Knygos autorius, Harvardo universiteto profesorius ir vienas garsiausių istorikų iš buvusios SSRS parašė tikrą dokumentinį trilerį apie KGB žudiką, kurio pabėgimas į Vakarus privertė sovietus šiek tiek atsitraukti.
KGB tarnavęs Bogdanas Stašinskis pagarsėjo tuo, kad specialiu nuodais šaudančiu ginklu nužudė garsius kovotojus prieš sovietus, nepriklausomos Ukrainos šalininkus Levą Rebetą ir Stepaną Banderą. 1961 m. rudenį pabėgęs į Vakarų Vokietiją ir amerikiečių žvalgybai išdavęs sovietų kruvinų metodų paslaptis B. Stašinskis buvo teisiamas.
Jo byla tapo garsiausia politinių žmogžudysčių byla per visą Šaltojo karo istoriją. Tarptautinis skandalas bei viešumas privertė KGB pakeisti savo veiksmų taktiką užsienyje ir nulėmė vieno ambicingiausių, pavojingiausių sovietų „kietosios rankos“ šalininkų Aleksandro Šelepino karjeros griūtį.
B. Stašinskio liudijimas, kad aukščiausi Kremliaus vadovai tiesiogiai susiję su užsienyje vykdomomis politinėmis žmogžudystėmis, sudrebino visą pasaulį. Žudiko istorija įkvėpė nemažai filmų, spektaklių ir knygų kūrėjų, tarp kurių – naujausias Iano Flemingo romanas apie Džeimsą Bondą „Žmogus su auksiniu pistoletu“.
Knygoje „Žmogus, šaudantis nuodais“ pasakojama apie siuntiniuose paslėptas bombas, neįtikėtinai išradingai įrengtas slaptavietes, dvigubus agentus, bendražygių išdavystes ir tamsiausius Šaltojo karo laikotarpio šnipinėjimo užkaborius.
Kitos lietuviškai išleistos, abejingų nepaliksiančios Serhijaus Plokhyjaus knygos – „Branduolinė kvailystė. Naujoji Kubos raketų krizės istorija“, „Černobylis. Branduolinės katastrofos istorija“ ir „Paskutinė imperija. Finalinės Sovietų Sąjungos dienos“.
Siūlome paskaityti šios knygos „Žmogus, šaudantis nuodais“ ištrauką.
***
Prieš išvykdamas iš Maskvos, Stašinskis gavo naują, patobulintą purškiamąjį pistoletą. Šis buvo dvivamzdis, kad pakartotinai neužtaisius būtų galima šauti į du taikinius: šiuo atveju – į Banderą ir jo asmens sargybinį. Aristokratiškų manierų pulkininkas Iščenka įsakė Stašinskiui vykti į Rytų Berlyną ir laukti tolesnių nurodymų. Stašinskis parvyko į savo butą Rytų Berlyno Marianos gatvėje ir ėmė be perstojo gerti. Nurodymai atėjo 1959 metų antrąją gegužės savaitę: Maskva troško Banderos mirties, ir kuo greičiau. Sergejus Damonas perdavė Stašinskiui dokumentus, naują ginklą, priešnuodžio tabletes ir ampules. Davė ir ryšulį raktų pastato, kuriame buvo Banderos butas, lauko durims atrakinti. Dar Maskvoje Stašinskiui pasakė, kad koridorius – ideali vieta nužudyti. Vis dėlto palankiai susiklosčius aplinkybėms jis galėjo tai padaryti ir kieme. Jam buvo leista tai nuspręsti pačiam.
Atvykęs į Miuncheną, Stašinskis keletą dienų laikėsi anksčiau susikurtos rutinos. Kiekvieną rytą vaikštinėdavo aplink namą, kuriame gyveno Bandera, o apie vienuoliktą valandą vykdavo į Cepelino gatvę, kur buvo Banderos darbovietė. Jis ne kartą matė Banderą, dažniausiai lydimą asmens sargybinio. Vieną popietę jis pastebėjo Banderą grįžtantį namo vieną. Automobiliu „Opel Kapitan“ Bandera privažiavo prie pat pastato Kreitmairo gatvėje. Tada automobilis pro arkinę įvažą įsuko į kiemą, kur buvo garažai. Stašinskis iš kišenės išsitraukė ginklą ir pasiruošė vykdyti užduotį, bet paskutinę akimirką apsigalvojo. O kad nebereikėtų vėl grįžti prie to paties, iššovė ampulę į žemę, tada išmetė pistoletą nuo tilto į tą patį upelį Hofgartene, kaip ir ginklą, kuriuo prieš pusantrų metų nužudė Levą Rebetą.
