Ypatingųjų lagerių tinklui priklausiusio Kengyro lagerio prižiūrėtojų išpuolis 1954 metų pavasarį įžiebė stichišką kalinių pasipriešinimą, kuris virto sukilimu. Įkalintieji užėmė visą kalėjimo teritoriją, įvedė savo tvarką, iškėlė reikalavimą sutrumpinti bausmes politiniams kaliniams iš Baltijos šalių ir Ukrainos. Kalinių užimtas lageris tapo didžiuliu miestu su maisto sandėliais, dirbtuvėmis, savo budėtojais ir perimta ligonine.
Vieni pagrindinių ypatingojo Kengyro lagerio sukilimo idėjinių vadų buvo Ukrainos pasipriešinimo judėjimo lyderiai, tarp aukščiausių politinių sukilimo vadų pateko ir lietuvis teisininkas Juozas Kondratas. 42 dienas trukęs sukilimas tapo ypatingu istoriniu įvykiu, nulėmusiu Gulago – sovietinės įkalinimo ir prievartinio darbo sistemos – griūtį.
Sukilimo Kazachstane liudininku ir ilgamečiu tyrinėtoju buvo šių metų sausį miręs Antanas Seikalis, kurio našlei ir sūnui šiemet kovo 11-ąją Seime įteikta skulptūra „Laisvės žinia“. Šis apdovanojimas politiniam kaliniui, žurnalistui A. Seikaliui po mirties skirtas už nuopelnus saugant Lietuvos laisvę.
Žurnalistės Ž. Petrauskaitės istorinės dokumentikos knygą „Gulago bėgliai“ išleido leidykla „Alma littera“.
Kur iškasenos – ten ir lageriai
Kalinių streikas Kengyro ypatingajame lageryje buvo ypatingas to meto įvykis. Išviję prižiūrėtojus sukilėliai įsivedė savivaldą, kurią pavadino Kengyro kalinių laisvąja respublika, išsilaikiusią beveik pusantro mėnesio.
1954-ųjų pavasario ir vasaros sandūros įvykiai minimi rusų disidento, rašytojo, Nobelio premijos laureato Aleksandro Solženycino knygoje „Gulago archipelagai“. Vis dėlto šis sukilimas lietuvių istorikų ligi šiol nėra nuodugniai ištyrinėtas, Rusijos ir Kazachstano archyvai, kuriuose laikomi vertingi dokumentai, tebėra neprieinami.
Kaip pastebi istorikas, Vilniaus universiteto docentas, daktaras Algirdas Jakubčionis, didesnė tikimybė, kad atsivers kazachų archyvai, tačiau tam mes nesame pasiruošę – jaunieji Lietuvos istorikai nebemoka rusų kalbos. Gal karas Ukrainoje paskatins pokyčius ir šioje srityje?
Karo belaisviams įkurtas Žezkazgano lageris 1948-aisiais buvo performuotas į Kengyro ypatingąjį lagerį, priklausantį Steplagui – ypatingųjų lagerių tinklui Kazachstano stepėse ir pusdykumėse. Šių lagerių režimas prilygo kalėjimui, darbo dienos trukmė buvo ilgesnė, maisto daviniai mažesni nei kituose lageriuose, kaliniai nešiojo specialius numerius. Požemiuose kasant vario rūdą kildavo dulkės, kaliniai neturėjo jokių apsaugos priemonių, plaučiuose nusėdęs sunkusis metalas sukeldavo sunkių padarinių sveikatai: sutrikdavo kepenų, kasos, inkstų, širdies veikla, iš virškinamojo trakto pasipildavo kraujas, kankindavo galvos skausmai, silpnumas.
Pasak architekto, profesoriaus, tremtyje Kazachstane gimusio Algio Vyšniūno, ypatingieji lageriai įkurti po to, kai buvo įkalinta tūkstančiai laisvės kovotojų iš Baltijos šalių, pirmiausia Lietuvos ir Vakarų Ukrainos. „Sovietų valdžia juos laikė ypatingais „liaudies priešais“, kuriuos reikia įkalinti specialiuose, ypač žiauraus režimo lageriuose“, – pabrėžia profesorius. Būtent todėl ypatingųjų lagerių negalima vadinti darbo lageriais, o jų kalinių – tremtiniais.
