Tyrinėjimai vedė iš Vienos per Londoną, galiausiai – į Niujorką. Ten ji aptiko seniai dingusių laiškų, įrašų ir filmuotų dokumentų. Jie atskleidžia nežinomų faktų apie nacių nusikaltimus. Be geografijos, plėtėsi ir pagrindinių veikėjų ratas. Alicė buvo didelės, plačiai išsišakojusios šeimos dalis. Jos istorija prasidėjo gete ir tęsėsi Vienos milijonierių sluoksniuose. Šios šeimos gyvenime svarbų vaidmenį suvaidino tokie garsūs asmenys kaip psichoanalitikė Anna Freud ir fizikė Lise Meitner, didelės reikšmės turėjo ir visai nepažįstami žmonės.
Vienoje gyvenusi žydė Alicė Urbach, atėjus į valdžią nacionalsocialistams, prarado tėvynę, šeimą ir karjerą. Ji pabėgo į Angliją, ten gavo tarnaitės darbą, o vėliau ėmė vadovauti žydų pabėgėlių mergaičių prieglaudai. Mokydama gaminti maistą, Alicė bandė nukreipti savo globotinių mintis apie karą.
Alicės misija buvo labai užkrečiama. Savo maisto gaminimo stiliumi ji sugebėjo sužavėti naująją mokinių kartą San Fransiske. Tarp jų buvo daug jaunų moterų, norinčių sužinoti ne tik receptus, bet ir išgirsti nepaprastos moters gyvenimo istoriją.
Po karo Alicė pasitraukė į Niujorką. San Fransiske rengė maisto gaminimo kursus ir per amerikiečių televiziją pristatė geriausius savo miltinių bei mėsos patiekalų receptus. Viename Vienos knygyne ji netgi aptiko savo knygą. Bet kas gi yra tas vyras, kurio pavardė puikuojasi ant jos viršelio? Ar apskritai buvo toks virtuvės meistras Rudolfas Roschas?
Ši knyga – tai ir pranešimas apie vagystę. Alicė buvo dalykinių knygų autorė. Ji buvo priversta susitaikyti su tuo, kad jos kūrinį staiga nusavino kažkoks arijas. Tai, kas atsitiko šiai moteriai, buvo tik dalis didelės organizuotos apgavystės, kurią vokiečių leidyklos dangstė ir po karo. Klastingas nusikaltimas buvo atskleistas tik 2020-ųjų rudenį. Į viešumą iškilus šitam atvejui, buvo demaskuota apgavystė. Šioje knygoje tai aprašoma pirmą kartą. Alicė iki paskutinės akimirkos kovojo už savo knygą, vis dėlto galiausiai pati jos atsisakė, nes nenorėjo būti apibūdinama kaip liūdno likimo moteris. Ji troško, kad žmonės prisimintų tik jos veiklą ir nuotykius. Praėjus beveik keturiasdešimčiai metų po Alicės mirties, ji vėl tapo knygos „Taip gaminama Vienoje!“ autore.
Alicės istorija tėra maža dalelė, nes ji buvo tik viena iš milijonų moterų, dėl karo ir persekiojimo praradusių savo egzistencinius pagrindus. Iš jos buvo pavogta „tik“ autorystė. Bet nesvarbu, didelės ar mažos buvo tos vagystės, gąsdina tai, kad tarp vagių buvo ne tik aukštų partijų šulų, bet ir visai paprastų žmonių, kurie per naktį pasikeitė – tapo asmenimis, besivaikančiais naudos. Pasitaikė atvejų, kai tie patys valdininkai per karą tvarkė turto atėmimo dokumentus, o po karo rūpinosi jo grąžinimo dokumentais (deja, dažnai pavėluotai).
* * *
Buvo pelningai išspręsta žydų dalykinių knygų problema. Jei nacionalsocialistai būtų tiesiog išėmę tas knygas iš rinkos, būtų buvę prarasta pinigų, nes „dalykinės knygos ir tikrais įvykiais paremti romanai buvo sėkmingiausi Trečiajame reiche“. Todėl reikėjo rasti būdų, kaip jas toliau platinti, kad teiktų pelno. Beliko tas knygas tiesiog vogti. Tai – logiška mintis, nes šalyje, kurioje nuo 1933-iųjų žydai pamažu vis labiau prarado bet kokią teisinę apsaugą, buvo atlaisvintas kelias savavališkai naudotis jų intelektine – lygiai taip pat kaip ir materialine – nuosavybe. Tai reiškia, kad bet kuris arijų autorius ir bet kuri leidykla galėjo pasisavinti tą intelektinę nuosavybę, nebijodami sulaukti jokių neigiamų pasekmių.
