Gegužės 14 d. Lietuvoje minimos 50-osios Kalantos žūties metinės, kuomet 1972 m. Kauno miesto sodelyje, prie Muzikinio teatro, netoli anuometinio Kauno m. vykdomojo komiteto, esančio Laisvės alėjoje, protestuodamas prieš sovietinį režimą, R. Kalanta apsipylė benzinu iš trijų litrų stiklainio ir, šaukdamas „Laisvę Lietuvai!“, padegė save.
Panašių į R. Kalantos susideginimo atvejų banga tuo metu ritosi per Rytų Europą ir iš dalies buvo paskatinta įvykių tuometinėje Čekoslovakijoje. 1968 m. Prahoje protestuodamas prieš sovietų invaziją susidegino studentas Jan Palach, o 1969 m. įkvėptas jo pavyzdžio ir taip pat protestuodamas prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją Latvijoje susideginti bandė Eliyahu Rips. Jaunuolis liko gyvas, nes jį užgesino praeiviai, jis buvo įkalintas, gydomas psichiatrijos ligoninėje, 1972 m. emigravo į Izraelį.
Persikėlęs į Izraelį matematikas Jeruzalės hebrajų universitete apgynė daktaro disertaciją, tapo profesoriumi ir už akademinius pasiekimus buvo ne kartą apdovanotas. Šiandien jis sako, kad pragyveno laimingą gyvenimą ir niekuomet nesigailėjo to, ką padarė. Apie tai interviu su Eliyahu Ripsu.
– Ar prisimenate tas dienas, kai jumyse gimė sprendimas pasirinkti tokią protesto formą?
– Sprendimas brendo pamažu. Pradžioje buvo didelis pakilimas dėl laisvėjimo įvykių Čekoslovakijoje, tačiau jie buvo brutaliai užgniaužti sovietų armijos. 1969 m., klausydamasis Vakarų radijo laidos sužinojau apie čekų studento Jano Palacho susideginimą, ir tai sustiprino mano jausmus. Turėjau savo planų.
Kai išgirdau apie Jano Palacho susideginimą, tai sprendimą paskatino. Tokia kraštutinė protesto forma paaiškinama sovietų valdžios baime. Baimė buvo tokia didelė, kad palyginus su ja mirtis atrodė ne tokia baisi. Apie tai galima galvoti kaip apie tam tikrą pabėgimą. Manau, kad mane buvo apėmęs labai didelis nusivylimas tuo, kas vyksta. Ypač kai girdėjau, kad sovietų armija išlaisvina žmones Čekoslovakijoje, nors tai buvo visiška netiesa.
– Bet juk lygiai tas pats dabar sakoma ir apie karą Ukrainoje, kad Rusija gina rusakalbius, atstato tvarką, kurios žmonės patys prašo?
– Tai košmaras, kurio neįmanoma protu suvokti. Praėjo 50 metų, o niekas nepasikeitė. Kai Rusijoje nebeliko komunizmo, buvo šansas, kad ta šalis gali pasikeisti. Buvo labai džiaugsmingos viltys. Bet prasidėjo dešimtmečiai ekonominio ir politinio chaoso, kuris tapo katastrofišku daugeliui eilinių rusų ir tada į valdžią atėjo Putinas. Kuris palaipsniui, ne per vieną dieną, mažomis dozėmis ėmė piršti žmonėms mintį apie Rusijos imperiją. Jis genialus dozuotojas, taip sakoma ir apie Staliną. Štai ir turime vaisius.
– Ar manote, kad tai tik Putino kaltė dėl to, kas vyksta Rusijoje?
– Gaila, bet ne. Ten veikia visa valdžios viršūnėlė. Visų pirma, jie veikia žmones per masinės informacijos priemones, keičia žmonių sąmonę. Tačiau atsakomybę neša visi.
– Prisimenant jūsų protestą, stebina, kad Rusijoje nieko negirdėti apie prieš karą protestuojančius eilinius rusus?
