Tai tas pats S.Bandera, kurio taip nekenčia Kremliaus ideologai, kad visus Ukrainos patriotus senai vadina „banderovcais“. Šiuo metu po Ukrainą keliauti yra kiek komplikuota, mat prasidėjus karui buvo nuspręsta uždažyti prie kelių esančias rodykles su gyvenviečių pavadinimais, taip apsunkinant okupantams orientaciją.
Iš kitos pusės, keliavimas dabar yra kiek lengvesnis nei karo pradžioje, kai prie kiekvieno kaimelio tekdavo sustoti dėl kelią užtvėsusios barikados. Dabar dauguma užtvarų nustumtos į kelkraštį, o dokumentus tikrina tik regionų sankirtose bei prie įvažiavimų į didmiesčius.
Kelių čia yra visokių – ir labai gerų, ir labai prastų, tačiau per Stary Ugryniv veda labai geras. „Tai prezidento Viktoro Juščenkos dovana, kelią nutiesė 2009 metais minint S.Banderos gimimo šimtmetį ir atstačius jo tėvų namą“, – sakė istorikė Olia Choli.
Ekskursijoms S.Banderos muziejuje vadovaujanti O.Choli papasakojo, jog vietos gyventojai labai didžiuojasi savo žemiečiu. Kai 2014 m. Kijeve kilo Maidano revoliucija, beveik visas jaunimas užsakytais autobusais bei nuosavomis mašinomis vyko kovoti.
Bet sovietmečiu situacija buvo visai kitokia. Nei mokykloje, nei cerkvėje ar parduotuvėje nieko nebuvo galima užsiminti apie S.Banderą – priešingu atveju grėsė didžiuliai nemalonumai.
Gyventojai tai žinojo ir tylėjo. Mat po karo visi buvę S.Banderos giminaičiai ar bičiuliai buvo ištremti į Sibirą. Iš viso 50 šeimų, apie 200 žmonių, nors kaimelyje gyveno vos tūkstantis.
Užtat S.Banderos vardas kaimeliui 1978 m. dėl kurioziško įvykio padėjo įgyti naują modernią mokyklą. Tai atsitiko po to, kai „Amerikos balso“ radijas pranešė, jog S.Banderos gimtajame name tebeveikia mokykla.
Tokia žinia nepaprastai įsiutino Maskvą ir per pusmetį kaimelyje išdygo nauja mokykla. S.Banderos tėvų namas buvo skubiai parduotas su sąlyga, kad naujasis šeimininkas jį beveik visą nugriaus – pasilikti galės tik ketvirtadalį pastato.
Ukrainai atgavus nepriklausomybę, 1990 m. spalio 15 d. to namo kieme buvo pastatytas paminklas S.Banderai. Tačiau po pustrečio mėnesio, gruodžio 30 d. jį kažkas susprogdino.
Pirmas paminklas buvo gipsinis, tad nuspręsta jį atstatyti iš betono. Nors statulą sodyboje saugoti ėmė sargas, penki kaukėti vyrai naktį visvien jį susprogdino.
Žmonės pastebėjo, kad 4 valandą paryčiais kaimo pakraštyje nusileido sraigtasparnis, iš kurio iššokę minėti vyrai nubėgo S.Banderos sodybos link. Ginkluoti teroristai žiauriai sumušė sargą ir susprogdino vos prieš dešimt dienų pastatytą paminklą.
Sargą galimai būtų mirtinai uždaužę, bet iš kaimyninių namų pradėję eiti žmonės išgąsdino banditus ir šie pabėgo.
Į trečią paminklą, bronzinį, pastatytą viduryje kiemo ir tolėliau nuo kelio, niekas nesikėsino – jis stovi jau trisdešimtus metus. Bet prieš du dešimtmečius gretimai atidarius dviejų aukštų muziejų, netrukus naktį kažkas metė granatą į duris ir jas susprogdino.