Iš pradžių Gulago valdyba ypatinguosiuose lageriuose ketino įkalinti 145 000 nuteistųjų, tačiau jau po ketverių metų, 1952-aisiais, juose kalėjo net 257 000. Ypatinguosiuose lageriuose vienam kaliniui buvo skirtas vos vienas kvadratinis metras ploto, o amžinas maisto trūkumas – šiurpi kasdienybė. „Turėjome vienintelį tikslą: išlikti gyvi, kol ateis laisvė. O išlikti galėjai tik tuo atveju, jeigu galėjai prieiti prie duonos, ji buvo auksas. Duona lageryje buvo svarbiausias dalykas, tik ji galėjo išgelbėti gyvybę“, – knygoje „Gulago bėgliai“ prisimena A. Seikalis, būdamas septyniolikos, įkalintas už paramą lietuvių partizanams.
Specialiai siekė įžiebti neramumus
1954-ųjų pavasarį Sovietų Sąjungos Ministrų taryba įsaku įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją „pagerinti darbą“ Žezkazgano vario kombinate ir rūdos kasyklose. Į perpildytą Kengyro lagerį buvo atvežta dar 500 kriminalinių kalinių, kriminalinėse zonose ir kalėjimuose kalėjusių už sunkius nusikaltimus. Juos apgyvendino šalia moterų zonos.
„Tada visi svarstė, kodėl politinių kalinių kalėjime atsirado nusikaltėlių? Tuo metu po Stalino mirties buvo peržiūrimos kalinių bylos, daugėjo paleidimų, kalinių mažėjo – iš lagerio egzistavimo duoną valgantys darbuotojai sunerimo, kad neteks darbo. Siekdami įrodyti savo reikalingumą, išsaugoti darbo vietas, jie sugalvojo įžiebti konfliktą tarp politinių ir kriminalinių kalinių, – aiškina A. Vyšniūnas ir priduria: – Kitokio paaiškinimo nėra, kodėl nei iš šio, nei iš to į ypatingąjį lagerį, kuriame nėra kriminalinių kalinių, staiga jų atvežama. Aiškiai tam, kad išprovokuotų neramumus. Tai padaryti nebuvo sunku: politinių kalinių nepasitenkinimas buitinėmis sąlygomis, tuo, kad žadamas bylų peržiūrėjimas vis neprasideda, jau ir iki tol buvo didelis. O čia dar šalia moterų, tautiečių atsiranda kalinių su specifiniu elgesio kodeksu.“
Kengyro lageris, kaip ir dauguma Sovietų Sąjungoje veikusių lagerių, buvo suskirstytas į atskiras dalis: kalinimo, darbo, administracijos, vyrų ir moterų gyvenamąsias zonas. Visos buvo atskirtos mūrinėmis tvoromis, o sujungtos koridoriais. Moterų zonoje kalėjo lietuvių ir ukrainiečių politinių kalinių žmonos, motinos, dukros, seserys, ryšius su giminaičiais, pažįstamais ar mylimaisiais jos palaikydavo laiškeliais. „Laiškeliai skraidydavo per tvorą, pasiekdavo ir per ligonines, kitas tarnybas“, – apie trapius, bet vis dėlto egzistavusius ryšius tarp atskirų zonos dalių yra pasakojęs A. Seikalis.
Atsidūrusioms šalia recidyvistų moterims iškilo pavojus būti užpultoms ir išniekintoms. Kuo ne pretekstas kilti konfliktui tarp įkalintų banditų ir dėl savo giminaičių, žmonų, mylimųjų susirūpinusių politinių kalinių? Tačiau laikas bėgo, o planuotų konfliktų tarp politinių ir kriminalinių kalinių vis nekilo. Atvirkščiai – skirtingų pasaulėžiūrų kaliniai surado bendrą kalbą.
