Gidė Diana Dubatauskienė rengia intriguojančias ekskursijas po Kauną. Kaunietė pastebėjo, kad žmones, kaip ir visais laikais, taip ir dabar labai domina pikantiškos miesto istorijos detalės.
Daugelis puikiai žino, kad tarpukariu Kaune klestėjo prostitucija, nes ši veikla buvo legali, ir nori apie tai sužinoti daugiau.
„1928 metais Kaune veikė 30 viešnamių, juose legaliai dirbo 249 moterys. Daugiausia viešnamių buvo Kauno senamiestyje, dabartinėje Nemuno gatvėje.
Už „partiją“ Nemuno gatvės plaštakė gaudavo 3 litus. Prašmatnūs pietūs to meto restoranuose kainuodavo 5–6 litus.
Prostitutės du kartus per savaitę turėdavo tikrintis sveikatą, už tai mokėdavo savivaldybė“, – pasakojo D.Dubatauskienė.
1935 metais, siekiant, kad viešnamių koncentracijos nebūtų vienoje miesto vietoje, merginoms buvo leista nuomotis butus įvairiose Kauno vietose. Žinoma, klestėjo ir nelegali prostitucija, manoma, kad ja užsiėmė apie tūkstantį moterų.
Vienas toks nelegalus viešnamis veikė Šv.Gertrūdos gatvėje, dabar 14-uoju numeriu pažymėtame name. Anuomet jo savininkas Griša Glinskis laiptinėje buvo įrengęs elektrinę signalizaciją ir pakabinęs daug veidrodžių. Jei pastebėdavo, kad į ją įeina nepažįstami įtartini asmenys, klientai pabėgdavo laiptais, buvusiais iš kiemo pusės.
Pats G.Glinskis užsidirbdavo įrenginėdamas radijo antenas, bet gyveno labai prabangiai. Policijai dėl to kilo įtarimų, ir viešnamis buvo demaskuotas. Už šią veiklą G.Glinskis sunkiųjų darbų kalėjime kalėjo 5 metus.
Kai kurie dabar šiame name įsikūrę kauniečiai apie tokią istoriją miglotai yra girdėję, kiti – ne. Daugiabučio bendrijos pirmininkė Danutė sakė, kad jai šis faktas yra naujiena, smalsuolių, apžiūrinėjančių pastatą, neteko pastebėti, bet daugiau sužinoti apie tokią pikantišką istorijos detalę įdomu.
Ieškantys pramogų kauniečiai tarpukariu mėgdavo lankytis kino teatruose. Gidė pasakojo, jog tuometinė spauda rašė, kad apie pusę kino filmų būdavo erotiniai ar net pornografiniai.
1928 metais į erotinio filmo „XX amžiaus Adomas ir Ieva“ premjerą atvyko pirmoji šalies ponia Sofija Smetonienė, kiti aukšti to meto pareigūnai, diplomatai.
„Tai byloja, kad tokio pobūdžio filmai buvo priimtini. Tačiau reikia prisiminti, kad tada erotika buvo labai nekalta, – filmo herojai tik bučiuodavosi ar glaustydavosi“, – pasakojo gidė.
Spaudoje tuo metu būdavo ir rubrika „Piršlys“, kurioje buvo spausdinami norinčiųjų susirasti antrąją pusę skelbimai. Juose buvo aprašoma, kaip žmogus atrodo, kokį išsilavinimą turi ir kiek uždirba, kokią antrąją pusę įsivaizduoja ir kiek ji turėtų turėti pinigų.