„Mes, muziejaus darbuotojai, nebijome, tačiau iš Vokietijos miesto Miuncheno kapinių atvežtą kryžių apdėjome smėlio maišais, kad dabar koks diversantas nesugalvotų jo susprogdinti“, – papasakojo O.Choli. Istorikė papasakojo, jog S.Bandera Miunchene palaidotas todėl, jog ten žuvo pokariu, kai jį specialia kulka nunuodijo KGB agentas.
Maskva šiai žmogžudystei pasiuntė ukrainietį, taip esą siekdama parodyti, kad patys tėvynainiai nekenčia S.Banderos.
„Iš tikrųjų S.Banderos Maskva labai nekenčia todėl, jog Rusija visada buvo prieš Ukrainos nepriklausomybę, visada siekė mūsų šalį savintis, o S.Bandera čia yra tapęs kovų už laisvę simboliu“, – paaiškino O.Choli.
Istorikės tvirtinimu, Maskva išsigalvoja ir daug metų skleidžia pramanytus gandus apie S.Banderą tam, kad sunaikintų šį nepriklausomybės kovų simbolį.
Rusija šmeižia, jog S.Bandera talkino Vokietijos nacistams, nutylėdama, kad Berlynas jį pasiuntė į koncentracijos stovyklą – už tai, jog S.Bandera atsisakė atšaukti Ukrainos nepriklausomybės deklaraciją ir telkti ukrainiečius karius į Vokietijos armiją. Prieš pat užpuolant Lenkiją Berlynas siūlė S.Banderai inicijuoti sukilimą prieš Lenkijos valdžią Galicijoje, tačiau šis to irgi nepadarė.
Su fašistine Vokietija pasirašiusi slaptuosius Ribbentropo-Molotovo susitarimus Maskva ir dabar dėl to neatgailauja, o S.Banderą melagingai kaltina talkinus naciams.
Apie tai bei kitus S.Banderos gyvenimo faktus O.Choli pasakojo ne tik man, bet ir į muziejų užsukusiai pabėgėlių porai iš Zaporožės. Sutuoktiniai Ovčarovai su dviem vaikais kilus karui persikėlė gyventi pas gimines į gretimą kaimą ir nusprendė apsilankyti S.Banderos muziejuje.
„Tikiuosi, kad Zaporožės gyventojai, rusakalbiai, iki tol labai pasitikėję Maskvos propaganda, po karo ims labiau tikėti Kijevu ir Lvovu bei nustos manyti, kad S.Bandera buvo fašistas, nes tai akivaizdus melas“, – tvirtino Anatolijus Ovčarovas.
„S.Bandera kovojo prieš trijų šalių okupantus, tų kovų metodai tais laikais ne visada buvo humaniški, todėl jį lengva kritikuoti, tačiau minėti kritikai tegul rūpinasi savo herojų tyrumu, o mes, ukrainiečiai, patys spręsime kas yra mūsų didvyriai ir kam statysime paminklus“, – tokiais žodžiais ekskursiją užbaigė O.Choli.
Muziejaus pirmame aukšte yra keturios salės. Pirma salė skirta S.Banderos vaikystei bei tėvams, antra – politinei veiklai, trečia – gyvenimui emigracijoje po karo.
Ketvirtoje salėje yra pokarinės rezistencijos bei trėmimų į Sibirą eksponatai. Antrame aukšte įrengta ukrainietiškos etnografijos paroda, mat S.Bandera labai skatino gimtosios kalbos, tradicijų bei papročių išsaugojimą.
Tuo metu, kai didžioji Ukrainos dalis buvo pavergta carinės Rusijos, Vakarų Ukraina nuo 1795 m. kaip autonominis Galicijos regionas įėjo į Austrijos-Vengrijos imperijos sudėtį.
