Beveik prieš metus duris atvėręs Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys Istorijų namai iki šiol surengė tris reikšmingas parodas ir ne kartą sukvietė lankytojus į įvairius renginius su vietos bei užsienio svečiais. Kaip sakė muziejaus direktorė Rūta Kačkutė, Istorijų namai jau įsitvirtino sostinės muziejų gretose.
„Į saugyklą-ekspoziciją perkėlę muziejaus saugomus etnografinius eksponatus baigėme įgyvendinti sumanytą Istorijų namų koncepciją. Saugykloje saugome ir eksponuojame prieš 200 ir daugiau metų kasdienybėje naudotus lietuvių buities daiktus.
Čia – vienoje vietoje – sudaryta išskirtinė galimybė ne tik mokslininkams, bet ir lankytojams išvysti kai kurių eksponatų rinkinių visumą, pamėginti aprėpti ją žvilgsniu ir suvokti mastą bei vertę“, – sakė R. Kačkutė.
„Saugykloje saugomi eksponatai byloja apie lietuvių valstiečių gyvenimo būdą, neatsiejamą nuo jų anuometinės pasaulėžiūros. Tai buitį ir būtį atspindintys reliktai, konstravę lietuvio tapatybę, bet išnykę natūralioje laiko kaitoje.
Šiandien jie verti naujos pažinties, kad papasakotų mums, kokie prasminiai kodai juose buvo užkoduoti“, – teigė muziejaus Etninės kultūros ir antropologijos rinkinių skyriaus vedėja dr. Miglė Lebednykaitė.
Specialių ekskursijų, kurias ves muziejaus etnografai, metu lankytojai saugyklose išvys visą Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomą verpsčių ir prieverpsčių kolekciją, verpimo ratelių, tradicinių baldų.
Šiandien jie įgauna prasmę ne kaip darbo įrankiai ar buities reikmenys, bet kaip puošnios interjero detalės, kurių formas ir ornamentus verta tirti ir analizuoti ne tik meniniu požiūriu: dažnai vyrai kaip įmanoma gražiau išpuoštą verpimo įrankį – verpstę ar prieversptę – dovanojo moterims, siekdami jų prielankumo ir rodydami meilę.
O kai kurie eksponatai, pavyzdžiui, vienuolikmečio piemenuko, žinomo dievdirbio ar pačios merginos papuošta verpstė pasiūlo naują žiūros tašką, mažiau nagrinėtų ir neaptartų temų ir kontekstų klodus.
Namų interjero rinkinį saugykloje sudaro baldų grupė – skrynios, kuparai, spintos, indaujos, rankšluostinės, laikrodinės, spintelės ir kiti kasdieniai valstiečio buities artefaktai.
Baldų spalvos, spalvų deriniai, ornamentika išryškina ne tik lietuvių sampratą apie grožį ar gamtos stebėjimo išugdytą estetinį skonį, bet ir etnografinių regionų skirtumus. Saugykloje tarp vidaus interjero detalių gausu ir architektūrinių namų puošybos bei konstrukcijos elementų.
Akį traukia gausi įvairių amatų meistrų naudotų įrankių kolekcija, kuri tarsi savaime paaiškina, kad be jų nebūtų ir visų šių daiktų.
„Čia saugomi eksponatai atspindi socialinį lietuvio valstiečio gyvenimą. Ir tas gyvenimas, be abejo, neapsiėjo be išorinio pasaulio įtakų. Pavyzdžiui, rudai dažyta XIX a. pabaigos skrynia liudija apie tai, kad Lietuvą tuo laiku pasiekdavo šios spalvos pigmentas iš Švedijos, oranžinis – iš Olandijos.
Valstiečiai puošė namus tiek, kiek leido išgalės, – gal todėl labiausiai vertintas žmogaus darbštumas ir kūrybiškumas.
Tačiau šiandien į tyrinėjamus eksponatus žvelgiame jau iš kitos perspektyvos: namų apyvokos daiktų, architektūrinių detalių puošyba žymi lietuvio valstiečio norą pabrėžti savo socialinį statusą, įamžinti supratimą apie puoselėtas vertybes, išlaikyti ir perduoti tradicijas“, – pasakojo M. Lebednykaitė.
Simbolinį kelią link etnografijos eksponatų saugyklos nužymi Istorijų namų parodų erdves puošiantys XIX a. pradžioje – XX a. viduryje namų ūkyje naudoti metaliniai ir moliniai indai – puodai, kavamalės, dubenys, ąsočiai. Šalia jų – įvairios pintinės, vaikų žaislai, lazdos pasiremti keliaujant.
Saugyklą suprojektavo architektas Alfredas Trimonis, įrengė dailininkas Eimantas Ludavičius ir muziejaus etnografai.
Specialias ekskursijas po naująją saugyklą lankytojams visą pavasarį – nuo kovo 24 d. iki gegužės 26 d. – ketvirtadieniais ves muziejaus etnografai, ilgus dešimtmečius tyrinėjantys sukauptus eksponatų rinkinius.