„Ligi šiol niekas nesupranta, kodėl kriminalinė lagerio pusė susiliejo su politine. Regis, politinių kalinių garbės kodeksas padarė įspūdį kriminaliniams ir abi pusės stojo išvien prieš administraciją“, – svarsto profesorius A. Vyšniūnas. Daug įtakos turėjo ir tai, kad Kengyre kartu su lietuviais kalėjo ukrainiečiai iš Ukrainos sukilėlių armijos (Ukrajinska povstanska armija, UPA), su bolševikais kovojusios nuo 1918 metų.
Įvedė savo valdžią
Kengyro lagerio prižiūrėtojai rankų nenuleido, toliau ieškojo būdų, kaip išprovokuoti nesantaiką tarp nuteistųjų. Kartą prižiūrėtojas iš automatinio ginklo į kalinių koloną paleido šūvių seriją. Tarp trylikos vietoje žuvusių kalinių buvo ir A. Seikalio brolis Povilas, kuriam prieš savaitę buvo sukakę 25-eri.
Lagerio prižiūrėtojų išpuolis įžiebė stichišką nuteistųjų pasipriešinimą. Kitą dieną kaliniai išgriovė tvorą tarp lagerio skyrių ir pradėjo veržtis į politinių kalinių moterų zoną. Politiniai kaliniai po daugybės atskirties metų susitiko su žmonomis, seserimis ir mamomis! „Sutikti savo artimuosius – didžiulė šventė! Nors paskui enkavėdistai viską apvertė aukštyn kojomis – neva, čia buvo baisus įvykis, prievartavo moteris, plėšikavo. Bet niekas netikėjo šita propaganda. Politiniai kaliniai buvo perspėję kriminalinius: jeigu kas atsitiks mūsų moterims, iš karto lėks galvos, tad šie elgėsi labai mandagiai ir gražiai“, – knygoje „Gulago bėgliai“ pasakoja A. Seikalis.
Suvaryti kalinius atgal į savo zonas lagerio vadovybė iš pradžių bandė apgaule, paskui iš automatų atidengė ugnį. Kalinių, vyrų ir moterų, minia dar labiau sujudo, išsigandę prižiūrėtojai iš gyvenamosios zonos ir ūkinio kiemo pasitraukė.
Kalinių užimtas lageris tapo didžiuliu miestu su maisto sandėliais, dirbtuvėmis, savo budėtojais, perimta ligonine. Kaliniai nutarė steigti Streiko komisiją, kuri vestų derybas su lagerio administracija. Streiko komisijai oficialiai vadovavo Kapitonas Kuznecovas. „Lietuviai ir ukrainiečiai suprato, kad, jei jie imsis vadovauti sukilimui, iškart bus apšaukti nacionalistais ir sunaikinti. Tad į priekį iškėlė rusą Kuznecovą, tiesa, įvertinę ir pavojų, kad prieš savo valstybę jis kovos tik iki tam tikros ribos“, – pasakoja A. Vyšniūnas. Pogrindiniam konspiraciniam centrui, kontroliavusiam K. Kuznecovo ir Streiko komisijos veiksmus, vadovavo laisvės kovotojas iš UPA Geršas Keleris, generolo Andriejaus Vlasovo Rusijos išvadavimo armijos karininkas Engelsas Slučenkovas-Glebas, inžinierius, rusų žvalgas Jurijus Knopmusas, UPA aktyvistas, ukrainietis Omeljanas Sunyčiukas ir lietuvis teisininkas J. Kondratas.
A. Vyšniūno žiniomis, dar vienas neoficialus, išvis niekur neįvardytas sukilimo vadas – 2005 metais prezidento Viktoro Juščenkos dekretu Ukrainos didvyriu paskelbtas Michailas Soroka. UPA neleido jam oficialiai dalyvauti sukilime, nes esąs ukrainiečių pasipriešinimo – Ukrainos nacionalistų organizacijos ir UPA – legenda, simbolis, todėl negali žūti.
