Apie šį istorinį įvykį dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentei Daliai Gudavičiūtei yra pasakojęs vienas iš trijų prezidentų – S.Šuškevčius. Siūlome prisiminti šį interviu.
---
Atvykęs į Vilnių baltarusis S.Šuškevičius (jam dabar 87-eri – Red.) jautėsi ypač gerai. O savo tėvynėje ir daugelyje kitų buvusios SSRS vietų jis žeminamas ir šmeižiamas. Kuklus branduolinės fizikos profesorius nuo 1991-ųjų gruodžio visame pasaulyje imtas pristatinėti kaip žmogus, savo parašu sugriovęs Sovietų Sąjungą.
S.Šuškevičius, tapęs Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, 1991 metų pabaigoje pasikvietė į Belovežo girią pamedžioti tuometinius Rusijos ir Ukrainos prezidentus B.Jelciną bei L.Kravčiuką. Ten, niekam nesitikint, buvo pasirašyta SSRS likvidavimo sutartis.
To S.Šuškevičiui negali atleisti nei dabar Baltarusiją gniaužiantis autoritarinis Aliaksandro Lukašenkos režimas, nei Rusijos politikai.
Vilniuje viešėjęs S.Šuškevičius papasakojo „Lietuvos ryto“ korespondentei, kaip atsirado Belovežo susitarimas, pasidalijo mintimis apie tolesnį savo šalies ir kitų buvusios SSRS respublikų kelią.
Griuvėsių nereikia gailėtis
– Dauguma Rusijos gyventojų apgailestauja, kad SSRS suiro ir mano, kad galima buvo to išvengti. Dauguma įsitikinę, kad imperiją sugriovė ne objektyvios priežastys, o trijų politikų neapgalvoti veiksmai. Kaip jūs pakomentuotumėte tokias nuotaikas?
– Mano manymu, žmonės greitai užmiršta, kas bloga, ir prisimena tiktai malonius dalykus. Tik taip galima paaiškinti kai kurių žmonių dabartinį Sovietų Sąjungos ilgėjimąsi.
Imperija buvo sugriuvusi iki tol, kai mes susirinkome Belovežo girioje. To sustabdyti buvo nebeįmanoma. Lietuva, Latvija, Estija tuo metu jau buvo tapusios nepriklausomomis valstybėmis.
1991-ųjų gruodį SSRS jau buvo faktiškai nebevaldoma struktūra. SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas tik skelbė potvarkius, kurių niekas nevykdė.
Kai mes paskelbėme, jog SSRS, kaip geopolitinė realija, nebeegzistuoja – tai svarbiausia mūsų susitarimo frazė, naujų konfliktų nebekilo. Didelės valstybės, kaip žinoma, niekad negriūdavo be kraujo praliejimo.
Vadinasi, mes buvome teisūs.
Medžioklė – tik pretekstas
– Kas parodė iniciatyvą trims valstybių vadovams susirinkti į medžioklę?
– Į Belovežo girią pakviečiau aš, bet ne tam, kas vėliau atsitiko. Medžioklė buvo tik „forma“.
Baltarusijos ekonominė padėtis buvo labai sunki. Mes norėjome pereiti į rinkos ekonomiką, o pinigų neturėjome. Todėl norėjau, kad toks mano gerbiamas žmogus kaip Rusijos vyriausybės vadovas Jegoras Gaidaras nereikalautų iš mūsų pinigų už naftą, kad galėtume atsiskaityti kaip sovietiniais laikais – prekių mainais arba gauti skolon. To paties tikėjosi ir Ukrainos vadovai.
– B.Jelciną ir L.Kravčiuką kvietėte būtent į medžioklę. Tęsėte sovietinę tradiciją medžioklėse spręsti svarbiausias valstybės problemas?
– Pirmiausia noriu pabrėžti, kad niekada nebuvau sovietinis funkcionierius. Sovietiniais laikais buvau universiteto profesorius, vadovavau Branduolinės fizikos katedrai. 1989 metais draugai pusiau juokais mane iškėlė kandidatu į SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatus. Taip prasidėjo mano, politiko, karjera.