Pastarojoje imperijoje buvo panaikinta baudžiava, o ukrainiečiams buvo leista mokytis gimtąja kalba, kurti organizacijas, rinkti savo atstovus į Seimą. Maskvai priklausančioje Ukrainos dalyje nuo 1876 m. buvo ne tik draudžiama kalbėti ir rašyti ukrainietiškai, bet ir oficialiuose dokumentuose buvo išbrauktas žodis „Ukraina“.
Per pirmą pasaulinį karą ukrainiečiai suformavo savo karių legioną, kuris kartu su Austrijos ir Vengrijos kariais kovėsi prieš Rusiją. Po karo Lietuvai, kaip ir dar grupei valstybių, 1918m. pavyko atgauti nepriklausomybę, o tokie ukrainiečių siekiai buvo užgniaužti.
Didžioji Ukrainos dalis kaip socialistinė respublika buvo inkorporuota į Kremliaus valdomą Sovietų Sąjungą, o Galiciją užėmė Lenkija. Pastaroji vykdė lenkinimo politiką, tačiau Galicija išvengė Maskvos sumanytos Didžiojo bado tragedijos, per kurią, manoma, mirė net 10 milijonų ukrainiečių, nepritariusių kolūkių steigimui.
S.Bandera gimė šeimoje, kurios visi nariai buvo aktyvūs kovotojai už Ukrainos nepriklausomybę. Berniuko tėvas Andrijus buvo graikų katalikų bažnyčios šventikas – kaip ir mamos tėtis.
Mamos šeima garsėjo socialiniu ir politiniu aktyvumu, vienas jos atstovas kūrė organizacijas, kitas buvo parlamento Vienoje narys. S.Bandera nuo mažens namuose girdėjo kalbas apie būtinybę atkurti Ukrainos nepriklausomybę.
Berniuko tėvas 1918 m. telkė aplinkinių kaimų gyventojus į Galicijos armiją, kurioje vėliau ėjo kariuomenės kapeliono pareigas. Po pralaimėtų kovų tėvas grįžo namo, kur netrukus mirė žmona, našlaičiais palikusi šešis vaikus.
S.Bandera buvo antras pagal amžių vaikas ir išsiskyrė tuo, jog nuo pat mažumės kentėjo nuo reumatizmo, kas kėlė nuolatinius sanarių skausmus, lėmė kelio sąnarių iškrypimus. Vaikinas dažnai vaikščiojo su rementais ar pasiremdamas lazda, ir užaugo tik iki 159 centimetrų.
Tėvas dirbo dviejose parapijose: abiejose įkūrė chorus bei teatro grupes, kas iš tiesų buvo priedanga agitacinei veiklai. Su chorais ir teatru buvo vykstama į gretimus kaimus, kur gyventojai buvo raginami vaikus mokyti gimtosios kalbos, puoselėti savas tradicijas, jungtis prie veikiančių slaptų organizacijų, produktus pirkti tik ukrainiečių įkurtose parduotuvėse.
S.Bandera vykdavo kartu su tėvu, ir platindavo skrajutes, raginančias siekti Ukrainos nepriklausomybės. Už tokią veiklą tėvas buvo perkeliamas į nuošalesnes parapijas, o kartą 3 mėnesiams įkalintas, tačiau kartu buvusį S.Banderą policininkai paleido dėl to, kad jis buvo nepilnametis.
S.Bandera norėjo studijuoti Čekijoje, kur veikė ukrainiečių kalba dėstomas universitetas, tačiau Lenkijos valdžia jį buvo įtraukusi į nepatikimų asmenų sąrašą ir neleido vykti. Vaikinas įstojo į Lvovo politechnikumą, kur privalėjo mokytis lenkiškai, tačiau jam nebuvo leista laikyti baigiamųjų egzaminų. Formali priežastis – prastas paskaitų lankomumas. S.Bandera išties labai aktyviai dalyvavo nelegalių ukrainietiškų organizacijų veikloje: šešiose buvo tapęs iniciatyviu nariu.