Taip 1938-aisiais atsitiko ir su Alicės knyga. Atsirado naujas jos autorius. Iki šiol mažai leidyklų atvėrė savo archyvus. Pasiteiravus dažniausiai aiškinama, kad archyvo fondai per Antrąjį pasaulinį karą buvę sunaikinti. Vienos vaikiškų knygų leidyklos verslo grupės vadovas šitaip suformulavo: „Dauguma leidyklų, atsisveikindamos su nacionalsocializmu, sukūrė didžiulį laužą.“13 2018-aisiais, man prašant leisti peržiūrėti Ernsto Reinhardto leidyklos archyvą, kad galėčiau atkurti Alicės atvejį, verslo grupės vadovų asistentė savo elektroniniame laiške apgailestavo, kad „jokio archyvo“ apie Alicę Urbach „nebelikę“. Esą leidykla per karą buvusi perkelta iš Vokietijos ir daug metų veikusi Šveicarijoje, tik vėliau grąžinta atgal. Per šitą suirutę apskritai „išlikusi tik nedidelė dalis dokumentų, didžioji dauguma dingusi“.
Kad galėtume geriau suvokti įvykių eigą, turime žinoti, kad Ernsto Reinhardto leidykla 1974 ir 1999-aisiais išspausdino du jubiliejinius straipsnius, kuriuose buvo remiamasi archyvine medžiaga iš prieškario bei karo metų. Taigi pateikta argumentacija nebuvo labai įtikinama. Ir iš tikrųjų: 2020-aisiais Alicės atvejui iškilus į viešumą, vis dėlto dar atsirado dokumentų. Ne visoms leidykloms kyla problemų, bandant surasti savo archyvo fondus. Istorikei Angelikai Königseder buvo leista naudotis mokslinių leidinių leidyklos Walter de Gruyter archyvu. Jame rasta medžiaga parodo, kad ši leidykla jau nuo 1933-iųjų ėmėsi žingsnių, siekdama atsiskaityti su žydų autoriais. Pavyzdžiui, toks pasiūlymas buvo pateiktas lingvistui Hansui Sperberiui. Sperberis, kaip ir Alicė, buvo kilęs iš Vienos, be to, panašaus amžiaus. 1933-iaisiais iš jo kaip žydo buvo atimtas leidimas dėstyti Kelno universitete, taip pat Sperberio leidykla ėmė rimtai svarstyti, ar toliau leisti jo knygas. Lingvistas Hansas Sperberis jau buvo publikavęs vieną knygą leidykloje Walter de Gruyter ir ėmęsis vadovauti Trübnerio Vokiečių kalbos žodyno leidimui.
Dėl šio monumentalaus projekto jis atsisakė vykti į Ameriką atlikti tyrinėjimų. Tačiau 1933-iaisiais, jau įpusėjęs rengti žodyną, mokslininkas gavo savo redaktoriaus laišką: „Labai apgailestauju, bet noriu Jūsų paprašyti atsisakyti šio žodyno leidimo, bent jau oficialiai.“ Kaip paguodą Sperberiui redaktorius pasiūlė išmokėti 500 Vokietijos markių ir suteikti galimybę rašyti tolesnius žodyno skyrius anonimiškai. Sperberis jautėsi skaudžiai įžeistas. Nuoskauda buvo tokia didelė, kad jis net emigravęs negalėjo nurimti. O leidykla galėjo pasinaudoti Sperberio surinkta medžiaga ir toliau rengti žodyną, vadovaudamasi NS linija. Su Sperberiu dar elgtasi santykinai maloniai. Kiti leidyklos autoriai žydai buvo guodžiami tik šiltais žodžiais apie ateitį: „Palaukite, kol nurims politinė padėtis.“
Tačiau pačioje leidykloje buvo kalbama labai aiškiai, be užuolankų. Viename 1939-aisiais parengtame leidyklos protokole pateikiama tokia santrauka:
