Klaipėdos pradžia laikoma 1252 m. rugpjūčio 1 d., kai Vokiečių ordino vietininkas Livonijoje sudarė sutartį su Kuršo vyskupu, kurioje numatė Nemuno ir Danės upių santakoje pastatyti pilį ir įkurti miestą.
Kita itin miestui svarbi data – 1923 sausio 15 d., kai, Lietuvos Šaulių Sąjungai inscenizavus Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą, miestas buvo prijungtas prie Lietuvos Respublikos.
„Kitais metais Klaipėda, su visa Lietuva minėsianti šimtąsias Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metines, lieka vienu svarbiausiu Lietuvos forpostu ekonomikoje, politikoje ir socialiniame bei kultūriniame gyvenime. Tai dinamiškas miestas, turintis savo aurą, savo dvasią, savo laisvu jūros vėju alsuojantį polėkį“, – sakė Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas.
Tačiau Klaipėda, skaičiuojanti jau aštuntąjį savo šimtmetį, ne visada buvo tokia, kokia yra dabar.
„Ilgus metus Klaipėda buvo mažas, vėjų košiamas ir labai uždaras miestelis: vienu metu jį supo gynybiniai bastionai, iš kelių pusių saugojo natūralios – vandens – sienos (Kuršių marios, Danė), o lankytojai net neturėjo teisės nakvoti miestelio teritorijoje,“ – savo knygoje „Klaipėda. Alternatyvus miesto gidas“ rašo Kristina Sadauskienė.
Kartu su ja ir istoriku, „Klaipėdos miesto istorijos“ autoriumi Vasilijumi Safronovu leidomės po Klaipėdos miesto istorijos puslapius. Štai 10 įdomių miesto istorijos faktų:
- Vilniaus įkūrimą daugelis žino dėl spalvingos geležinio vilko legendos. Klaipėdos įkūrimo jokia legenda nesupa, tačiau, priešingai nei Vilniaus atveju, įkūrimą dokumentuoti galima remiantis ne legendomis, o dokumentais.
„Yra išlikę ir dar XIX a. buvo publikuoti abiejų miesto steigėjų, Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininko Livonijoje ir Kuršo vyskupo, 1252 m. laiškai, kuriuose surašyti visi ketinimai bei susitarimo statyti pilį ir kurti prie jos miestą principai“, – sakė V. Safronovas.
- Tiesa, Klaipėda turi ne vieną įdomią legendą. Piliavietės pašonėje klaipėdiečius ir miesto svečius pasitinka tarytum iš vandens lipančio vaiduoklio siluetas – bronzinė skulptūra. Pasakojama, kad 1595 metais Klaipėdos pilies sargybinis netikėtai išvydo vaiduoklį, jį įspėjusį, kad miestui gali pritrūkti malkų ir grūdų. Beje, ši iš vandens į krantą lipančio vaiduoklio skulptūra yra patekusi į kūrybiškiausių pasaulio skulptūrų 25-uką.
- Klaipėda savo amžiumi yra seniausia tarp Lietuvos miestų. Tačiau ar galima uostamiestį vadinti seniausiu Lietuvos miestu?
„Iš dalies. Lietuvos dalimi Klaipėda tapo tik 1923 m. Iki tol priklausė Vokietijai, prieš tai buvo žinoma kaip Prūsijos dalis. Dar anksčiau šis miestas buvo Kurše. Ir steigimo metu buvo įsivaizduojama, kad Klaipėda bus Kuršo regiono centras. Tačiau taip, 1258-ieji yra miesto teisių suteikimo Klaipėdai metai. Ir kai suprantame miestą taip, kaip jis buvo suprantamas tuo metu, t.y. kaip teisinę kategoriją, dabartinės Lietuvos teritorijoje Klaipėda yra anksčiausiai miestu teisine prasme virtusi vietovė. Klaipėda miestu tapo tuo metu, kai miesto teises gavo Talinas, Poznanė, Krokuva, Tartu ar Gdanskas. Miestų kūrimas likusioje Lietuvos dalyje ir dabartinėje Baltarusijoje priklauso jau kitai, maždaug 150 metų vėlesnei bangai. Vilnius miesto teises gavo tik 1387 m., Kaunas – 1408 m.“, – dėstė V. Safronovas.
- Klaipėdos prijungimas 1923 metais pradėjo Lietuvos kaip jūrinės valstybės istoriją. Paklausėme V. Safronovo, kuo gi įdomi Klaipėdos kaip jūrų uosto istorija?
„Klaipėdos prijungimas 1923 m. dar nepavertė Lietuvos jūrine valstybe. Išėjimą į jūrą modernioji Lietuva gavo 1921 m., kai buvo prijungta Palanga. 1923 m. ji gavo jūrinį uostą – kitaip tariant, infrastruktūrą laivams pakrauti ir iškrauti. Bet kol per tą uostą buvo nukreipta Lietuvos užsienio prekyba, turėjo praeiti dar dešimtmetis. Karo laivynas formaliai buvo įsteigtas 1935 m.“, – dėstė V. Safronovas.
Jūrinės visuomenės, jo nuomone, Lietuvoje nėra iki šiol, nes dauguma žmonių tiesiog važiuoja prie jūros pabūti, o ne nori su jūra kažką daryti.