1928 m. Vienoje trys ukrainiečių patriotinės organizacijos susivienijo ir įsteigė Ukrainos nacionalistų organizaciją (UNO), iškėlusią užduotį atkurti šalies nepriklausomybę. UNO bendradarbiavo su tuo metu Europoje populiariomis panašiomis nacionalistinėmis organizacijomis, o finansinę paramą jai suteikė Lietuva bei Čekija.
Lietuva mokėjo už UNO atstovo buto Kaune išlaikymą, čia buvo spausdinamas ir į Galiciją slapta gabenamas UNO laikraštis „Surma“.
UNO buvo įkurti trys padaliniai – jaunimo iki 15 metų, jaunimo iki 21 metų ir suaugusių tikrųjų narių. S.Bandera UNO turėjo tokius slapyvardžius – „mažas“, „lapinas“, „gudrus“.
Ukrainos nepriklausomybės UNO siekė ne tik per kultūrinę veiklą, bet ir vykdydama sabotažo bei diversines akcijas prieš lenkišką administraciją ir ūkio subjektus bei prieš svetimą valdžią remiančius ukrainiečius.
UNO aktyvistais tapo visi šventiko A.Banderos vaikai. Vyriausioji duktė Marta netrukus tapo rajoninio padalinio vadove, o S.Bandera ėmė vadovauti Kalušo miesto jaunimo grupei, ir netrukus tapo UNO atsakingu už propagandą.
1933 m. S.Bandera buvo paskirtas vadovauti UNO Vakarų Ukrainos padaliniui. Visai UNO vadovavo buvęs Austro Vengrijos armijos pulkininkas bei Ukrainos legiono vadas Jevhenas Konovalas, kuris sutiko, jog S.Bandera paruoštų ideologinę UNO programą.
Ją pristatęs S.Bandera vėliau buvo laikomas UNO idelogu. Programoje S.Bandera siūlė pagrindinį dėmesį skirti patriotiniam vaikų ir jaunimo auklėjimui, bet persiauklėjimą reikalavo kiekvienam pradėti nuo savęs.
Tai reiškė, kad kiekvienas UNO narys privalėjo gerai mokėti gimtą kalbą bei šalies istoriją, puoselėti papročius, religiją ir to paties reikalauti iš šeimos narių bei agituoti giminaičius, kaimynus, bendradarbius.
Buvo prašoma dėvėti nacionalinius rūbus, dainuoti patriotines dainas, slapta kabinti tautines vėliavas, boikotuoti svetimą kalbą, pirkti tik tautičių parduotuvėse. S.Bandera draudė organizacijos nariams vartoti alkoholį, pats buvo blaivininkas, o per savo vestuves neleido atkimšti net šampano.
Vienu iš UNO vadų S.Bandera išbuvo tik metus, nes 1934 m. buvo suimtas už sąmokslo prieš Lenkijos vidaus reikalų ministrą Bronislwą Pierackį suorganizavimą. UNO laikė B.Pierackį kaltu dėl Galicijoje vykdomų represijų ir organizacijos narys Hrihorijus Maciejko Varšuvoje nušovė B.Pierackį.
Užduoties vykdytojas paspruko į užsienį, tačiau buvo suimta keliolika prie sąmokslo prisidėjusių asmenų. Sąmokslo organizatoriumi įvardintas S.Banderai buvo skirta mirties bausmė, bet paskui pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos.
Per procesą S.Bandera elgėsi labai drąsiai, o po baigiamojo nuosprendžio Lvovo teisme garsiai sušuko „Slava Ukraine!“. Kiti teisiamieji jam atsakė „Herojam slava!“. Šis S.Banderos poelgis sustiprino jo, kaip nepalaužiamo patrioto, įvaizdį.
S.Bandera buvo kalinamas penkiose skirtingose vietose vienutėse baiminantis, kad bus siekiama jį išvaduoti.