1991 metų spalio 21-ąją kaip Baltarusijos vadovas atvykau į Novoogariove prie Maskvos esančią SSRS prezidento rezidenciją. Ten M.Gorbačiovas man ir kitų respublikų vadovams pasiūlė naują sąjungos sutartį.
Aš nebuvau toks drausmingas kaip partiniai funkcionieriai ir tiesiai pasakiau M.Gorbačiovui: „Jūs vadinate konfederacija tai, kas yra griežta federacija su centralizuotu valdymu. Tai juokinga“.
Labai griežtai šią idėją sukritikavo ir tuometinis Rusijos Federacijos prezidentas B.Jelcinas.
M.Gorbačiovas supyko, atsistojo ir išėjo. Tada man ir B.Jelcinui buvo pasiūlyta eiti taikytis su M.Gorbačiovu.
Kol ėjome stikliniais koridoriais ir gėrėjomės Maskvos upės rudeniniais vaizdais, aš ir pakviečiau B.Jelciną pamedžioti į Baltarusiją, nes žinojau, kad jis yra aistringas medžiotojas. Jis atsakė atvyksiąs su malonumu.
Po to gruodžio 1-ąją įvyko Ukrainos prezidento rinkimai. Prezidentu tapo Leonidas Kravčiukas. Jis pradėjo zonduoti, kas ten mūsų miškuose rengiama, ir per tarpininkus davė suprasti, kad mielai dalyvautų.
Paskambinau B.Jelcinui, ar jis nieko prieš. Jis sutiko. Tuomet pajuokavau: „Klausyk, gal ir M.Gorbačiovą pakviesti?“
Išgirdau: „Jeigu kviesi M.Gorbačiovą, aš nevažiuosiu“.
Gruodžio 7-ąją mes ten ir susirinkome.
Sakmės apie keptą šerniuką
– Bet juk M.Gorbačiovas nemėgo medžioklių! Kitados Belovežo girioje jis netgi patyrė traumą po nesėkmingo šūvio...
– Ne tik M.Gorbačiovas – ir aš niekada gyvenime nemedžiojau. Beje, tąkart ir B.Jelcinas medžioti nėjo. Medžiojo tik L.Kravčiukas ir Ukrainos ministras pirmininkas Vitoldas Fokinas. Pastarasis ten nušovė kažkokį „paršiuką“.
Jėgeriams tuomet sakiau: kodėl taip negerai atsitiko, kodėl L.Kravčiukas nieko nenušovė? O jie man paaiškino, kad Ukrainos prezidentui skirtas šernas buvo už kojos pririštas prie medžio. Jis šovė, pataikė į virvę – šernas ir pabėgo.
– Ar per vakarienę valgėte būtent tą šerniuką, kurį nušovė Ukrainos vyriausybės vadovas?
– Galiu atsakingai pareikšti, kad „jelciniškai“ mes ten negėrėme. Pats B.Jelcinas – irgi.
– Tačiau kitokiu stiliumi gėrėte?
– Aišku, truputį gėrėme, bet aš baiminausi padauginti, nes buvau šeimininkas, ir apskritai man tai nepriimtina. Aš buvau universiteto žmogus. Mūsų universitete, jei kas ateitų skaityti paskaitų išgėręs, iš karto būtų buvęs atleistas.
Lygiai taip pat elgėsi ir mano svečiai.
Kitą dieną sėdėjome ir aptarinėjome sutarties punktus. Nė vienas iš 14 punktų nebuvo pasirašytas toks, koks parengtas. Tikslinome, taisėme. Ir kartais, kai sėdėdami šešiese ilgai, kone valandą, svarstydavome, po to siųsdavome delegacijoms derinti ir ilgai laukdavome, tai išgerdavome po gurkšnelį konjako.
– Koks buvo konjakas?
– Šiandien nebeatsimenu, bet tikrai geras.
– Tad kai kuriuose laikraščiuose paskelbta informacija, kad B.Jelcinas nugriuvo į gėlyną, – neteisybė?
– Klausykit, kokios gėlės, kai lauke spigina kone 20 laipsnių šaltis! Tą žiemą buvo daug sniego, negalėjo būti ir kalbų apie kokius nors gėlynus.
Po to daug kartų mačiau B.Jelciną pasigėrusį, bet tik ne ten, Belovežo girioje. Mes supratome, kad tai, ką darome, yra labai rimta, ir jautėme atsakomybę.
