Parodos atidarymo renginyje kalbės jos iniciatorius Seimo narys Antanas Vinkus, Skuodo rajono savivaldybės meras Petras Pušinskas, skambės operos solisto Eugenijaus Chrebtovo vokalas, renginio svečius linksmins Skuodo rajono kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Bartuva“. Parodą galima aplankyti iki gegužės 31 dienos Seimo lankytojų centro darbo valandomis.
Parodoje pristatomos Skuodo muziejaus istoriniame archyve saugomos fotografijos, menančios 1918–1940 metų įvykius ir miesto dabarties akimirkos.
Skuodo miestelis yra Šiaurės Vakarų Lietuvoje, pačiame Latvijos pasienyje, Bartuvos ir Luobos upių santakoje. Skuodo vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas 1253 m. balandžio 5 d., kai Livonijos ordino magistras ir Kuršo vyskupas dalijosi Pietinio Kuršo žemes.
Vienas iš didžiausių XIII a. mūšių tarp Livonijos ordino ir žemaičių įvyko 1259 metais 6 km. į pietvakarius nuo Skuodo, kur dabar yra Luknių kaimas. Pergalė Skuodo mūšyje padrąsino žemaičius naujiems žygiams prieš kryžiuočius. Galime tik didžiuotis savo protėvių drąsa, ištverme, meile savo žemei, nes jie neleido atėjūnams čia įsitvirtinti.
Skuodo vardas amžių bėgyje buvo įvairiai tariamas: Schoden, Scoden, Livonijos eiliuotoje kronikoje vadinamas Sodenu, o 1613 m. Kristupo Radvilos žemėlapyje pažymėtas Skudyj.
1568 m. Lietuvos Didysis Kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas patvirtino Žemaičių seniūnui Jonui Jeronimui Chodkevičiui dar iš tėvų gautą grafo titulą ir padovanojo Grūstės – Skuodo valsčių, kuriam priklausė beveik visa Šiaurės Lietuvos sritis su Pikelių, Židikų, Renavo, Žemalės, Barstyčių, Ylakių, Truikinų ir Skuodo miesteliais.
Gavęs šias žemes J.J.Chodkevičius ėmėsi žygių Skuodo grafystę padaryti svarbiu ekonominiu savo žemių centru. Per tuometinį Skuodą ėjo didysis Rytprūsių kelias iš Vokietijos gilumos į dabartines Baltijos valstybes. Norėdamas paskatinti Skuodo miestelio augimą, 1572 m. gegužės 17 d. Žemaičių seniūnas išrūpino Skuodui Magdeburgo teises (savivaldą).
Bartuvos upės dešiniajame krante ėmė kurtis naujoji miesto dalis. Naujamiestis globėjo garbei buvo pavadintas Johaneburgu, bet šis vardas miestui neprigijo, liko senasis Skuodo pavadinimas. Mieste daugėjo gyventojų, klestėjo amatai ir prekyba.
Jono Chodkevičiaus sūnus Jonas Karolis Chodkevičius toliau rūpinosi tėvo įkurtu Johaneburgo miestu, globojo katalikų bažnyčią. Prie jos 1614 m. įkūrė parapinę mokyklą – pirmąją mokyklą Skuode.
1621 m. mirus J. K.Chodkevičiui, jo turtus ir valdas paveldėjo duktė Ona Scholastika. Ji visą paveldėtą turtą 1622 m. užrašė savo vyrui, LDK maršalkai Jonui Stanislovui Sapiegai. Skuodas žymių Lietuvos didikų Sapiegų valdžioje išbuvo ir savivalda naudojosi iki 1831 m. sukilimo. Už dalyvavimą sukilime iš Eustachijaus Sapiegos caro valdžia atėmė Skuodą ir perdavė jį valstybės iždo žinion.
Iki Pirmojo Pasaulinio karo Latvijos pasienyje esantis Skuodas garsėjo turgumis bei mugėmis, į kurias suvažiuodavo daug žmonių. Nepriklausomybės metais plačiai buvo žinomi Skuodo batų fabriko „Kontinent“ gaminiai, generolo P. Plechavičiaus malūnas, veikė tarptautinio banko skyrius, keliasdešimt parduotuvių, amatininkų dirbtuvių, vaistinės, viešbutis, kino teatras. 1915 m. rugsėjo 15 d. pro Skuodą pirmą kartą pravažiavo garvežys.
Per Antrąjį Pasaulinį karą Skuodas buvo labai sugriautas ir sudegintas.
Skuodas, buvęs carinės Rusijos ir Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940 m.) valsčiaus centras, nuo 1950 m. tapo rajono centru. Šiuo metu Skuodas yra Skuodo savivaldybės centras.
