Beveik prieš dvejus metus anglų kalba pasirodžiusi knyga „Putin’s People: How the KGB Took Back Russia and Then Took On the West“ kaipmat sulaukė ne tik skaitytojų, bet ir nemalonaus knygoje aprašytų veikėjų dėmesio. Knygos autorei ir leidyklai „Harper Collins“ buvo iškeltos bylos dėl šmeižto ir duomenų apsaugos.
Londono teismuose ieškinius vieną po kito pateikė tokie Rusijos milijardieriai kaip Romanas Abramovičius, Michailas Fridmanas, Piotras Avenas, Šalva Čigirinskis ir Kremliaus kontroliuojama naftos bendrovė „Rosneft“.
Prasidėjus teismų maratonui, bendrovės „Rosneft“ pretenzijos buvo atmestos, M.Fridmanas ir P.Avenas atsiėmė ieškinius, sutarę su leidykla, kad kai kurios knygos vietos bus pakoreguotos.
R.Abramovičius bylinėjosi iki galo. Jam su advokatais pavyko įtikinti Londono teismą, kad dalis knygoje pateiktos informacijos neatspindi tiesos, todėl yra keistinos. 2021 m. teismas įpareigojo knygos autorę C. Belton ir leidyklą „Harper Collins“ atsiprašyti R.Abramovičiaus ir paredaguoti tas vietas, kur rašoma, kad Abramovičius pirkęs anglų futbolo klubą „Chelsea“ Rusijos prezidento Vladimiro Putino prašymu, taip pat pakeista vieta, kurioje rašoma apie naftos kompanijos „Sibneft“ pardavimą „Gazpromui“.
Pirmajame knygos leidime tvirtinta, kad „Gazprom“ pirko „Sibneft“ tiesioginiu Kremliaus nurodymu, o pinigai už sandorį, 13 mlrd. JAV dolerių, atiteko „Putino žmonėms“. Iš esmės visi pakeitimai angliškame knygos tekste sudarė 1,7 tūkst. žodžių.
Knygos autorė C. Belton savo „Twitter“ paskyroje teismų maratoną komentavo taip: „Pastarieji metai buvo lyg pats tikriausias karas. Leidykla „Harper Collins“ ir aš patyrėme atakas iš visų pusių, įskaitant keturių Rusijos milijardierių ir naftos milžino „Rosneft“ ieškinius. Nors ieškovai neigė tarpusavyje derinę ieškinius, man tai priminė Kremliaus plačią kampaniją prieš Ukrainą, kurioje stengiamasi priversti Vakarus nusileisti, neplėsti NATO.“
Remiantis susitarimu su autorei atstovaujančia britų leidykla, minimos vietos pakoreguotos ir antrajame lietuviškame knygos leidime.
Buvusi „Financial Times“ korespondentė Maskvoje ir tiriamosios žurnalistikos atstovė C. Belton bestseleriu tapusiame kūrinyje atskleidžia tai, kas iki šiol buvo nepasakyta apie Vladimiro Putino iškilimą ir jį supančius rinktinius asmenis iš KGB.
Itin gerai į Kremliaus funkcionavimą įsigilinusi autorė aprašo svarbiausius slaptus žaidėjus ir parodo, kaip nerūpestingus Jelcino epochos magnatus Putinas pakeitė sau lojalių oligarchų karta ir kaip šie pasisavino šalies ekonomiką bei teisinę sistemą, o tada jų akiratyje atsidūrė Vakarai.
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Spaudimas kurti bei gaminti ginkluotę ir konkuravimas su Vakarais visų kitų sričių sąskaita sekino Sovietų Sąjungos ekonominius išteklius. Teoriškai ši komunistinė valstybė sėkmingai vykdė socialistinį pažadą visiems darbininkams suteikti nemokamą išsilavinimą ir sveikatos apsaugą, tačiau praktiškai planinė ekonomika tiesiog neveikė. Iš tikrųjų tai buvo korupcinė sistema, kai paprasti žmonės, kuriuos komunistinė valstybė tariamai gynė, daugiausia gyveno skurde.
