Pavyzdžiui, tais metais Rusijos bolševikų partijos generaliniu sekretoriumi tapo J.Stalinas ir žengė pirmuosius žingsnius vieno siaubingiausių piktadarių „šlovės“ link.
Tais metais dvi Pirmojo pasaulinio karo nualintos šalys – Vokietijos respublika ir Sovietų Rusija – pasirašė Rapallo sutartį ir pradėjo ekonominį ir karinį bendradarbiavimą, nuvedusį iki Molotovo–Ribbentropo pakto ir Antrojo pasaulinio karo.
Tais metais Benito Mussolinis tapo Italijos ministru pirmininku ir ėmė puoselėti pragaištingus planus užkariauti Šiaurės Afriką ir atkurti Romos imperiją.
Po dvidešimties metų tų planų vykdytojas vokiečių karvedys Erwinas Rommelis pasiekė savo neilgos karjeros viršūnę, įsirašydamas į karo Šiaurės Afrikoje istoriją. Jai skirta leidyklos „Briedis“ išleista knyga „Rommelio archyvas“.
Ši knyga – tikras lobis karinės literatūros mėgėjams. Feldmaršalo E.Rommelio dienoraščiuose, knygų apie karo meną apmatuose, pranešimuose ir oficialiuose raštuose karinei vadovybei, švelniuose, atviruose laiškuose žmonai bei sūnui atsispindi šio vieno garsiausių hitlerinės Vokietijos karvedžių dramatiško gyvenimo istorija – nuo šlovingų pergalių ir aukščiausių apdovanojimų iki karčių pralaimėjimų bei priverstinės savižudybės.
Didieji karvedžiai dažniausiai būna prasti rašytojai, bet E.Rommelio pasakojimas – nepaprastai objektyvus ir vaizdingas.
Jis turėjo įprotį beveik kas vakarą diktuoti ataskaitą apie praėjusios dienos įvykius, po kiekvieno mūšio apibendrinti jo eigą ir padaryti išsamias išvadas. Jis beveik kasdien rašė laiškus žmonai.
Jie nebūdavo ilgi, bet juose atsirasdavo vietos ne tik intymių jausmų išraiškai, subtilioms užuominoms, bet padėčiai frontuose blogėjant – ir artėjančių negandų nuojautai. Žinant tai, kad šiuos laiškus bet kas galėjo patikrinti ir perskaityti, stebina jų atvirumas.
Atviras, nebijantis į akis rėžti nemalonios tiesos bet kam – ar tai būtų už tragišką italų ir vokiečių armijų Šiaurės Afrikoje aprūpinimą atsakingi Italijos karinės vadovybės generolai, ar B.Mussolinis, ar Vermachto vyriausiosios vadovybės galvos, ar pagaliau Adolfas Hitleris. Kabinetiniai strategai, kabinetiniai kareiviai – taip E.Rommelis vadino generolus, kurie niekad nebuvę mūšio lauke neva geriausiai žinojo, kaip derėtų vadovauti ir kariauti.
Už neįtikėtiną įžvalgumą, gebėjimą matyti kelis žingsnius į priekį, suvokti ir nuspėti, kaip ir ką mąsto priešo armijos vadai, jį gerbė Vermachto kariai, nemėgo neišmanėliai generolai, bijojo, bet gerbė net priešai.
Be abejo, jis irgi darė klaidų, ne visada teisingai vertino savo galimybes, gana naiviai įsivaizdavo geopolitinę Vokietijos padėtį prasidėjus didiesiems Vermachto pralaimėjimams.
„Rommelio archyvų“ pasakojimas prasideda 1940 m. Prancūzijoje vykusiais mūšiais prie Maso ir Somos, o vėliau E.Rommelis perkeliamas į Šiaurės Afriką, kurioje jis išbando tais laikais visiškai naują tankų mūšių strategiją bei taktiką ir dėl sumanaus vadovavimo įgyja „dykumos lapino“ pravardę.
Čia išsamiai aprašoma daug įnirtingų proveržių, puolimų, atsitraukimų, analizuojami įvairūs scenarijai, pasiteisinę ir nuvylę sprendimai.
Vienos pačių aršiausių Antrojo pasaulinio karo Šiaurės Afrikoje vykusių kautynių – šiemet 80-metį minintis al Alameino mūšis, pagal svarbą nenusileidžiantis Stalingrado ir Kursko mūšiams. Prie al Alameino (esančio maždaug 100 km į vakarus nuo Aleksandrijos – antro pagal dydį Egipto miesto) Didžiosios Britanijos kariuomenė, kuriai vadovavo generolas B.L.Montgomery, sustabdė italų ir vokiečių, vadovaujamų E.Rommelio, puolimą ir netrukus juos išstūmė iš Egipto atgal į Libiją. O dar po metų – ir apskritai iš visos Šiaurės Afrikos.