Lietuvis J. Kondratas buvo atsakingas už kalinių skundų dėl lagerio administracijos piktnaudžiavimo fiksavimą ir nagrinėjimą. Vienintelis lietuvis tarp aukščiausių Kengyro sukilimo vadų liks gyvas, atlikęs už dalyvavimą sukilime jam skirtą papildomą 10 metų įkalinimo lageryje bausmę, grįš į tėvynę, dar dvejus metus pakvėpuos jos oru, po mirties atguls Saltoniškių kapinėse Vilniuje.
Kova virto skerdynėmis
Kalinių peticijoje, nors K. Kuznecovas ir dvejojo, vis dėlto atsirado politiniai reikalavimai: sutrumpinti bausmes nuteistiesiems 25 metams lagerio, atšaukti privalomąją tremtį paleistiesiems iš ypatingųjų lagerių, tai buvo aktualu Baltijos šalių ir Ukrainos laisvės kovotojams.
„40 dienų niekas nedirbo, o vario perdirbimo gamykla negavo rūdos. Spalvotosios ir juodosios metalurgijos ministrai kreipėsi į Gulago ir Vidaus reikalų ministerijos vadovybę: darykite tvarką. Raginimą „darykite tvarką“ kariškiai supranta tik – „darykite tvarką jėga“, – Maskvoje priimtą sprendimą žiauriai užgniaužti sukilimą aiškina A. Vyšniūnas.
Kalinių ir reguliariosios sovietų kariuomenės kova virto skerdynėmis, aktyvus pasipriešinimas, kuriame dalyvavo 500 kalinių, numalšintas per pusantros valandos, 42 dienas gyvavusios Kengyro kalinių laisvosios respublikos nebeliko. „Paskui tankus ėjo kareiviai, rinko lavonus. Išvežė ir užkasė bendroje duobėje maždaug toje vietoje, kurioje minint 65-ąsias sukilimo metines 2019 metais pastatėme paminklą“, – pasakoja A. Vyšniūnas.
A. Seikalis skerdynių išvengė. Jis tuo metu kalėjo netoliese, darbo lageryje prie rūdos kasyklų, iš kurių iškasenos keliaudavo į brolio Povilo lageryje įrengtą vario rūdos liejyklą. Prasidėjus kalinių sukilimui Kengyre, rūdos kasėjai paskelbė streiką, jame dalyvavo ir A. Seikalis. „Mus irgi apsupo tankais, bet nešaudė, nė vienas kalinys nežuvo“, – buvęs politinis kalinys tuo metu dar nežinojo nei apie brolio, nei apie kitų sukilėlių žūtį Kengyre.
Po žiauriai nuslopinto Kengyro sukilimo Sovietų Sąjungos represinės struktūros buvo priverstos keisti Gulago valdymo metodus. Švelnėjant režimui daugelis likusių gyvų sukilimo dalyvių buvo paleisti, kai kuriems pavyko grįžti į Tėvynę.
Remiantis įvairiais duomenimis, per sukilimą Kengyro ypatingajame lageryje žuvo apie 700 kalinių, tarp jų – apie 150 lietuvių, bet viešai skelbiamos tik šešios pavardės: A. Seikalio brolis Povilas Seikalis, Kazimieras Šiugždinis, Balys Leipus, Vytautas Markevičius, Stasys Daraškevičius, Kazys Rimdeika. Kitos pavardės nėra žinomos iki šiol – viskas tebėra įslaptinta.
* * *
„Gulago bėgliai“ – tai penkios lietuvių išsiveržimo iš sovietinio Gulago istorijos, artimos įtempto veiksmo filmo scenarijui. Pabėgimai iš deportacijos vietų, priverstinio darbo stovyklų, sukilimai ypatinguosiuose lageriuose – nedaug kam žinoma lietuvių pasipriešinimo sovietinei Gulago sistemai pusė. Išsiverždami iš itin griežtai saugomų įkalinimo zonų, rizikuodami savo gyvybe, vykdami į gimtinę be dokumentų šie žmonės siekė ne asmeninės laisvės, o turėjo tikslą grįžti ir kovoti dėl okupuotos Lietuvos nepriklausomybės. Knygos herojai apie šį savo jaunystės epizodą kalba be patetikos, gyvai, su įdomiomis detalėmis ir pastebėjimais.
