Tai buvo parašiutininkai Sigitas Augustauskas, Kęstutis Mačiulis ir stebėtojas Vladas Usas. Netrukus jie išskleidė kupolus ir du pirmieji suartėjo, o po to Kęstutis „atsisėdo“ ant Sigito parašiuto kupolo (kupolinė akrobatika) ir, atsargiai laikydamasis jo parašiuto stropų, leidosi jais žemyn, kol susigretino.
Sigitas ant krūtinės buvo užsidėjęs kuprinę, kurioje gulėjo supakuota 220 kv. m ploto ir 25 kg sverianti Lietuvos vėliava!
Po kelių sekundžių jis padavė Kęstučiui virvės, prie kurios buvo prisiūta vėliavą, galą ir, vienas nuo kito toldami, parašiutininkai pradėjo ją skleisti.
Galingo oro srauto blaškoma ji pradėjo plasnoti, ir staiga Kęstučio pusėje siūlai, kurie laikė prie virvės vėliavą, neišlaikę trūko. Audeklas, lyg smauglys pagavęs auką, Sigitą kartu su parašiuto kupolu aklinai apjuosė – buvo matyti tik apačioje kyšančios kojos.
Kęstutis neatkabino nuo savęs virvės, tad Sigitą kiek prilaikė. Trumpai tariant, vienu parašiutu leidosi du žmonės, iš kurių vienas buvo apvyniotas audeklu, ir visi sukosi. Tuo metu iki žemės dar buvo 2,5 km, bet greitai situacija blogėjo.
Sigitui laikas tarytum sustojo. Bandydamas kuo šalčiau vertinti situacija, sau dėstė: „Aha, aš ant nugaros turiu atsarginį parašiutą. Kad jį pasiekčiau ir netrukdyčiau jam skleistis, reikia bandyti nuo savęs nuimti vėliavos audeklą.“
Norėdamas išnirti iš jį supančio aplinkos, pradėjo iš visų jėgų darbuotis rankomis. Po keliolikos sekundžių brangaus laiko pastangos pagaliau atsipirko ir pasirodė žydras dangus.
Pagrindinio parašiuto kupolas buvo beviltiškai įsisukęs į vėliavą. Reikėjo kuo greičiau nuo jo atsikabinti ir bandyti skleisti atsarginį parašiutą. Bet jis, išlindęs iš kuprinės, neišsiskleidė ir gulėjo tarytum kokia dešra ant medžiagos krūvos.
„Matyt, per mažai vėjo, todėl atsarginio parašiuto kupolas neprisipildė oro“, – greitai mąstė Sigitas.
Tada parašiutiniu peiliu kirto per virvę, jugiančią su Kęstučiu. Atkirtęs virvę pradėjo iš medžiaginės krūvos čiuožti, vilkdamas paskui save atsarginio parašiuto kupolą, kuris, „pajutęs laisvę“, prisipildė oro ir išspūtė (ant krūtinės tebekabojo tuščia vėliavos kuprinė).
Žemė buvo čia pat, parašiutininkas vos spėjo suskaičiuoti iki trijų ir pasiekė pietinę aerodromo dalį. Milžiniška trispalvė kartu su pagrindiniu parašiutu nuskrido kažkur tolyn.
Ieškoti Sigito nulėkė „Geležinio vilko“ visureigis. Ir kai sveikutėlį, tik truputį išbalusį, atvežė, pripuolė žurnalistai norėdami prakalbinti, bet jis griežtai atsisakė. Tačiau kai nuėjo pas draugus ir paprašė cigaretės, pradėjo tirtėti rankos.
„Matyt, tik tada pasivijo stresas. Panikos, ar žūsiu, ar nežūsiu, nebuvo, tik buvo situacijos vertinimas, ką daryti, kaip daryti ir t.t. Po to supratau, kad susidarius kritinei padėčiai žmogus ne galvoja apie mirtį, o vertina pačią situaciją“, – pasakojo Sigitas.
Prieš pakildamas į dangų reporterio paklaustas, kiek jam metų, S.Augustauskas pajuokavo: „Tikiuosi, kad sulauksiu dvidešimt penkerių …“
Nuo to karto viršininkai (kariškiai) jam griežtai uždraudė ore daryti triukus, perspėjo, kad įvykus nelaimei jo artimiesiems niekas draudimo nemokės.
