Kaip ir kiekvieną šeštadienio rytą ji pasirodė Akmenės aerodrome, tačiau šį kartą su kitais dviem sklandytojais ruošėsi dalyvauti 1975 m. Lietuvos II lygos sklandymo čempionate.
Klubo vadovybė nusprendė į varžybų vietą Alytaus aerodromą sklandytuvus, pasitelkiant lėktuvus „JAK-12“, nutempti oru. Kelionė žadėjo trukti daugiau kaip 2 valandas, todėl, kaip sako aviatoriai, 12 valandą „ratai turėjo būti ore“. Akmenės klubo viršininkas atsisveikindamas su Jadvyga, kuri pirmą kartą dalyvavo varžybose, pajuokavo, kad neužmirštų Lenkijoje nupirkti jam batų.
Liepos 5 dieną Alytuje skaisčiai švietė saulė, pūtė stiprus šiaurės vėjas, kuris viršuje įsismarkaudavo net iki 45 km/val. Kiek akys užmato, mėlyname dangaus skliaute plaukė kamuoliniai debesys, po kuriais susidarančios šiltos oro srovės keldavo sklandytuvus net iki 2 km aukščio.
Meteorologas prognozavo, kad antroje dienos pusėje kamuolinių debesų padas pakils iki 2,3 kilometro. Nepaisydami to, teisėjai sklandytojams „apšilti“ paskyrė palyginti nedidelį 107 km trikampio maršrutą Alytus–Liškiava–Babriškio kelių sankryža–Alytus.
Kaip ir reikalavo varžybų taisyklės, Jadvyga startavo ne didesniame kaip 1000 metrų aukštyje ir, pamačiusi už kokių 7 kilometrų po debesimis besisukančius sklandytuvus, nieko nelaukdama ten „nudūrė“. Po jais užčiuopė termiką, kuriame skriedama ratu pakilo iki pat debesų pado.
Stiprus vėjas, kuris pirmoje maršruto atkarpoje buvo palankus, ir priekyje skrendantys sklandytuvai Jadvygą veikė klastingai raminmai, nes nereikalavo ypatingų pastangų. Ji čia skrido pirmą kartą, todėl žavėjosi apačioje atsiveriančiu vis nauju kraštovaizdžiu, kuriame vinguriavo Nemuno vaga.
Namuose iki įkyrėjimo nusibodo zulinti tą patį 100 km maršrutą, kurį žinojo atmintinai ir skrisdama net nežiūrėdavo į žemėlapį.
Naujoje vietoje, vyraujant stipriam vėjui, atstumas tirpo kaip pernykštis sniegas ir ji nepastebėjo, kai priekyje skrendantys sklandytuvai staiga dingo.
„Nejaugi visus aplenkiau?“ – šmėkštelėjo mintis.
Pirmas maršruto posūkio punktas, kurį reikėjo nufotografuoti, buvo prie Nemuno prisišliejusi Liškiavos bažnyčia. Po to pasisukti šiaurės rytų kryptimi ir maždaug už 40 km įsirėžusi tarp miškų gulėjo Babriškio kelių sankryža.
Žvilgtelėjo į laikrodį ir nustebo, kad jau praėjo įtartinai daug laiko, kai skrenda ta pačia kryptimi. Pagriebė žemėlapį, bet niekaip negalėjo nustatyti, kur ji yra.
„Tas prakeiktas pripratimas nežiūrėti į žemėlapį čia pavirto tikra velniava“, – apmaudžiai šmėstelėjo mintis.
Kažkodėl nusprendė dar paskristi į priekį, gal pamatys orientyrus, kurie padės jai susigaudyti. Juk apačioje vis tas pats Nemunas.
Kuo toliau skrido, tuo rečiau pasitaikydavo kamuolinių debesų ir vis rečiau užčiuopdavo termikus. Pradžioje dar nenorėjo tikėti, o paskui galutinai pradėjo suvokti, kad pasiklydo.
Aukštis vis mažėjo, pradėjo dairytis, kur teks tūpti, bet aplinkui matėsi tik maži žemės lopinėliai, į kuriuos vargiai pavyktų įkišti sklandytuvą. Po kiek laiko pastebėjo nedidelę pievą ir laimingai joje nusileido.