1. Publikuojant naujus leidinius, svarbu įsitikinti, kad jie priklauso arijams (vadovaujantis Niurnbergo įstatymais).
2. Norint išleisti ne arijų knygas, reikia patikrinti, kokios galimybės išleisti naująjį leidimą arijų vardu.
3. Būtina atsisakyti žydų knygų reklamos ir reklaminių leidinių.
Taip nutarta. Ypač įdomus antrasis punktas. Kaip „ne arijų“ knygos gali būti paverčiamos „arijų“ knygomis? Tam buvo sukurtas atitinkamas metodas. Jį pritaikė ir Alicės leidykla. Ernsto Reinhardto leidykla didžiuojasi savo istorija – apie tai galima pasiskaityti internete. Jos pradžia aprašoma teisingai.
1898-aisiais šveicaras Ernstas Reinhardtas atvyko į Miuncheną, tikėdamasis atidaryti knygyną. Jis susidraugavo su knygų autore Ricarda Huch ir nutarė įkurti mažą leidyklėlę. Reinhardtui rūpimos temos tuo metu buvo ypač pažangios. Jis leido knygas apie seksualumą, psichiatriją ir sveiką mitybą. Dauguma autorių buvo socialistai arba žydai. Žymiausias iš jų – tikėjimą pakeitęs psichoterapeutas Alfredas Adleris.
Viena leidyklos autorė, kairiosios pakraipos publicistė Elga Kern, buvo priversta emigruoti prieš pat uždraudžiant jos knygą „Žymiausios Europos moterys“ (vok. Führende Frauen Europas). Nors Ernstas Reinhardtas priklausė Biržos sąjungos valdybai19, asmeniškai buvo nusiteikęs prieš nacionalsocialistus. Tačiau 1937-aisiais leidyklos kryptis pasikeitė. Reinhardtas netikėtai mirė. Jo pareigas perėmė šveicaras sūnėnas Hermannas Jungckas. Viename pokario meto fotoportrete Jungckas vaizduojamas kaip rimtas, skvarbiu žvilgsniu žvelgiantis vyras kampuotu veidu, nešiojantis juodus akinius raginiais rėmeliais. Jo protėviai Šveicarijoje buvo kunigai. Daugeliui Jungckas atrodė šiek tiek panašus į griežtą pamokslininką: rūstumas, rodos, buvo tvirtai įsirėžęs į jo veidą. Vieną savybę jis išsiugdė labai anksti.
Jungckas gimė 1904-aisiais Vaisenburge (vok. Weissenburg), Elzase. Jau savo gimtojoje vietoje jis išmoko būti atsargus, saugotis pokyčių. Šis miestas, tarsi žaidžiant stalo tenisą, pakaitomis priklausė tai Prancūzijai, tai Vokietijos imperijai. 1871-aisiais jis atsidūrė vokiečių rankose, po Pirmojo pasaulinio karo – prancūzų, per Antrąjį pasaulinį karą buvo vokiečių ir galiausiai 1945-aisiais vėl atiteko prancūzams. Jungcko šeima po kurio laiko pasitraukė iš to politinio žaidimo ir persikėlė į Šveicariją. Ten Hermannas Jungckas įsitraukė į Šveicarijos judėjimą „Wandervogel“.
1923-iaisiais baigė abitūrą. Tuo metu, kol Jungckas siekė išsilavinimo, jo gyvenimas tekėjo ramia vaga, bet vėliau įvyko lūžis. Savo prisiminimuose Jungckas lyg tarp kitko apie tai užsimena: „Mano tėvas (jis turėjo kanceliarinių prekių parduotuvę) dėl infliacijos prarado visą turtą, todėl mano dėdė Ernstas Reinhardtas pasiūlė man prekiauti knygomis ir tapti jo įpėdiniu, nes buvo nevedęs ir neturėjo vaikų.“
Greičiausiai Hermannas Jungckas jautėsi labai pažemintas dėl tėvo bankroto. Jis nebegalėjo studijuoti – privalėjo uždirbti pinigų. Hermannas greitai suvokė, kokią didžiulę galimybę jam suteikia dėdės pasiūlymas. Ernstas Reinhardtas buvo kilniaširdis žmogus, daug investavęs į savo sūnėno išsilavinimą. Jis sudarė jam galimybę dirbti nemokamu praktikantu Paryžiuje bei Niujorke ir galiausiai įdarbino savo leidykloje. Ketvirtajame dešimtmetyje Jungckas dar turėjo galimybę keletą semestrų studijuoti teisę. Tačiau 1937-aisiais, Reinhardtui mirus, studijos nutrūko. Nuo tada Jungckas tvirtai perėmė leidyklą į savo rankas. Tuometinė situacija pasirodė esanti visai neideali. Jo dėdė dešimtmečius sėkmingai spausdino žydų autorių kūrinius. Dabar tai tapo problema.