Ši šalis galėjo skirti daugybę gamtinių išteklių korupcinėms prekybos schemoms, bet nesugebėjo išvystyti tokios lengvosios pramonės, kuri būtų leidusi gaminti konkurencingas plataus vartojimo prekes. Nebuvo nei privačios nuosavybės, nei supratimo, kas yra pelnas. Vyriausybė reguliavo viską: produkcijos kvotas, uždarbio dydžius, prekių kainas. Niekas neturėjo motyvacijos ir sistema paprasčiausiai neveikė.
Plataus vartojimo prekėms kainos buvo nustatytos neįtikėtinai žemos, tačiau dėl to tragiškai trūko visko, pradedant duona, dešromis bei kitais maisto produktais ir baigiant automobiliais, televizoriais, šaldytuvais ir netgi butais. Šie trūkumai reiškė eiles ir normavimą, kartais trunkantį mėnesių mėnesius. Pažintys ir kyšiai dažnai būdavo vienintelis būdas išvengiant eilės patenkinti net būtiniausius poreikius: patekti pas batų meistrą, gauti lovą ligoninėje, įsigyti karstą, tinkamai palaidoti artimąjį. Išpuikusi sovietų biurokratija padarė sistemą visiškai korumpuotą ir tokios sąlygos leido klestėti juodajai rinkai.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje pogrindiniai verslininkai, vadinami cechovikais, naudodami valstybinių fabrikų bazę pradėjo organizuoti pogrindinę gamybą ir oficialiai arba neoficialiai pardavinėjo savo gaminius. Už tokią veiklą grėsė dešimt ar daugiau metų kalėjimo, tačiau šių „cechų“ produkcija kuo toliau, tuo labiau darėsi vieninteliu būdu kompensuoti bent kai kuriuos sovietų planinės sistemos nulemtus stygius.
Užsieniečiams skirtų sovietinių viešbučių holus naršė asmenys, spekuliuojantys tvirtąja valiuta; rizikuodami patekti į kalėjimą, jie iš užsieniečių turistų pirko dolerius kur kas palankesniu kursu turistams, negu buvo nustatytas Sovietų Sąjungoje. Tačiau spekuliantai irgi daug laimėdavo. Sovietinio stygiaus sąlygomis kiekvienas, turintis tvirtosios valiutos, buvo karalius. Turėdamas dolerių galėjai eiti apsipirkti į „Beriozkos“ tinklo parduotuves, skirtas sovietiniam elitui: jose lentynos lūžo nuo kokybiškų vakarietiškų maisto produktų ir prabangos prekių. Čia galėjai nusipirkti vakarietiškų drabužių, vakarietiškos popmuzikos įrašų – visko, ką gaminti buvo ne pagal išgales sustabarėjusiai bei nykiai sovietinei ekonomikai ir ką paskui galėjai nepaprastai pelningai parduoti.
Sovietinė ekonomika sukūrė tokį siaubingą prekių stygių, kad, pasak buvusio KGB išorinės žvalgybos agento Jurijaus Šveco, buvo parduodama viskas. Klastodami apskaitos knygas, fabrikų direktoriai aprūpindavo medžiagomis pogrindinius verslininkus ir gaudavo savąją pelno dalį. Už kyšius ar galimybę patekti į viešbučio bufetą įstatymų sergėtojai pro pirštus žiūrėjo į „valiutininkus“, plėšikaujančius užsieniečiams skirtuose viešbučiuose. Panašūs dalykai vyko ir piramidės viršūnėje – nuo aštuntojo dešimtmečio Komunistų partijos grietinėlė gaudavo savąją dalį iš kontrabandos ir prekybos schemų. Visa tai pakirsdavo bet kokias pastangas gerinti gamybą. „Sovietų Sąjunga nesugebėjo pasiūti net treningų ar batų, – sakė Švecas. – Prostitutės vieną naktį parsiduodavo už vieną kojinę, o kitą naktį – už kitą. Tai buvo košmaras.“
Būtent Išorinės žvalgybos tarnybos darbuotojai geriausiai suprato, kad šią sistemą reikia keisti. Jie keliaudavo į užsienį ir matydavo, kaip Vakaruose veikia rinkos ekonomika ir kaip tragiškai socialistinė sistema atsilieka nuo technologinės Vakarų pasaulio pažangos. Tarp šitaip mąstančiųjų buvo ir sovietų karinės žvalgybos legenda Michailas Milšteinas – augalotas, plikas kaip filmo herojus Kodžakas vyras vešliais antakiais. Jis daug metų žvalgybos reikalais praleido Jungtinėse Valstijose, o paskui grįžo į Maskvą ir Generalinio štabo akademijoje ėmė vadovauti Žvalgybos katedrai.