Jadvyga gerai prisimena, kai gerokai sutrikusi išlipo iš sklandytuvo ir nespėjo apsidairyti, kai privažiavo motociklininkas ir pradėjo kažką lenkų kalba bubenti. Didžiausiam jos siaubui pagaliau suprato, kad atsidūrė Lenkijoje!
„Ištiko šokas, nebežinojau, ką daryti!“ – dalijosi sklandytoja 48 metų senumo įvykiais.
Šiaip ne taip prisiprašė vietos gyventojų, kad pasaugotu sklandytuvą, ir su motociklininku nuriedėjo į kaimelį. Ten ją sutiko labai šiltai, surengė tikras vaišes, pirmą kartą pamatė kramtomąją gumą. Lenkai siūlė dieną dvi pasisvečiuoti, bet jai ne tas rūpėjo. Galvoje knibždėjo: kas jai dabar bus? Juk pažeidė SSRS sieną!
O lenkai nesupranta ir sako: nesijaudink, nieko nebus. Prikrovė pilną krepšį maisto (taip pat ir kramtomosios gumos) ir jos prašymu nuvežė atgal prie sklandytuvo.
Sutemus pasirodė automobilis, kuris ją nuvežė prie Lenkijos ir SSRS sienos. Tenai perėmė sovietų pasieniečiai ir nubildino į Gardiną (nuo sienos iki Gardino buvo apie 20 km).
Kai pradėjo aiškintis, atsivėrė tikras skridimo vaizdas. Pasirodo, skrisdama nuo Alytaus pietų kryptimi ir pučiant stipriam vėjui nepastebėjo, kaip praskrido Liškiavą, Druskininkus, pasiklydusi įskrido į Baltarusijos teritoriją ir šiek tiek dar paskridusi kirto SSRS ir Lenkijos sieną ir nutūpė Sokulkos miestelio rajone Lenkijoje. Iš viso sukorė beveik 100 kilometrų.
Sovietų pasieniečiai kamantinėjo, kodėl skrido į Lenkija ir t.t. Iš pradžių nelabai norėjo patikėti, kad pasiklydo, bet paskui lyg ir apsiramino ir ėmė daugiau vaidytis tarp savęs, nes bijojo skandalo, kuris galėjo kilti, kad pražiopsojo per Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sieną skrendantį sklandytuvą.
Jadvyga pastebėjo, kad kariškiai atsakomybę mėtė vienas kitam kaip karštą bulvę. (Po to, siekdama išvengti vyresnybės nemalonumų, pasieniečių delegacija atvyko į Alytų ir aeroklubo viršininko prašė, kad jis paliudytų, jog sklandytuvas buvo pagamintas iš medžio, todėl pasieniečių lokatorius neužfiksavo. Nors iš tikrųjų tai buvo tuometės Čekoslovakijos gamybos metalinis sklandytuvas „Blanik“.)
Paryčiais atvažiavo Alytaus aeroklubo atstovai ir ją parsivežė. Kaipmat šį įvykį ištransliavo per Amerikos balsą.
Po kelių dienų lenkai atvežė prie sienos išardytą sklandytuvą, kurį perėmė mūsiškiai ir parvežė į Lietuvą.
Namuose ją iškvietė į saugumo tarnyba, kur ir vėl teko patirti tardymo pažeminimą, priminė, kad tėvas buvo tremtinys ir net grasino kalėjimu.
Netrukus Maskvos CK DOSAAF atsiuntė Akmenės aeroklubo viršininkui įpėjimą, kad blogai paruošė sportininkę varžyboms, o Jadvygai oficialiai neleido skraidyti pusę metų.
Po kiek laiko iš bendruomenės Lenkijoje gavo kolektyvinį laišką (buvo davusi adresą), kuriame klausė, kaip jai sekasi. Prabėgus daug metų, jau gyvenant nepriklausomoje Lietuvoje, anksčiau kartu dirbęs darbuotojas prisipažino, kad sovietų laikais saugumo pavestas visą laiką ją sekė.
Ilgą laiką nenuilstamai J.Dunauskaitė dirbo Lietuvos labui. Akmenės rajone užėmė įvarias aukštas pareigas, o 1996–2000 m. buvo išrinkta Lietuvos Respublikos Seimo nare. Dabar šį įvykį, kuris nuskambėjo net už Atlanto, prisimena su šypsena.
„Užtat atsivežiau „kramtoškės“, – ironizavo Jadvyga.