E.Rommelis analizuoja pralaimėjimų priežastis ir kritikuoja kabinetinius strategus, kurie karą tikėjosi laimėti vien pažadais ir tuščiomis kalbomis – nesiųsdami į frontą technikos, amunicijos, degalų ir karių pastiprinimo.
Nors E.Rommelis nekariavo Rytų fronte (ir juo labiau Lietuvoje), bet tam tikro netiesioginio ryšio su Lietuva galima rasti. Ir ta netiesioginė siejamoji grandis yra mirtis.
Kaip žinoma, daugiausia Lietuvos žydų žudynių surengė SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno vadovaujamas mobilusis dalinys (vien 1941 m. nužudė dešimtis tūkstančių Lietuvos žydų – tiek provincijoje, tiek Vilniuje ir Kaune). Jis pats asmeniškai dalyvavo daugiau nei 60 žudynių.
Sparčiai esesininkų karjeros laiptais kilęs J.Hamannas po 1944 m. liepos 20 d. surengto nesėkmingo pasikėsinimo į A.Hitlerį gavo kitą užduotį – nužudyti tuos, kurie šį sąmokslą rengė (ar ant jų krito bent menkiausias įtarimų šešėlis).
Nors nebuvo (ir nėra) įrodymų, kad E.Rommelis būtų vienas iš pasikėsintojų ar bent pritaręs šiam išpuoliui, matyt, šis incidentas kartu buvo proga pašalinti A.Hitleriui ir jo aplinkai nepatogius asmenis.
Oberšturmfiureris J.Hamannas – žmogus, atvežęs į E.Rommelio namus „mirties angelus“, tai yra generolus, iš kurių feldmaršalas išgirdo verdiktą: arba nuodų piliulė dabar ir pomirtinė šlovė, arba Liaudies teismas ir mirtis vėliau, tik jau nešlovinga.
Po E.Rommelio mirties jo žmona Lucia ėmė slapstyti vyro rankraščius – itin gausų archyvinių dokumentų, jo užrašų, žemėlapių, nuotraukų ir fotojuostų rinkinį. Ir net laiškus, kuriuos jai taip stropiai iš visų frontų ir tarnybų siuntė vyras.
Aiškėjant karo baigčiai daugumą dokumentų ji paskirstė į kelias krūvas ir paslėpė skirtingose vietose: vienus sukrovė į rūsį, kitus sudėjo į lagaminą ar kitokias slėptuves ir užkasė.
Šiuos išlikusius ir į knygą sudėtus dokumentus papildo jaudinantis E.Rommelio sūnaus Manfredo pasakojimas apie paskutines feldmaršalo savaites ir paskutinę gyvenimo dieną, kai skubiai teko rinktis – garbingą savižudybę arba gėdingą teismą dėl išdavystės.
„Rommelio archyvas“ – patrauklus oficialių dokumentų ir asmeniškų užrašų rinkinys, suteikiantis retą galimybę suvokti feldmaršalo E.Rommelio minčių eigą, tarsi kartu su juo sėsti į vadavietės automobilį, pasileisti Libijos ar Tuniso smėlynais ir iš arti pažvelgti į karą bei procesus, vykusius Ašies valstybių aljanse ir Hitlerio vadovaujamoje karinėje vadovybėje.
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Palikę fiurerio būstinę mudu su Göringu automobiliu nuvažiavome iki Gumbinės (vok. Gumbinnen, dabar Rusijos miestas Gusevas – red. past.), ten persėdome į specialų Göringo traukinį ir išvykome į Romą. Buvau pasipiktinęs vyriausiosios vadovybės supratingumo stoka ir jos polinkiu kaltinti fronto karius tuo, dėl ko buvo kalta ji pati. Jaučiau pyktį matydamas, kaip elgiasi reichsmaršalas važiuodamas šiuo specialiu traukiniu. Atrodė, kad mūsų bėdos jam nė kiek nerūpi. Puikuodamasis savimi, šypsodamasis ir neslėpdamas pasitenkinimo jis klausėsi savo dvaro kvailių primityvaus meilikavimo ir kalbėjo vien apie savo brangenybes ir paveikslus. Kitu metu jo elgesys gal būtų buvęs juokingas, bet dabar jis tik siutino.
