Nors nuo šių tragiškų įvykių praėjo beveik aštuoniasdešimt metų, tačiau stebėdami dabartinius įvykius Ukrainoje matome besikartojančią istoriją. Rusų kareivio genetinė atmintis niekur nedingo. Patologiškas žiaurumas pasireiškė ne Sirijoje ar Čečėnijoje, o kur kas anksčiau. Ilgus metus Maskvos propaganda skelbė, kad Raudonoji armija „išvadavo“ sovietinę Lietuvą iš nacių jungo ir grąžino jai Klaipėdą. Tačiau iš tiesų vienus okupantus pakeitė kiti. Ir neaišku, kurie iš jų blogesni. Artėjant sovietinei ordai, Lietuvos kelius užplūdo nuo „išvaduotojų“ bėgančių žmonių vilkstinės. Ten, kur pražygiavo Raudonoji armija, liko liepsnojančios sodybos, sugriauti miestai ir miesteliai, išžudytos ištisos šeimos.
Pasiekusios tuometinę Vokietijos sieną, iki dantų ginkluotos gaujos dar labiau sužvėrėjo. Sovietų tankai važiavo nesirinkdami kelio, vikšrais traiškydami besitraukiančias civilių vilkstines. Raudonarmiečiai ieškojo trofėjų, plėšė ir griovė, prievartavo ir žudė moteris, vaikus, senelius. Analogijų su šiandien vykstančiu karu Ukrainoje galima rasti ir sovietų kariaunos veiksmuose Antrajame pasauliniame kare.
1944 m. rudenį Josifas Stalinas Žemaitijoje suplanavo didžiulę Mėmelio (Klaipėdos) puolamąją operaciją. Spalio 5 d. milžiniška armada – per 621 000 kareivių, 9300 artilerijos pabūklų ir 1340 tankų – tiesiog nušlavė kelias Vermachto divizijas. Po penkių dienų Raudonoji armija priartėjo prie Baltijos jūros. Atrodė, kad Klaipėda bus užimta per kelias valandas. Uostamiestį puolė milžiniška 1-ojo Pabaltijo fronto grupuotė: 43-ioji ir 5-oji gvardijos tankų armijos, sustiprintos artilerijos daliniais, – iš viso apie 116 300 karių, apie 600 tankų ir savaeigių pabūklų.
Iš oro puolimą rėmė 3-ioji oro armija ir Baltijos laivyno aviacija. Miesto stojo ginti kelios nepilnos Vermachto divizijos – apie 12 500 karių. Puolančiųjų kiekybinė persvara buvo stulbinama – devynis kartus didesnė nei besiginančiųjų. Raudonoji armija puolė bangomis ir savo karių lavonais užvertė Mėmelio prieigas. Spalio 22 d. Mėmelio puolamąją operaciją sovietai buvo priversti nutraukti, nors Klaipėdos užimti taip ir nepavyko. Nutraukti operaciją privertė patirti milžiniški nuostoliai.
Sovietų pusėje vien žuvusiųjų ir dingusiųjų be žinios – apie 4000 žmonių, sužeista apie 9000 karių. Vermachto nuostoliai dešimteriopai mažesni. Sovietų 5-oji gvardijos tankų armija neteko daugiau kaip pusės tankų.
Žlugusį mėginimą užimti Mėmelį sovietai bandė pavaizduoti kaip pergalę. Esą miestas buvo sėkmingai apsuptas, o armijų grupė „Šiaurė“ atkirsta nuo Rytų Prūsijos. Klaipėdą sovietai užėmė tik 1945 m. sausio 28 d. naktį, Vermachto įgulai atsitraukus į Rytų Prūsiją. 1.25 val. nakties paskutiniai vokiečių daliniai paliko uostą ir raudonarmiečiai įžengė į tuščią miestą. Žodžiu, „šlovingas“ Klaipėdos šturmas – tai pasakos sovietinei liaudžiai. Daugumą nuostolių sovietai patyrė jau po sausio 28 d. nuo minų sprogimų, beieškodami trofėjų ir plėšikaudami.
Knyga „Mėmelio šturmo blefas“ parašyta remiantis istoriniais dokumentais ir amžininkų atsiminimais. Ją papildo šimtai iliustracijų bei žemėlapių. Pateikiame jos ištrauką.
* * *
Sausio 27 d. pavakarę Vermachto ariergardo daliniai toliau traukėsi. 95-osios pėstininkų divizijos daliniai nuo 15 val. paliko 3-iąją gynybos liniją ir užėmė vidinio žiedo pozicijas. 58-osios divizijos daliniai pasitraukimą pradėjo sutemus – 17.30 val.
Po galingo artilerijos apšaudymo placdarmo pietinėje dalyje, Gedminų (vok. Götzhöfen) ir Pempininkų (vok. Gut Neuhof) rajone, besitraukiančius vokiečius atakavo sovietų 32-osios šaulių divizijos 322-asis ir 17-asis šaulių pulkai.