Po 10 metų kariškių kursuose vienas žmogus atpažino S.Augustauską ir parodė 1994 m. „Kauno dienos“ laikraštį, kuriame buvo straipsnis: „Su vėliava tarp mirties ir Gineso rekordo...“
Įkvėpė olimpinių žaidynių atidarymas
1994 m. vasario 12–27 d. Norvegijos mieste Lilehameryje vyko 17-osios žiemos olimpinės žaidynės. Per atidarymą du parašiutininkai ore išskleidė 150 kv. m ploto Norvegijos nacionalinę vėliavą ir susilaukė karštų plojimų. Tai buvo užfiksuota kaip Guinnesso rekordas.
Tada Lietuvos parašiutininkai pasišovė išskleisti dar didesnę vėliavą.
Aviacijos kompanija už 3000 litų nupirko geltonos, žalios bei raudonos medžiagos, tekstilės įmonė pasiūlė siūlų, kurie „nauji, sintetiniai ir labai stiprūs“, ir netrukus buvo pasiūta 220 kv. m ploto trispalvė. Ji buvo 70 kv. m didesnė už Lilehameryje demonstruotą Norvegijos vėliavą.
Rekordas pasiektas, bet neužfiksuotas
S.Augustauskui ir K.Mačiuliui nepavykus sėkmingai ore išskleisti vėliavos, šį atrakcioną sumanė pakartoti V.Usas, kuris anuo metu parašiutu šoko kaip stebėtojas. Jis yra ekstremalių pojūčių mėgėjas (užsiiminėja parašiutizmu, alpinizmu, slidžių slalomu, dalyvavo 1992 m. lietuvių alpinistų ekspedicijoje į Everestą, parasparniu nusileido nuo Elbruso 5621 m viršūnės).
Šį kartą vėliava, kad būtų lengvesnė ir užimtų mažiau vietos, buvo pasiūta iš šilko, įsigyto iš įmonės „Kauno audiniai“. Reikiamą įrangą pasidarė pats ir 1997 m. su parašiutininku Aidu Varanausku pasirodė Vilniaus oro uoste per aviacijos šventę, skirtą Lietuvos aeroklubo 70-mečiui.
Jiems sėkmingai tai atlikus, du nepriklausomi liudytojai – tuometis susisiekimo ministras Jonas Biržiškis ir politologas Alvydas Medalinskas – atidžiai išmatavo trispalvę ir konstatavo, kad iškleistos vėliavos plotas 212, 28 kv. m, t. y. 62,28 kv. m didesnė už Norvegijos vėliavą.
Tačiau dėl organizacinių nesklandumų nepateko į Guinnesso rekordų knygą ir nebuvo oficialiai pripažinta kaip didžiausia pasaulyje vėliava.
Bet V.Usas ir A.Varanauskas su komanda keliavo per Lietuvą ir demonstravo unikalų reginį, susilaukdami žmonių susižavėjimo ovacijų.
Užteko vieno drąsuolio
2019 m. rugpjūčio 10 d. agentūra „Factum“ prie Lietuvos kultūros fondo užregistravo naują Lietuvos rekordą „Didžiausia parašiutininkų ore išskleista vėliava“ – 302,7 kv. m ploto, 22,64×13,37 m dydžio.
Lietuvos trispalvė išskleista Marijampolės parašiutininkų klubo sportininko ir šios idėjos sumanytojo Vytauto Gustaičio. Taip Kaune, Aleksoto aerodrome, per aviacijos šventę, skirtą Lietuvos aviacijos 100-mečiui bei Kauno S.Dariaus ir S.Girėno aerodromo veiklos 100-mečiui, buvo pagerintas Kauno parašiutininkų klubo sportininkų V.Uso ir A.Varanausko 1997 m. rugpjūčio 3 d. pasiektas didžiausios parašiutininkų ore išskleistos vėliavos rekordas.
Ją išskleisti užteko vieno drąsuolio. Visa sistema su kuprine svėrė apie 53 kg: vėliava – 25 kg, svambalas – 23 kg. Ši Lietuvos vėliava 2021 m. pabuvojo Dakaro ralyje.