Be to, Göringas pasižymėjo nežabotomis ambicijomis ir nesidrovėjo jokių priemonių joms įgyvendinti. Tikėdamasis nesunkiai užsidėti Afrikos fronto nugalėtojo laurų vainiką, jis gudriai siekė sureikšminti Liuftvafės dalyvavimą. Jo asmeninės gvardijos – tankų divizijos Hermannas Göringas – daliniai jau buvo pakeliui į Tunisą. Jo nuomonė apie Afrikos karo veiksmų teatro žadamas galimybes, kaip vėliau paaiškėjo, buvo pragaištinga. Nemanau, kad buvo koks kitas frontas, kuriame būtų tekę kariauti su taip puikiai vadovaujama ir taip gerai parengta kariuomene, – jau nekalbant apie jos aprūpinimą bei ginkluotę, – kaip britai ir vėliau amerikiečiai Šiaurės Afrikoje. Vienintelis mūsų pranašumas prieš juos buvo modernesnė kariavimo metodika, bet ir ji nustojo būti naudinga, kai nebeliko materialinių sąlygų jai pritaikyti. Todėl bent per nago juodymą nuvertinti mūsų priešus vakariečius buvo tikra beprotybė.
Per visą šį laikotarpį Göringas buvo pikčiausias mano priešas. Manau, jis norėjo mane nušalinti, siekdamas įgyvendinti Šiaurės Afrikoje savo paties planus. Jis atmesdavo visus padėties vertinimus, kuriuos siųsdavau į fiurerio būstinę, ir išvadindavo juos pesimistiniais. Jis paskleidė absurdišką nuomonę, neva aš esąs priklausomas nuo nuotaikos ir galįs vadovauti tik tada, kai sekasi, o reikalams pablogėjus aš susergu depresija ir Afrikos baimės liga. Šiuo pagrindu buvo teigiama, kad mūšiams laimėti reikalingas generolas, tikintis pergale, o aš esąs ligotas žmogus, todėl reikėtų pagalvoti apie mano atleidimą. Pratęsdamas kalbą apie nuotaikas turėčiau pasakyti, kad fronte mes visi, savaime suprantama, nesame labai patenkinti, kai padėtis artėja prie katastrofos. Reichsmaršalas apie viską sprendė žvelgdamas nuo savo karietos pasostės. Todėl jo požiūris buvo truputį kitoks.
Nenorėdamas praleisti progos nurodžiau savo adjutantui leitenantu Berndtui, sugebančiam įtikinamai kalbėti, taip pateikti Gabeso planą [atsitraukimą į Tunisą ir gynybą Gabeso fronto linijoje], kad jis Göringui taptų priimtinas. Man pačiam Göringo pažiūros atrodė tokios erzinančios, kad anksčiau ar vėliau būčiau su juo prašnekęs pakeltu tonu, o tai atimtų bet kokias galimybes gauti jo pritarimą.
Perdėtai pavaizdavęs visus plano pranašumus, Berndtas iš esmės sugebėjo sužadinti Göringo smalsumą. Jis ypač akcentavo propagandinį efektą, kurį pasaulio nuomonei padarytų sėkmingas dviejų armijų jungtinių motorizuotųjų pajėgų puolimas Alžyre. Göringas maloningai pritarė planui ir nusprendė jį paremti.
Tačiau ši sėkmė pasirodė trumpalaikė, nes mums atvykus į Romą Kesselringas pasipriešino planui, esą dėl jo padidėsianti priešo aviacijos grėsmė Tunisui. Aš įtikinėjau jį, kad mes faktiškai neturime kitos išeities ir anksčiau ar vėliau būsime priversti atsitraukti. Turėtume pasinaudoti pajėgų sutelkimo pranašumais palankiausiu mums laikotarpiu. Tačiau reichsmaršalas manė, kad padėties, galinčios susidaryti oro erdvėje virš Maltos–Alžyro–Tripolio trikampio, trūkumai nusvertų plano privalumus. Todėl atsitraukimas prie Gabeso esąs nepriimtinas ir apie jį daugiau nekalbėsime. Buvau besižiojąs, kad tikra nesąmonė kalbėti apie tą oro erdvės trikampį, kai mums galų gale visiškai nesvarbu, iš kur atskris britų lėktuvai mūsų uostų bombarduoti, bet suvokęs visos šios diskusijos beprasmiškumą nusprendžiau patylėti.
Pasitarime pas dučę Göringas pareiškė, kad prie al Alameino aš palikau italus likimo valiai. Prieš man atsikertant į šį absurdišką teiginį Mussolinis pasakė: „Apie tai nieko nesu girdėjęs, jūsų atsitraukimas, maršale Rommeli, buvo tikras šedevras.“
Šį kartą italai pasirodė esą kur kas supratingesni už mūsų vyriausiąją vadovybę, jie buvo linkę palaikyti mano siūlymą atsitraukti į Gabeso pozicijas. Tačiau joks konkretus susitarimas nebuvo pasiektas. Laikydamasis fiurerio nurodymo buvau įsakęs savo armijai, jei britai pultų, žūtbūt laikytis Marsa el Bregos fronto linijoje. Italai puikiai suprato, kad tai reikštų neišvengiamą armijos sutriuškinimą, todėl man pavyko gauti dučės leidimą pradėti pasirengimą Buairato gynybos linijoje ir, atėjus laikui, atitraukti ten nemotorizuotus italų pėstininkus. Motorizuotosioms pajėgoms taip pat buvo leista atsitraukti, jeigu britai atakuotų. Tai buvo vis šis tas mūsų naudai.