Tikriausiai Stašinskis, taip atsisakęs vykdyti įsakymą nužudyti Banderą, pasijuto geriau. Tačiau turėjo smarkiai dėl to nerimauti – juk grįžęs į Karlshorstą turės paaiškinti Sergejui Damonui, kodėl nesugebėjo įvykdyti užduoties. Jis žinojo, kad veikiausiai visą laiką buvo sekamas dar vieno KGB agento, kuris matė jį išmetant pistoletą į vandenį. Vis dėlto Stašinskis buvo įsitikinęs, kad seklys niekaip negalėjo pamatyti, kas iš tiesų įvyko Banderos namo kieme. Taigi Stašinskis nusprendė pasakyti Damonui, kad kieme, prie Banderos garažo, pastebėjo pašalinį asmenį, todėl operaciją teko nutraukti. Taip užbėgdamas už akių galimiems įtarimams ir parodydamas, kad tikrai labai stengėsi patekti į pastatą, kur KGB pirmiausia ir siūlė nužudyti Banderą, jis ketino pasakyti, kad rakinant laukujes duris nulūžo keli raktai. Tada pabandė savo raktu, bet ir šį sulaužė. Sulūžusius raktus Stašinskis ketino pateikti Damonui kaip įrodymą, jog tikrai padarė viską, kad įvykdytų šią užduotį.
Išgirdęs šias naujienas, Sergejus Damonas nebuvo patenkintas, bet nieko negalėjo padaryti. Rugpjūčio mėnesį Stašinskis išvyko į Sovietų Sąjungą trumpų atostogų. Tik jam grįžus į Berlyną Damonas pranešė, kad Maskva įsakė pabandyti dar kartą. Tad spalio 14 dieną Stašinskis išskrido į Miuncheną, kartu vežėsi užtaisytą pistoletą, priešnuodžio tablečių ir naują komplektą raktų nuo pastato, kuriame gyveno Bandera. Miunchene jis planavo praleisti maždaug septynias ar dešimt dienų – tai buvo standartinis terminas. Po dešimties dienų KGB įsakymu jis turėjo grįžti, nesvarbu, įvykdys įsakymą ar ne.
Spalio 15-oji buvo pirmoji Stašinskio „darbo diena“ Miunchene, todėl jis nesitikėjo per ją nuveikti ką nors ypatinga, ketino tik pradėti įprastus stebėjimus. Vis dėlto ryte išgėrė priešnuodžio tabletę, o į vidinę švarko kišenę įsidėjo į laikraštį suvyniotą purškiamąjį pistoletą. Buvo per vėlu tikėtis, kad Banderą dar aptiks namie, todėl iš karto nuvyko į Cepelino gatvę, kur buvo įsikūrę ukrainiečių nacionalistų biurai. Jis pasiruošė stebėti ant Liudviko tilto, prie Vokiečių muziejaus ir tramvajaus stotelės. Kaip tik čia muziejaus lankytojai ar tramvajaus keleiviai galėjo pastebėti be tikslo vaikštinėjantį jauną, apie trisdešimties metų vyrą, retsykiais vogčiomis vis žvilgčiojantį į Cepelino gatvės pusę. O Stašinskis pirmiausia pamatė Banderos automobilį, stovintį greta 67-ojo namo. Vėliau, maždaug vidudienį, pamatė, kaip išėję iš pastato vyras ir moteris sėda į tą automobilį ir nuvažiuoja.
Regis, Stašinskio darbas tądien baigėsi. Bandera buvo ne vienas, moters draugijoje, tad tinkamos progos šauti į jį veikiausiai nepasitaikys. Vis dėlto Stašinskis nusprendė tramvajumi nuvykti iki Banderos namų, galbūt vien tam, kad jeigu buvo sekamas, įrodytų savo sekliams, jog daro viską, ką gali, vykdydamas šią užduotį. Kai atvyko prie Banderos namo, nebuvo matyti nei jo paties, nei automobilio. Stašinskis nusprendė kiek palūkėti, kad nesukeltų jį stebintiems sekliams įtarimų, jog nepakankamai stengėsi. Jis suplanavo, kad palauks iki pirmos valandos popiet, o tada pasitrauks. Bet kaip tik bežiūrėdamas į laikrodį ir tikrindamas, ar dar neatėjo toji išganinga valanda, jis netikėtai pastebėjo jo link atvažiuojantį automobilį. Tai buvo Banderos „Opel Kapitan“, ir jis važiavo vienas. Moters, kurią Stašinskis nuo Liudviko tilto matė su Bandera, šį kartą nebuvo.