Aštuntajame dešimtmetyje Milšteinas perėjo į JAV ir Kanados institutą – smegenų centrą, kuris artimai bendradarbiavo su įtakingu Valentino Falino vadovaujamu KP CK Tarptautiniu skyriumi. Čia Milšteinas su kitais bendraminčiais ieškojo būdų atnaujinti draugiškus santykius su Vakarais, o su kolegomis iš išorinės žvalgybos elito rengė nusiginklavimo pasiūlymus. Ieškodamas išeities iš užburto rato – kaip jis vadino Sovietų Sąjungos ir Vakarų priešpriešą – Milšteinas užmezgė glaudų ryšį su buvusiu JAV valstybės sekretoriumi Henry Kissingeriu.
O kitoje Maskvos pusėje, Pasaulinės ekonomikos ir tarptautinių santykių institute, žinomame kaip IMEMO (Institut mirovoj ekonomiki i meždunarodnych otnošenij), grupė ekonomistų ėmė planuoti reformas, kurios leistų palaipsniui atsisakyti absoliutaus valstybės monopolio ekonomikos srityje. Tarp šių asmenų buvo Rairas Simonianas – gabus jaunas ekonomistas, aukšto rango sovietų karinės žvalgybos generolo sūnus. Rairas Simonianas glaudžiai bendradarbiavo su tėvo pavaduotoju Andrejumi Akimovu, išorinės žvalgybos agentu, kuris vėliau buvo išsiųstas vadovauti Sovietų Sąjungos bankui Vienoje, o paskui tapo vienu svarbiausių Putino režimo finansininkų. Tyrinėjimo tikslais Simonianas keliavo į Rytų Vokietiją ir aiškiai matė, kokia atsilikusi yra sovietų ekonomika. „Tai buvo kitoks pasaulis“, – sakė jis.
Dar 1979-aisiais Simonianas bandė siūlyti reformą, kuri būtų leidusi į sovietų ekonomiką įlieti užsienietiško kapitalo steigiant bendrąsias verslo įmones. Tai buvo drąsi priemonė, ardanti sovietų režimo monopolį visai prekybai, ir instituto direktorius ją iškart vetavo. Bet kai 1983-iaisiais paskirtas Andropovo institutui ėmė vadovauti naujas direktorius, „prasidėjo visiškai kitoks gyvenimas“, vėliau sakė Simonianas. Tas naujas direktorius buvo Aleksandras Jakovlevas, kuris tapo Gorbačiovo patarėju ir perestroikos reformų krikštatėviu. Simonianas taip pat glaudžiai bendradarbiavo su Jevgenijumi Primakovu, išorinės žvalgybos agentu, daug metų veikusiu Viduriniuose Rytuose.
Apsimetęs sovietų laikraščio „Pravda“ žurnalistu, šiame sovietų įtakos sferai priklausiusiame regione Primakovas mezgė artimus santykius su Sadamu Huseinu ir kitais lyderiais. Aštuntajame dešimtmetyje Primakovas dirbo IMEMO ir intensyviai bendradarbiavo su Milšteinu iš JAV ir Kanados instituto. Paskui Jakovlevas tapo politbiuro nariu, o Primakovas – IMEMO direktoriumi. Dabar jis vadovavo tam, kas buvo jaukus kampelis „progresyviems“ išorinės žvalgybos darbuotojams. IMEMO tapo perestroikos reformų lokomotyvu.
Valdant Andropovui, išsimokslino nauja ekonomistų karta. Dvidešimt kelerių metų Jegoras Gaidaras su tokiu pat jaunu Piotru Avenu aptarinėjo radikalias reformas, kurios, jo manymu, buvo gyvybiškai svarbios sovietinio bloko išlikimui. Devintojo dešimtmečio pradžioje jie abu dirbo kitame svarbiame mokslinių tyrimų institute – Visasąjunginiame sisteminių tyrimų institute – ir abiejų tėvai priklausė sovietiniam elitui.