Gruodžio 2 d. rytą Commando Supremo štabe įvyko pasitarimas tiekimo klausimais. Jau buvau atkreipęs dėmesį į tai, kad praktiškai visa mūsų laivyba buvo naudojama Penktajai tankų armijai [Tunise] aprūpinti, o mano armija negaudavo net būtiniausių išteklių, nors tempė pagrindinę kovos naštą. Labiausiai tikėtina, kad taip buvo elgiamasi dėl Liuftvafės ir įvairių kitų Romos valdžios sluoksnių intereso aprūpinti Penktąją armiją puolimui į vakarus.
Pasitarimo pradžioje Göringas pareiškė, kad aš privaląs bet kokia kaina išsilaikyti neribotą laiką prie Buairato, bet esant galimybei jau turėčiau pradėti atakuoti priešą iš Marsa el Bregos.
Paskui diskusija pakrypo prie techninių klausimų – ėmėme svarstyti apie karinių reikmenų gabenimą į Tripolį. Pasiremdamas britų pavyzdžiu Göringas pasiūlė įrengti minų užtvaras, kuriomis jūros keliai tarp Tuniso ir Italijos iš abiejų pusių būtų apsaugoti nuo povandeninių laivų. Vokietija turinti tam reikalui daug jūrinių minų. Italų karinio jūrų laivyno atstovai, aišku, prieštaravo tokiam sprendimui ir pateikė įvairiausių argumentų.
Visos tos kalbos man kėlė pasipiktinimą. Jeigu mūsų vadovybė tuos klausimus būtų pradėjusi spręsti truputį anksčiau ir savo sprendimus įgyvendinusi prieš kelis mėnesius, pergalė Afrikoje būtų mūsų rankose. Atrodo, kai kurie žmonės skęsdami nemėgina gelbėtis tol, kol vanduo nepasiekia smakro.
Nelabai apsidžiaugiau, kai paaiškėjo, jog fiurerio pažadėtus, mums taip reikalingus naujuosius 88 mm kalibro pabūklus Kesselringas pasiuntė į Tunisą. Deja, tikra tiesa, kad Kesselringas, spręsdamas tiekimo klausimus, galvojo tik apie savo interesus ir labai nedraugiškai elgėsi mūsų atžvilgiu. Galiausiai laivus su tais pabūklais Kesselringas vis dėlto įsakė siųsti į Tripolį.
Šnekėdamas su italais apie sunkią padėtį Afrikoje Göringas laikėsi ypač įdomios politikos. Nors mums buvo draudžiama bent žodeliu užsiminti apie italų armijos ir valstybės trūkumus ar reikalauti pagerinti sąlygas, dabar Göringas ėmė priekaištauti maršalui Cavallerui dėl tokių esminių dalykų, kaip prasta italų ginkluotė, nevykusi jų kariavimo jūroje strategija ir kiti panašūs dalykai. Aišku, šitaip jis tik supykdė italus ir netolino viltis, kad kas nors pagerės.
Jau pasakojau apie nepatenkinamą politinį pagrindą, kuriuo buvo grindžiami Italijos ir Vokietijos tarpusavio santykiai. Tai buvo daugelio nepatogumų ir kliūčių, nulėmusių pralaimėjimą Afrikoje, priežastis. Kai kariauja keletas sąjungininkų, tarp jų visada atsiranda trintis ir įvairių prieštaravimų, nes kiekviena šalis labiau stengiasi veikti savo naudai. Tokiais atvejais geriausia atvirai kalbėtis apie visus prieštaravimus, užuot slėpus juos po tylos skraiste. Daugelis italų, aiškiai suvokdami, koks dirbtinis darinys tos Ašies šalys, buvo įsitikinę, kad galutinės pergalės atveju mes nekreiptume dėmesio į jų interesus.
Apskritai buvo manoma, kad praradus Tripolitaniją Mussoliniui Italijoje kiltų politinės krizės grėsmė. Jo padėčiai galėjo dar labiau pakenkti netikėtai pasireiškęs diktatoriškas Göringo elgesys. Daugumai italų karas jau buvo įkyrėjęs iki kaklo ir jie svarstė, kaip geriau iš jo pasitraukti.
Skrisdamas atgal į Afriką supratau, kad dabar esame palikti be jokios paramos, o armijai apsaugoti nuo sunaikinimo, prie kurio veda kai kurie beprotiški įsakymai, prireiks visų mūsų sugebėjimų.