Automobiliui įsukus į arkinę įvažą, Stašinskis tučtuojau leidosi ta pačia kryptimi. „Opel Kapitan“ pamatė stovintį priešais praviras garažo duris, o vairuotoją – iš bagažinės kraunantį daiktus. Naujaisiais Karlshorste pagamintais raktais Stašinskis atrakino laukujes duris. Taip pateko į pastato koridorių, kaip tik ten, kur jo šefai ir planavo žmogžudystę. Viskas klostėsi palankiai, kol netikėtai keliais aukštais aukščiau išgirdo moters balsą. Stašinskis pasuko prie lifto ir luktelėjo, kol moteris praėjo pro šalį ir išėjo laukan. Tada grįžo į ankstesnę vietą, už pirmojo laiptų posūkio, kur joks įėjęs žmogus negalėtų jo matyti. Taigi, Stašinskis vėl kontroliavo padėtį. Išgirdo, kaip kažkas rakina lauko duris. Suprato, kad tai Bandera. Stašinskis ėmė leistis laiptais, dešinėje rankoje laikydamas į laikraštį suvyniotą pistoletą. Kaip ir į Rebetą, jis šaus į Banderą, šiam einant pro šalį. Vis dėlto pirminio plano teko atsisakyti, nes Bandera nešėsi krepšį su daržovėmis, o laisva ranka bandė atrakinti duris – raktas užstrigo spynoje. Dešinėje rankoje laikydamas krepšį, Bandera mėgino pastumti duris koja, o raktą ištraukti kairiąja ranka. Nepavyko. Stašinskis pasilenkė neva norėdamas užsirišti batraištį, nors iš tiesų tuo metu laukė, kol Bandera ištrauks raktą.
Stašinskiui šmėkštelėjo, kad galbūt netinkamas metas įgyvendinti planą. Vis dėlto pamėgino. Paklausęs Banderos, kas nutiko spynai, ir sulaukęs atsakymo, kad viskas gerai, jis kilstelėjo vis dar į laikraštį suvyniotą ginklą ir, taikydamasis Banderai į veidą, iššovė. Vėliau jis prisipažino, kad labai nervinosi ir iššovė ne vieną, o abi ampules. Pasigirdo pokštelėjimas. Stašinskis greitai išėjo, uždarė duris ir, pasukęs kairėn, nužingsniavo Liejyklos gatve. Tada patraukė į miesto centrą, išvyniojo laikraštį, paslėpė apie dvidešimties centimetrų ilgio cilindrą kišenėje, galiausiai išsitraukė ir pauostė nosinę, ja kone liesdamas burną ir veidą. Po dviejų valandų greituoju traukiniu jau vyko į Frankfurtą.
Nors Stašinskis norėjo kuo greičiau pasprukti iš Vakarų Vokietijos, kai atvyko į Frankfurtą, paskutinis lėktuvas į Vakarų Berlyną tą dieną jau buvo išskridęs. Jis užsisakė bilietą kitos dienos skrydžiui ir apsistojo artimiausiame „Vysbadeno“ viešbutyje, 53 kambaryje. Šis viešbutis stovi ir šiandien; kaip skelbia reklama, nuo miesto centro iki jo – tik dešimt minučių kelio, nuo oro uosto – penkiolika. Kitą dieną Stašinskis, žinoma, nuvyko į pastarąjį. Atvykęs pastebėjo laikraščių kioskuose parduodamus laikraščius, kurie rašė apie netikėtą Stepano Banderos, kurį kaimynai pažinojo kaip Stefaną Popelį, mirtį. Taip Stašinskis pirmą kartą sužinojo, kad taikinys iš tiesų mirė. Parskridęs į Berlyną, paskambino Sergejui Damonui. KGB kuruojantis agentas jau žinojo, kaip baigėsi operacija, ir sveikino Stašinskį puikiai atlikus užduotį. Jie susitiko „Varšuvos“ kavinėje rytinėje miesto dalyje ir Stašinskis papasakojo Damonui smulkmenas. Ir šį kartą jis pateikė du raportus – pirmajame nurodė vietas, kuriose lankėsi, ir kiek laiko ten praleido, o antrajame, kaip ir nužudęs Rebetą, pranešė apie „pažįstamam“ perduotus linkėjimus. Jis raportavo, kad linkėjimai perduoti sėkmingai.