„Kas šiandien ją palaiko? Turbūt palaikančiųjų gretos apsiriboja būriuotojais, laivavedžiais ir kapitonais, Lietuvos jūrų muziejumi, Karinėmis jūrų pajėgomis, Klaipėdos universitetu, Lietuvos aukštąja jūreivystės mokykla, dar keliomis institucijomis ir keliomis dešimtimis šviesuolių“, – kalbėjo istorikas.
- Klaipėdos gimtadienis neatsiejamas nuo kalbų apie Memelburgą. XIX amžiaus pabaigoje nugriauti paskutiniai pilies mūrai, tačiau neseniai išduotas leidimas Didžiojo bokšto atstatymo darbams. Kuo Memelburgas skyrėsi nuo kitų Lietuvos pilių?
„Na, tai nebuvo Lietuvos pilis. Memelburgą statė Vokiečių ordinas. Kai Ordinas iš Prūsijos buvo išvytas, ji atiteko Prūsijos hercogui. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje ši pilis išsiskiria ne tik tuo, kad ji susijusi su kito politinio vieneto istorija, bet ir tuo, kad XVII a. ji buvo rekonstruota į bastioninę pilį“, – sakė V. Safronovas.
- Klaipėdą dažnai vadiname vokišku miestu. Ar galima tvirtai teigti, kad tai yra vokiškas miestas? Kokių dar tautų, kultūrų įtakos juntamos Klaipėdoje?
„Pirmiausia reikia patikslinti, kaip suprantamas vokiškumas. Jeigu politine prasme, tai Vokietijos dalimi Klaipėda pirmą kartą tapo 1848 m. vos vieneriems metams. Po to apie 50 ji priklausė Vokietijos Reichui. Dar šešerius metus nacistinei Vokietijai. Viso išeina nepilni 60 metų. 770 metų trukmės miesto istorijoje 60 metų – ne toks jau ilgas periodas. Palyginkime, Lietuvos dalimi Klaipėda yra jau beveik 100 metų (jei įskaičiuosime ir tarybinę Lietuvą)“, – sakė istorikas.
Labiau pagrįstai Klaipėdą galime vadinti vokišku miestu turėdami omenyje vokiečių kalbos ir kultūros vyravimą uostamiestyje prieš Antrąjį pasaulinį karą.
- Klaipėda – itin senas miestas, bet neturi kai ko, kuo didžiuojasi kiti ilgaamžiai miestai. K. Sadauskienės teigimu, Klaipėdoje, priešingai nei kituose senuose miestuose, nėra labai senų bažnyčių. Tiesa, seniausia Klaipėdos bažnyčia – Evangelikų liuteronų bažnyčia – yra ir seniausias Europoje iki šiol veikiantis baptistų bažnyčios pastatas. Taip pat ruošiamasi Klaipėdoje atstatyti Šv. Jono bažnyčią, kuri buvo pastatyta kartu su Klaipėdos pilimi ir miestu dar XIII amžiuje.
- K. Sadauskienės teigimu, fachverkas ir raudonų plytų pastatai – pirmi dalykai, šaunantys į galvą, kai reikia apibūdinti, kuo Klaipėdos architektūrinis veidas skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų. Fachverkiniais vadinti labai degūs pastatai, kurių atsisakyta atkuriant miestą po 1894 metų gaisro. Fachverkui būdingos medinės sijos pastato išorėje.
- Didysis Klaipėdos gaisras ryte prarijo medines miesto aikštes, degė mokyklos, bažnyčios, supleškėjo pusketvirto šimto namų, daugiau nei 500 šeimų liko be pastogės ir turto, degė sandėliai. Mieste siautėjo ir vagišiai – išnešė iš namų viską, ko dar nebuvo pasiglemžusi ugnis.
Būtent dėl to gaisro Klaipėdos miesto architektūrinis veidas yra toks jaunas, pradėjęs formuotis tik XIX amžiaus pabaigoje.
- Prieš kelerius metus duris Klaipėdoje atvėrė ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejui priklausantis MUZIEJUS 39/45. Jame galima susipažinti su kitu Klaipėdos kraštui labai svarbiu ir skaudžiu istorijos etapu – Antruoju pasauliniu karu. „1944 m. spalio mėnesį apsupta Klaipėda buvo intensyviai bombarduojama, apšaudoma. Visa tai „gyvai“ demonstruojama virtualioje projekcijoje. Po 115 dienų trukusios miesto apsiausties 1945 m. sausio 28 d. į Klaipėdą įžengus Raudonajai armijai viskas aplinkui degė, sproginėjo minos. Mieste neliko apie 60 proc. pastatų ir beveik visų gyventojų“ – rašoma muziejaus puslapyje.
Kita nauja įdomi archeologijos ekspozicija lankytojų laukia Pilies muziejaus šiaurinėje kurtinoje. Po žemių pylimu įkurtose erdvėse pristatoma Klaipėdos pilis ir miestas nuo XIII iki XVIII a., o gausią archeologinę medžiagą informatyviai papildo istoriniai šaltiniai.
Daugiau apie Klaipėdą, jos lankytinus objektus ir kitą lankytojams naudingą informaciją galite rasti www.klaipedatravel.lt.