Greitai Jungckas suprato, kad ir kitos mokslinių kūrinių leidyklos susiduria su panašiomis problemomis. Jos spausdindavo serijines ir dalykines knygas, sukurtas žydų autorių ir redaktorių. Šitas „žydiškas perteklius“ greičiausiai atsirado dėl to, kad publikacijos ir išsilavinimo sertifikatai žydų šeimose visuomet užėmė ypač svarbią vietą. Jie buvo vertinami kaip tam tikra išgyvenimo strategija. Juk ištisus šimtmečius žydus kaustė baimė, kad jų materialusis turtas bet kuriuo momentu gali būti atimtas. Dramaturgas Davidas Mametas šitaip aprašė žydų reakciją į tai: „Jau du tūkstančius metų mes nerimaujame dėl to, kad kas nors pasibels į mūsų duris ir pasakys: „Taip, dabar jums bus riesta.“ Tokiomis situacijomis mes klausiame savęs: „Ko jie negali iš mūsų atimti?“ Labai paprasta: išsilavinimo.“
Taigi atrodė, kad išsilavinimo neįmanoma pavogti. Alicės tėvas nuolat primindavo savo vaikams, jog Mayeriai tik dėl išsilavinimo ir atkaklaus darbo išvengė geto. Jis apie tuos išgyvenimus net knygą parašė. Tai dar kartą patvirtina, kad Sigmundas Mayeris vadovavosi šiuo požiūriu.
„Knygų tautos“ šeimai priklausantis autorius užtikrindavo jai didžiulį socialinį prestižą. Buvo tvirtai tikima, kad knyga visuomet liks patvarus dalykas. Alicė atsisakė išsilavinimą patvirtinančio sertifikato, todėl ypač didžiavosi savo dviem išleistomis knygomis. Nors tėvas neišgyveno iki to laiko, kai pasirodė jos kūriniai, vis dėlto Alicei tai leido pajusti, kad galiausiai nors truputį pateisino didžiulius jo lūkesčius. Bet paaiškėjo, kad net autorystę galima pavogti. Žydų autoriai dabar buvo priversti ir tai patirti. Hitleriui perėmus valdžią, netrukus žydų teisininkas Maxas Friedlaenderis atsitiktinai aptiko knygyne naujai pasirodžiusį teisininko žinyną „daug žadančiu“ pavadinimu „Advokatavimo tvarkos komentarai“ (vok. Kommentar zur Rechtsanwaltsordnung).
Friedlaenderis pradėjo skaityti komentarus. Jie pasirodė jam labai pažįstami. Įvade buvo tvirtinama, kad žydai, besivadovaujantys savo gilios „paprotinės teisės“ tradicija, nusmukdė advokatų luomą, o dabar nacionalsocialistai visiems laikams tai pakeis. Tačiau netikėtai paaiškėjo, jog, leidžiant naująjį leidimą, vienas iš tų blogosios „paprotinės teisės“ žydų buvo apvogtas. „Po [...] pusvalandžio aš radau daugiau nei 20 labai akivaizdžių plagiatų.