Prieš pat Vokietijai užpuolant Lenkiją 1939 m. rugsėjį S.Bandera bei kiti sąmokslo dalyviai buvo paleisti iš kalėjimų. UNO tuo metu jau vadovavo Andrijus Melnykas, mat Maskvos agentas Roterdame nušovė ankstesnį UNO lyderį J.Konovalecą.
S.Bandera nesutarė su A.Melnyku ir organizacija suskilo į dvi frakcijas – banderininkus bei melnikovcus. Pastaroji frakcija vėliau susilpnėjo, o dauguma jaunimo vienijosi S.Banderos grupėje.
Viena iš konflikto priežasčių buvo ta, jog emigracijoje gyvenęs A.Melnikas siūlė tapti strateginiais Vokietijos partneriais ir pradėti antilenkišką sukilimą bei steigti Vokietijos armijos sudėtyje ukrainietiškus batalionus. S.Bandera su tuo nesutiko, siūlė Vokietija tik pasinaudoti atkuriant nepriklausomybę ir atsisakė inicijuoti sukilimą prieš Lenkiją.
1941 m. pritariant Berlynui S.Bandera suformavo ukrainietišką batalioną „Nchtigall“, kuriam vadovavo vokietis. Vokietijai užpuolus SSRS ir Maskvos kariškiams 1941 m. birželio 30 d. pasitraukus iš Lvovo, UNO paskelbė Ukrainos nepriklausomybės deklaraciją ir suformavo vyriausybę.
Tai supykdė Berlyną: po dvylikos dienų visi Ukrainos vyriausybės nariai buvo suimti, o S.Bandera buvo nuvežtas į Berlyną, kur buvo įkalintas namų arešte.
Po to, kai per susitikimą su Adolfu Hitleriu S.Bandera atsisakė atšaukti Ukrainos nepriklausomybės deklaraciją, jis buvo įkalintas, o vėliau nuvežtas į Zachsenhauzeno koncentrcijos stovyklą.
Į kalėjimus bei koncentracijos stovyklas buvo išsiųsti visi UNO lyderiai, o ukrainietiški batalionai „Nchtigall“ bei „Roland“ (šį sukūrė UNO „melnikovcų“ frakcija) buvo išformuoti 1941 m. rugpjūtį nedalyvavę fronto kovose.
Iš koncentracijos stovyklos S.Bandera buvo išleistas 1944 m. rugsėjį. Maskvos pasiųsti KGB agentai 1946m. bandė jį pagrobti, tačiau pasikėsinimą demaskavo JAV žvalgyba.
S.Bandera Vokietijoje gyveno prisidengęs kitomis pavardėmis, talkino Vakarų žvalgyboms ir kartu su senais bendražygiais siuntė į Ukrainą žvalgus bei diversantus. Tai siuntino Maskvą ir jos pasiųstas žudikas ukrainietis apnuodijo S.Banderą kalio cianido dujomis.
Žudikas pirmas pateko į namo laiptinę, užkimšo S.Banderos buto durų spyną, o vėliau iššovė nuodingas dujas aukai į veidą ir paspruko. Po kelerių metų žudikas pats pasidavė policijai, buvo nuteistas kalėti 8 metus, tačiau į laisvę išėjo po šešerių.
S.Banderos tėvas NKVD kalėjime Kijeve buvo nužudytas dar 1941 m., jo palaidojimo vieta nėra žinoma. Du S.Banderos broliai žuvo Aušvico koncerntracijos stovykloje, o vienas krito nuo NKVD rankų 1940 m.
Visos trys seserys buvo išvežtos į Sibirą. Volodymyrai į Ukrainą leista buvo grįžti po 10 metų katorgoje, o Martai – neleista grįžti ir jos palaikai į gimtą kaimą buvo pervežti tik Ukrainai atgavus nepriklausomybę. Vienintelė sesuo Oksana pamatė atgimusią tėvynę ir broliui S.Banderai įsteigtą muziejų – ji mirė 2008 m. sulaukusi 91-erių.