Aveno tėvas buvo vienas labiausiai gerbiamų akademikų, o Gaidaro tėvas, apsimetęs „Pravdos“ korespondentu, dirbo Kuboje ir išsitarnavo kontradmirolo laipsnį. Jo namuose lankėsi Fidelis Castras ir Che Guevara, o sūnus augo supamas sovietų generolų. Jaunieji Gaidaras ir Avenas suvaidino pagrindinius vaidmenis naujojoje Rusijoje diegiant rinkos ekonomiką. Buvęs artimas Putino kolega KGB struktūroje, o vėliau įžymus Rusijos veikėjas Vladimiras Jakuninas sakė: „Visi išgarsėję rinkos ekonomikos propaguotojai – nuo Gorbačiovo iki jaunųjų reformatorių – subrendo institucijose, sukurtose Andropovo. Pirmosios rinkos ekonomikos reformos buvo suplanuotos šiose institucijose.“
Kai Andropovas tapo šalies lyderiu, „progresyvios“ KGB grupelės, skatinamos išorinės žvalgybos padalinio ir ekonominių nusikaltimų padalinio vadų, ėmė eksperimentuoti bandydamos kurti naują verslininkų klasę, kuri veiktų už sovietinės planinės ekonomikos ribų. Pradžiai buvo pasirinkti pogrindiniai verslininkai – cechovikai. „Tikroji perestroika prasidėjo valdant Andropovui, – teigė finansų tvarkytojas Christianas Michelis, daugiau kaip dešimtmetį dirbęs sovietams, o paskui naujai Rusijos valdžiai. – Buvo pasiųsta žinia pro pirštus žiūrėti į juodąją rinką. Jis [Andropovas] suprato, kad antraip šaliai grės visuotinis badas.“ Tam pritarė Antonas Surikovas, buvęs aukšto rango Rusijos karinės žvalgybos agentas: „Juodoji rinka buvo sukurta sąmoningai. Be ryšių su KGB ir be KGB protegavimo nė vienas negalėjo veikti juodojoje rinkoje. Be šito buvo neįmanomas joks šešėlinis verslas.“
Tai, kas prasidėjo kaip korupcija sistemoje, tapo KGB prižiūrima Petri lėkštele būsimai rinkos ekonomikai ir laikina priemone reguliuojamos ekonomikos sukurtam nepritekliui neutralizuoti. Pogrindiniai verslininkai daugiausia buvo iš etninių mažumų. Dažnai jie turėdavo labai mažą pasirinkimą, nes dėl išankstinių partijos elito nuostatų negalėjo daryti karjeros. Christianas Michelis sakė: „Vieninteliai, kurie tam ryždavosi, buvo žmonės, neturintys perspektyvų įprastoje sovietinėje sistemoje; jie atsimušdavo į stiklines lubas ir negalėdavo eiti toliau. Tai buvo etninės mažumos: gruzinai, čečėnai, žydai.“
Kai tik prasidėjo eksperimentai su juodąja rinka, staiga paspartėjo didžiulių turtų pumpavimas iš Sovietų Sąjungos per „bičiuliškas firmas“, kontroliuojamas KGB. Tai buvo sovietų valstybės plėšimo pradžia. Tuo metu taip pat ėmė formuotis abipusiškai naudingas aljansas tarp KGB ir organizuotų nusikaltėlių – aljansas, kuris nusidriekė nuo Boriso Biršteino „Seabeco“ Šveicarijoje ir „Nordex“ Vienoje iki prekiautojo metalais Michailo Černojaus Niujorke ir jo partnerio Samo Kislino Brukline. Kaip vėliau tvirtino Šveicarijos žvalgybos tarnyba, Biršteinas ir „Nordex“ savininkas Grigorijus Lučianskis buvo išeiviai iš Sovietų Sąjungos, kuriuos KGB užverbavo tam, kad jie sovietų režimo žlugimo išvakarėse vykdytų šalies ir Komunistų partijos turto gabenimą į užsienį. Vėliau Biršteinas ir Kislinas priklausė tinklui, kuris buvusios Sovietų Sąjungos pinigus nukreipdavo į Ameriką, taip pat – netiesiogiai – į Donaldo Trumpo verslo imperiją.