Vermachto 58-osios divizijos štabas pranešė: „Priešas [...] buvo atremtas. Toliau atsitraukiama be priešo spaudimo. Didesnis mūsų dalinių persikėlimas [...] baigiamas iki 21.30 val. 23.30 val. stipresnis priešo puolimas Smeltėje – mūsų artilerijos [iš Kuršių nerijos] atmuštas. Iš miesto gynybos linijos pagal įsakymą pasitraukiama apie 24 val. Dar nežinomos detalės apie pakrovimą į laivus ir išgabenimą. Priešas bando sukliudyti mūsų atsitraukimo manevrams.“
W. Ebelingo teigimu, Rumpiškės dvaro pietuose vyko aršios kovos. Paskutinis vadovavimo postas buvo didžiulės Mėmelio statybos mokyklos rūsys į vakarus nuo Rumpiškės (dab. Klaipėdos valstybinės kolegijos Technologijų fakultetas). Čia paskutinę miesto gynybos liniją vidurnaktį atakavo du 32-osios šaulių divizijos pulkai. Vadovybės smarkiai kritikuota divizija, ko gero, vienintelė dar suspėjo susiremti su Vermachtu pačiame mieste. 32-osios šaulių divizijos pažymoje skelbiama, kad sausio 28 d. 3 val. (Berlyno žiemos laiku 1 val.) jos kariai užėmė Rumpiškės oro uostą ir užgrobė du nesusprogdintus lėktuvus.
Greičiausiai vienas jų – dar nuo 1944 m. rugsėjo čia riogsantis Me-323 „Gigantas“ iš JG 51 štabo eskadrilės, naudotas kaip gyvenamoji patalpa.
Vermachto ariergardo daliniai kaudamiesi traukėsi į miesto centrą. Einantieji iš šiaurės pasiekė Žiemos uostą ir persėdo į desantinius katerius. Smarkios kovos virė Dangės kairiajame krante miesto griuvėsiuose, Joniškėje prie malūno tvenkinio ir marių pakrantėje prie celiuliozės fabriko. Prieš vidurnaktį paskutiniai daliniai per degantį miestą pasiekė Dangės upės žiotis. Jie trumpam susirinko laivų statyklos „Schiffswerft Lindenau“ teritorijoje.
Pulkininkas leitenantas W. Ebelingas apie tai rašė:„Laivų statyklos rajone akimirksniu susirinko paskutiniai ariergardo daliniai. Nuo citadelės griovių į įžūlų priešą dar šaudoma. Aplink viskas dega, visur sproginėja sandėliuojamo benzino bakai. Visame mieste šviesu. Pagrindinėse gatvėse dunda sprogimai, kuriuos surengė mūsų pionieriai.“
Artėjo pats rizikingiausias ir pavojingiausias operacijos „Krebs“ etapas – paskutinių ariergardinių dalinių išplaukimas. Akimirką pavėluosi – liksi apšaudytas ir atkirstas iš visų pusių artėjančių raudonarmiečių. Ariergardui galėjo pasisekti tik tuo atveju, jei visi daliniai išvyktų vienu metu. 1945 m. sausio 25 d. Vermachto XXVIII korpuso štabas paskelbė paskutinį operacijos „Krebs“ įsakymą Nr. 13. Jame nurodyta vėliausiai iki sausio 27 d. 24 val. išvežti visas likusias pajėgas (be ariergardo).
Krygsmarinei įsakyta užminuoti uostą, o prie ariergardui paimti paruoštų prieplaukų pastatyti aštuonis greitaeigius katerius TF arba laivus „R-Boote“.
Šių laivų pasirengimą išplaukti sausio 28 d. naktį paskelbė flotilės vadas tokiais vienu metu sklindančiais signalais: signaliniais šūviais (balta raketa, po to šešios raudonos raketos) ir sirena, kuri bus duota nuo visų laivų. Apskaičiuota, kad pasiruošimas pakrauti bus baigiamas maždaug iki 1.30 val. Po signalų ariergardas tuoj pat įlips į numatytus laivus. Kai kuriais atvejais pionierių dispozicijoje liks mažesni laivai.
