Tai daugiausia ortai (18 grašių vertės) ir trijų grašių monetos, viena – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro (1576–1586) 3 grašių moneta.
Šių valdovų laikais monetos buvo kaldinamos ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o iždas saugotas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje.
Seniausioji moneta, kuria papuošta taurė, – Prūsijos kunigaikščio Albrechto Hohencolerno (Albrecht von Hohenzollern, 1525–1568) 3 grašių moneta, nukaldinta 1547 metais. Šis kunigaikštis buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo (1506–1548) sūnėnas, tapęs Lenkijos Karalystės vasalu bei dažnai lankęs savo pusbrolį Žygimantą Augustą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje.
Taurė svarbi ir tuo, kad sukurta kaimyninėje Lenkijoje – Torunėje. Kaip žinoma, Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tuo metu sudarė bendrą valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Apatiniame taurės kraštelyje iškalti du ženklai – Torunės miesto „.T.“ ir paties meistro inicialai „NCB“.
Būtent tokią formą, kuri reiškė „Nie Claus Bröllmann“, naudojo meistras Niklausas Brelmanas (Niklaus Bröllmann, apie 1640–1703), ženklindamas savo kūrinius. Jis amato mokėsi pas Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vladislovo Vazos (1632–1648) ir Jono Kazimiero Vazos (1648–1668) rūmų auksakalį Johaną Kristijoną Byrpfafą (Johann Christian Bierpfaff, apie 1600 – apie 1680). N. Brelmano meistrystę vėliau perėmė sūnūs.
Pasak D. Avižinio, tokios taurės buvo naudojamos didikų reprezentacinėse puotose. Parodomieji, prabangūs indai puošdavo tuoktuvių iškilmes, naudoti kitomis svarbiomis progomis.
Sidabro taurę su dangteliu nuo šiandien galima išvysti Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijoje, Lobyno salėje (Nr. 47). 20 cm aukščio sidabro kūrinys – paauksuotas, jį puošia iškalti ornamentai. Sidabro taurės svoris – 676 gramai.
Taurę muziejus įsigijo aukcione Vokietijoje. Tai itin vertingas auksakalystės kūrinys, kartu ir – ištisas istorinės numizmatikos rinkinys. Valdovų rūmų muziejuje yra eksponuojamas ir panašus bokalas.
Sidabriniai indai su juose įmontuotomis monetomis pradėti gaminti XVI a. pradžioje. Į jų sieneles iš pradžių buvo tvirtintos retos antikinės monetos, o vėliau tam naudotos ir vėlesnės įvairių šalių bei nominalų monetos. Jos būdavo montuojamos taip, kad aversas atsidurtų išorėje, o reversas – vidinėje pusėje.
Taurės ir bokalai su monetomis buvo ypač paplitę XVII ir XVIII a. Šiaurės Vokietijoje, Danijoje, šiaurinėje Lenkijoje ir kituose kraštuose.