– Tai kad mes nieko apie juos negirdime, nereiškia, kad protestai nevyksta. tas pats buvo ir sovietmečiu. Daugybė panašių į mano atvejų buvo susekama, užbėgama jiems prieš laiką, įvykę atvejai nuslepiami. Mes nežinome, kiek atvejų būtų paviešinta, jei tai būtų buvę įmanoma. Niekas niekada nepasakė tiesos. Dabar vyksta lygiai tas pats.
– Ar jums iki šiol buvo žinomas Romo Kalantos susideginimo Kaune atvejis?
– Apie tai sužinojau tik tada, kai šis įvykis jau buvo tapęs istorija. 1972 metais man pavyko išvykti į Izraelį, kur iškart atsiribojau nuo visko, kad vyko Sovietų Sąjungoje.
– Nepaisant visų išbandymų, ar jaučiatės pragyvenęs laimingą gyvenimą?
– Tikrai taip. Visų pirma, Izraelyje patekau tarp religingų žydų, ko Latvijoje nebuvau patyręs. Tapau tikinčiu, sukūriau šeimą, užauginau vaikus, turiu didelę šeimą, laikausi religinių papročių, mano gyvenime yra pilnatvė. Sekmadienį grįžtu į Jeruzalę, kur ir gyvenu.
Dėkui už pokalbį.
Apie Eliyahu Ripso bandymą susideginti pasakojama ir Vytauto Dydžiojo karo muziejuje atidarytoje paroda „Opozicijos komunistinei valdžiai kaleidoskopas“, kurios viena iš sudarytojų yra Andrejaus Sacharovo demokratijos tyrimų plėtros centro projektų vadybininkė Neringa Gališanskytė.
N. Gališanskytės užrašytame E. Ripso pasakojime sakoma, kad 1969 m. balandžio 13 d., išsitraukęs savadarbį transparantą su užrašu „Aš protestuoju prieš Čekoslovakijos okupaciją“, jis apsipylė benzinu ir uždegęs žvakę pasinėrė į liepsnas. Grupė žmonių, buvusių netoliese, sugebėjo užgesinti ugnį, ir Ripsas liko gyvas, tik šiek tiek apdegė kaklą ir rankas.
Nors bandymas nepavyko, jis nesigailėjo: „Tą pačią akimirką pajutau gilų pasitenkinimą, kad galėjau išreikšti savo protestą“. Iškart po to, kai gaisras buvo užgesintas, E. Ripsas buvo atvežtas į KGB tardymą. Jis prisimena, kad tardytojas buvo mandagus ir norėjo sužinoti, ar jis veikė vienas, ar priklausė didesnei žmonių grupei, tačiau greitai priėjo prie išvados, kad jis veikė vienas.
Sovietmečiu politinis protestas dažnai buvo laikomas psichinės ligos požymiu. Taip nutiko ir Romui Kalantai, kuriam po mirties buvo diagnozuota „vangioji šizofrenija“.
E. Ripsas prisimena: „Tuo metu aš nežinojau apie paplitusią praktiką – politinį protestą skelbti psichikos liga. Kai psichiatrai pradėjo mane klausinėti, bandžiau įrodyti, kad esu sveikas ir rašau matematinį darbą. Šis referatas pridėtas prie mano KGB bylos. Mano diagnozė buvo „vangioji šizofrenija“, garsusis profesoriaus Snežnevskio išradimas“.
Po tardymo E. Ripsas buvo įkalintas. Rygos kalėjime jis praleido apie 6 mėnesius, o vėliau, teismui priėmus sprendimą, jam paskirtas priverstinis gydymas. Jį perkėlė į psichiatrijos skyrių, kur E. Ripsas praleido pusantrų metų. „Vladimiro Bukovskio pastangomis valdžia nusprendė mane paleisti. Jie sušaukė naują psichiatrinę komisiją (kurios sudėtyje buvo ir garsusis Daniilas Romanovičius Luntsas) ir nusprendė, kad mano sveikata „pagerėjo“ ir kad priverstinio gydymo nebereikia“. Išėjęs iš psichiatrinės palatos, E. Ripsas Latvijoje ilgai neužsibuvo – jam pavyko emigruoti į Izraelį.–