Kaip tarė, taip padarė. Sausio 28 d. 1.25 val. visi Vermachto daliniai išplaukė. Sausio 28 d. XXVIII korpuso štabo rytinis pranešimas byloja: „Nepaisant stipraus priešo prasiveržimo ir šalčio nuolat keliamų problemų, sausio 28 d. 1.25 val. visus korpuso dalinius pavyko perkelti į neriją. Mėmelio miestas ir uostas pagal įsakymą perleisti priešui smarkiai sugriauti. Penkias dienas be pertraukų trukęs pionierių, jūrininkų ir folksšturmo pervežimas pavyko nepaisant nuolatinių priešo artilerijos ir oro atakų. Jų laivai išplaukė iš uosto į atvirą jūrą, kur toliau leidosi Naujųjų Kuršių ir Piliavos kryptimi. 58-oji pėstininkų divizija perėmė nerijos gynybą šiauriau Juodkrantės. Mėmelio uosto farvateris nebuvo užminuotas, nes neatvyko atitinkamos Krygsmarinės pajėgos. 95-oji pėstininkų divizija išsidėstė prie Kranto ir pasiruošė gynybai.“
W. Ebelingas vėliau rašė: „Pagaliau paskutinis laivas atsistūmė nuo laivų statyklos. Vos jis perkirto raudonai blizgančios gelmės vidurį, už jo su didžiuliu trenksmu į orą išlėkė uosto įrangos ir sandėlių dalys. Nuo Smiltynės (vok. Sandkrug) liepsnojančio Mėmelio paveikslas atrodo šiurpiai ir sukrečiančiai. Paskutinis laisvas vokietis paliko Mėmelį.“
95-osios pėstininkų divizijos 280-ojo grenadierių pulko adjutantas kapitonas Paulius Synischas, buvęs tarp paskutinių miestą palikusių dalinių, atskleidė: „Mano 280-asis grenadierių pulkas buvo užėmęs pozicijas į rytus nuo uosto, todėl kitą dieną turėjo jose likti. Situacija buvo rimta, tačiau mums pasisekė. Viskas vyko taip, kaip suplanuota. Mūsų pulko priedangos padalinys iš 60 vyrų gaudavo įsakymus iš kulkosvaidžių grupių ir buvo paskirstytas per visas pozicijas. Turėjome likti iki paskutinės minutės. Aš taip pat buvau su jais.
Netoli uosto krantinės aš ir keli pionieriai laukėme, kol 22 val. atvyks paskutinės grupės. Skubiai suskaičiavome ir nustatėme, kad visi vyrai jau vietoje.
Kol sulipome į du keltus, pionieriai, kaip ir dieną prieš tai, pralaužė uosto ledus nedideliu ledlaužiu. Spaudžiant minusinei temperatūrai (–30 °C), ledas susidarydavo iš naujo. Į abu keltus paskyrėme keturis kulkosvaidžius su pakankamu kiekiu amunicijos, kad būtų galima efektyviai kovoti su besiartinančiu priešu.
Priešo atakos vis intensyvėjo ir mes tikėjomės blogiausio, tačiau nepatyrėme nuostolių ir pasiekėme neriją. Kai persikėlėme į kitą pusę, mieste likę pionieriai išsprogdino ir sugadino ten paliktus tankus, pabūklus ir kitą sunkiąją artileriją, taip pat karinės amunicijos sandėlius ir kitą techninę įrangą. Jie buvo gavę įsakymą ir jį įvykdė.
Paskutiniai kariai, palikę Mėmelio tvirtovę, priklausė sprogdintojų būriui. Po kruopščiai išpildytų įsakymų jiems tiesiogine šio žodžio prasme pasisekė, apšaudant priešui, persikelti į neriją paskutinę minutę. Po keturių mėnesių kovų priešas užėmė Mėmelį.
Įvykdžius operaciją „Krebs“, Mėmelio tvirtovė buvo evakuota. Mūsų nauju tikslu tapo Krantas, esantis Kuršių nerijos pietuose. Mano pulkas, įskaitant priedangos būrį, susirinko ten. 1945 m. sausio 26–28 d. buvo susprogdinti svarbiausi jūrų uosto įrenginiai: kranai, sandėliai, elevatoriai, locmanų bokštas, suardytos laivų krantinės. Sunaikinti net trys švyturiai: Didysis Melnragėje (pastatytas ir įžiebtas 1796 m.), Baltasis šiauriniame mole (1884 m.) ir dar vienas pietiniame mole. Tai buvo senojo Mėmelio istorijos pabaiga. Nuo tos akimirkos pradėta kurti sovietinės Klaipėdos istorija. Tą pačią naktį iš uosto išplaukė ir visi jame buvę laivai, keltai bei inžinerinės paskirties dalinių kateriai.
Nors dauguma jų nebuvo pritaikyti plaukti jūra, o jų navigacinės galimybės buvo ribotos, spaudžiant šalčiams, jie pasiekė Piliavos uostą Sembos pusiasalyje. Vermachtas, palikdamas pasmerktą Mėmelį, išgelbėjo įgulą ir užsitikrino taktinę pergalę. Jau po kelių dienų Sembos pusiasalyje Rytų Prūsijoje 58-oji ir 95-oji divizijos stojo į mirtiną mūšį su senaisiais Mėmelio priešais iš A. Beloborodovo 43-iosios armijos.