Tiesa, čia jau nebebuvo pažodžiui perrašomi visi sakiniai, tačiau kitais žodžiais perpasakojami mūsų knygos fragmentai, perteikiant tiksliai tas pačias mintis. Atpažįstami ištisi mūsų skirsniai – jie tik logiškai pertvarkyti kitokia eilės tvarka. Kartais būdavo pateikiamos mūsų išvados, siejamos su dar apskritai nesvarstytais arba visai kita prasme svarstytais klausimais, nepagrindžiant tų išvadų, tarsi būtų savaime suprantama, kad jos vienintelės yra teisingos. Tai buvo tikrai nauja kovos su žydų idėjomis bei žydų literatūra forma: ir viena, ir kita iš pradžių buvo pristatyta kaip menkaverčiai dalykai, tačiau paskui viskas nukopijuota ir, neįvardijant autoriaus, pateikta kaip arijų kūryba.“
Ypač įdomu šiuo atveju buvo tai, kas apvogė Friedlaenderį. Plagiatorius, vardu Erwinas Noackas, anksčiau Halėje dirbo advokatu. Nuo 1931-ųjų jis reiškėsi kaip karštas nacionalsocialistas. Naciams perėmus valdžią, jis labai greitai gavo mokytojo vietą. Vėliau užkopė karjeros laiptais iki Reicho Advokatų rūmų (vok. Reichsrechtsanwaltskammer) prezidento padėjėjo. Tada paskelbė straipsnį „Vokiečių advokatų luomo nužydinimas“.
Noackas daug užsidirbo iš šito „nužydinimo“. Jo kolega Liaudies teismo rūmų (vok. Volksgerichtshof) prezidentas Rolandas Freisleris nedviprasmiškai išgyrė šio nacionalsocialisto kūrinį ir padarė išvadą, jog vokiečių advokatūra priversta susitaikyti su gėdingu faktu, kad pagrindinį įstatymą (vok. Standesgesetz) (iki šiol) jie buvo patikėję komentuoti žydams. Erwino Noacko dėka pagaliau pasirodė „vokiečio komentaras“. Stebėtina, jog Friedlaenderis išsaugojo humoro jausmą ir, žvelgdamas į praeitį, rašė: „Kolegos šiaip jau gana greitai suvokė, kaip reikėtų vertinti tą knygutę. Ją dažnai pavadindavo „Mažuoju Friedlaenderiu“.“
Vienas žinomas atvejis yra susijęs su Palandtu, trumpuoju Civilinio kodekso (vok. BGB) komentaru. Jis išspausdintas ilgas tradicijas turinčioje C. H. Becko leidykloje kaip 7-asis trumpųjų teisinių komentarų serijos tomas; šiuo metu paskelbtas 80-asis leidimas. 2013-aisiais Stefanas Rebenichas ir Uwe‘as Wesselis baigė tyrinėti C. H. Becko leidyklos istoriją ir atsekė pavadinimo Palandt kilmę.
Ottas Palandtas nuo 1938 metų veikė kaip trumpųjų Civilinio kodekso komentarų leidėjas. Jis buvo aukšto rango NS funkcionierius Reicho Teisingumo ministerijoje. Todėl grupė teisininkų, politikų ir žurnalistų jau ne pirmus metus reikalauja suteikti kūriniui kitą pavadinimą.
Be to, jau seniai žinoma, kas iš tikrųjų iškėlė mintį sukurti visą trumpų komentarų seriją ir suformavo jos koncepciją. Tai – Ottas Liebmannas. Liebmannas buvo žydų kilmės vokiečių leidėjas, publikavęs darbus apie teisės mokslus. Deja, 1933-iaisiais jis buvo priverstas parduoti savo įmonę. Ją nupirko leidykla „C. H. Beck“. Ji, įsigijusi naują knygos titulą, sukūrė gerą verslą, o Otto Liebmanno asmenybė, Stefano Rebenicho žodžiais, „buvo ištrinta iš leidyklų ir bendrosios kolektyvinės atminties“.
Iš pradžių Liebmannas dar bandė gintis, kovoti prieš tai, kad jo mintis rengti trumpus komentarus staiga būtų atiduota kitam asmeniui – teisininkui Adolfui Baumbachui. Deja, jis nieko negalėjo pakeisti. Vėliau leidykla „C. H. Beck“ išbraukė Liebmanną iš vokiečių teisininkų laikraščio, kurį jis 1896-aisiais buvo įkūręs, metrikos. Vadovo pareigas perėmė NS teisininkas Carlas Schmittas.
Leidyklos pagrindinis uždavinys buvo skelbti teisines publikacijas, bet ji išleido ir kitų sričių knygų. 1944-aisiais verslininkas Ludwigas Reinersas leidykloje „C. H. Beck“ išleido savo knygą „Vokiečių stiliaus menas“ (vok. Deutsche Stilkunst). Tai buvo vokiečių prozos vadovėlis. Jis daugiausia buvo paremtas žydų autoriaus Eduardo Engelio kūriniu. Leidžiant šią knygą, kaip ir Friedlaenderio atveju, sakiniai tiesiog buvo performuluoti, o pavyzdžiai pateikti lygiai tie patys. Reinerso privalumas buvo tas, kad plagijuojamas autorius Engelis nebegalėjo apsiginti. Jis 1938-aisiais jau buvo miręs.
