš Ukrainos ar Baltarusijos, o tai tik liudija viso regiono kultūrinį ir istorinį bendrumą.
Dabar veikianti paroda planuota seniai. Liūdna, kad ji atidaryta likus vos savaitei iki karo. Ukrainiečių muziejininkai net negalėjo dalyvauti atidaryme, nes jau rūpinosi eksponatų saugumu. Jie norėtų, kad neįkainojamos skulptūros dar kurį laiką pabūtų saugioje NATO teritorijoje. Iš Vilniaus jos keliaus į barokinę Latvijos Rundalės pilį, po to galbūt į Krokuvą ar Dresdeną.
Kadangi Vilnius kitais metais švenčia 700 metų jubiliejų, viena šios parodos idėjų buvo tokia: vėlyvojo baroko architektūros miestą Vilnių sveikina vėlyvojo baroko skulptūros miestas Lvivas.
Paroda lankytojų pageidavimu pratęsta iki ateinančio sekmadienio – spėjome išleisti ir solidų katalogą.
O tų skulptūrų kolekcijos susiformavimo Lvivo muziejuje istorija taip pat tragiška. Sovietams iš Ukrainos repatrijavus lenkus ir lenkiškai kalbėjusius ukrainiečius į Lenkiją neliko parapijiečių, kurie saugotų ir gintų savo bažnyčias. Jų altoriai ir skulptūros buvo vertinama kaip per kelis šimtmečius gerai išdžiūvusi mediena ir naudojami kaip kuras.
Visa kolekcija – vieno žmogaus, ilgamečio Lvivo nacionalinės dailės galerijos direktoriaus Boryso Voznyckio išgelbėti kūriniai.
Jis iš kokios nors įmonės gavęs sunkvežimį važinėdavo po uždarytas bažnyčias ir ten rastas skulptūras bei paveikslus bandė vežti į muziejų.
Paskutinėje salėje abipus nukryžiuotojo stovi J.G.Pinzelio skulptūros – Švč.Mergelė Marija Sopulingoji ir Šv.Jonas. Kai kurie dailės istorikai šią Sopulingosios Marijos skulptūrą laiko įspūdingiausiu skulptoriaus kūriniu. Šiuo metu ji – tarsi kenčiančios Ukrainos simbolis.