Tiesa, originalus Engelio vadovėlis buvo išspausdintas ne leidykloje „Beck“, bet ši leidykla, žinoma, galėjo atsižvelgti į tai, kad NS (nacių) valstybėje niekas negins jo autorių teisių. Taigi Engelio kūrinys buvo lygiai toks pat laisvas paukštis, kaip ir Friedlaenderio. Perimtas net pavadinimas – „Vokiečių stiliaus menas“, tikintis, kad šitaip pavyks sėkmingiau parduoti knygą. Tai davė gana puikių rezultatų – plagiatas atnešė komercinę sėkmę, besitęsusią ir pokario Vokietijoje. Plagiatoriui Ludwigui Reinersui 1956-aisiais netgi pavyko paskelbti šią istoriją žurnalo „Spiegel“ tituliniame puslapyje. Ten šis kūrinys buvo didžiai šlovinamas. Tačiau vienas įspūdingiausių arijizuotos dalykinės literatūros atvejų susijęs su Knauro leidykloje išleistu „Sveikatingumo žodynėliu“.
Šis praktiškai naudoti skirtas kūrinys pirmą kartą pasirodė 1930-aisiais. Jo kūrėjas, žydų medikas Josefas Löbelis prarado savo kaip leidėjo teises vos prasidėjus karui. Reikėjo ypatingo akiplėšiškumo, kad būtų išbrauktas jo vardas, nes Löbelis tam tikra prasme buvo to meto Eckartas von Hirschhausenas. Būdamas gydytojas, rašytojas ir žurnalistas, jis garsėjo gebėjimu su humoru perteikti mokslo žinias.
Šis žmogus skelbė nuostabius, linksmus straipsnius Berlyno, Vienos ir Prahos laikraščiuose, taip pat parašė daugybę populiarių medicininių bestselerių – jie išversti į 16 kalbų. Be to, Löbelis turėjo siekių šviesti žmones: jis mokė juos kuo anksčiau atpažinti vėžio simptomus ir skatino vartoti vitaminus. Löbelis buvo toks garsus, kad Josephas Rothas netgi pasirinko jį pagrindiniu personažu romane „Radetzkio maršas“ (vok. Radetzkymarsch) – Löbelis įkūnijo išmintingą žmonių draugą daktarą Skowronneką iš Francensbado.
Šis žmogus ten iš tikrųjų kiekvieną vasarą dirbdavo kurorto gydytoju, o žiemas leisdavo Berlyne arba Vienoje. Kaip medicinos istorikas Peteris Voswinckelis išsiaiškino, kad 1940-aisiais Knauro leidyklos išleistą „Sveikatingumo žodynėlį“ perėmė toks Peteris Hironas. Hironas – NSDAP nario, medicinos daktaro Herberto Volkmanno, pasistengusio kuo greičiau arijizuoti žodynėlį, pseudonimas.
Jis įterpė tokių skirsnių kaip „Paveldima sveikata“, „Rasė“ bei „Apsinuodijimas dujomis kovojant“ ir išbraukė skyrius „Homoseksualumas“, „Įkalinimo psichozės“ (didžiąją jų daugumą išprovokavo naciai), taip pat „Didybės manija“ – dėl atsargumo.31 Hironas / Volkmannas puikiai mokėjo arijizuoti dalykinę literatūrą: dar prieš pasiglemždamas Löbelio žodynėlį jis jau buvo neseniai „pavadavęs“ kitą žydų autorių – daktarą Walterį Guttmanną, taip pat pasižymėjusį žadą gniaužiančiais pasiekimais. Guttmanno vadovėliai buvo laikomi aukščiausio lygio kūriniais. Jie, kaip ir Löbelio darbai, išversti į daugelį kalbų. Viena svarbiausių Guttmanno publikacijų buvo „Medicinos terminologija“. Žydų autorius pirmąkart išleido šią knygą 1902-aisiais ir vėliau nepaliaujamai ją tobulino.