Pasirašyta Maskvos valdose
– Ar jūs nematote simbolinės prasmės, kad ta rezidencija Viskuliuose buvo pastatyta Nikitos Chruščiovo iniciatyva ir valdoma iš Maskvos?
– Tai buvo Komunistų partijos Centro komiteto rezidencija. Ten lankėsi visi pirmieji SSRS asmenys, bet viskas gaubiama paslapties. Dokumentų nemačiau, o pasakų daug girdėjau.
Kažkada būdamas studentas klajojau aplink su kuprine ant pečių, bet iki Belovežo susitarimo niekada ten nebuvau buvęs.
– Kaip šventėte pasirašę sutartį?
– Labai kukliai. Aišku, buvo padengta vakarienė, atsipalaidavau, jaučiausi turįs teisę elgtis ne kaip Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, o kaip normalus žmogus, atostogaujantis profesorius tarp draugų. Nuovargio nejautėme.
Tais metais buvo daug svarbių įvykių, prie jų jau buvau pripratęs. Bet tąkart buvo aišku, kad įvyko kažkas iš tikrųjų reikšminga. Toks suvokimas stiprėjo ir grįžtant į Minską.
– Kaip toliau susiklostė jūsų likimas?
– 1994-ųjų pradžioje, praėjus savaitei po JAV prezidento Billo Clintono vizito, buvau priverstas atsistatydinti. Po to dar buvau Aukščiausiosios Tarybos deputatas, bet mus išvaikė.
Sužvėrėjęs A.Lukašenka išleido įsaką, kuriuo faktiškai atėmė iš manęs pensiją. Mano, kaip buvusio Baltarusijos vadovo, pensija neindeksuojama ir dėl infliacijos yra 3200 Baltarusijos rublių (interviu darytas 2004 m., ši suma tada buvo tolygi maždaug 1 eurui - Red.). Negalėjau niekur rasti darbo – visi bijojo, kad jų įmonė bus tuoj pat uždaryta, jei mane įdarbins.
Gyvenau iš politologijos paskaitų, kurias skaityti mane kvietė užsienio universitetai. Skaičiau paskaitas JAV – Harvardo, Yale'io, Vašingtono, Kolumbijos universitetuose. Dirbau ir Lenkijos universitetuose, nes moku lenkų kalbą. Tačiau ilgai būti kurioje nors šalyje negaliu, blogai jaučiuosi.
Ilgiausias mano išvykimas – keturi mėnesiai, kuriuos praleidau stažuodamasis Vašingtone, Woodrow Wilsono centre.
Nors ten – milžiniškas konkursas, bet šios „rojaus sąlygos“ buvo suteiktos, kad manęs neištiktų toks pat likimas kaip kitų „pradingusių“ Baltarusijos politikų.
– Labdaros aukcione L.Kravčiukas pardavė akinius, kuriais naudojosi pasirašydamas Belovežo susitarimą. Ar jūs dar saugote tų dienų relikvijas?
– Rašiklį, kuriuo pasirašiau Belovežo susitarimą, padovanojau man labai padėjusiam žmogui, nesakysiu jo pavardės.
Tą rašiklį dar sovietiniais laikais man padovanojo žmona, labai jį branginau. O vėliau patekau į labai sunkią padėtį, neturėjau kuo atsidėkoti geram žmogui. Todėl, žmonos siūlymu, parašiau ir raštą, kad tuo parkeriu pasirašiau garsųjį susitarimą.
Kiek žinau, dar niekur aukcionuose mano rašiklis nepasirodė.
Sunkus kelias į demokratiją
– Jeigu būtumėte numatęs dabartinę padėtį Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, ar irgi būtumėte pasirašęs susitarimą, kad SSRS nebeegzistuoja?
– Jei būtume to nepadarę, būtų blogiau. Tiktai gaila, kad, konstatavę SSRS iširimą, mes toliau veikėme sovietiškai. Daugelis susikūrusios Nepriklausomų valstybių sandraugos vadovų nesuprato, kad reikia eiti demokratijos keliu.
Dabartiniai autoritariniai režimai buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje – tai ne Belovežo susitarimo, o istorijos pasekmė. Tai – rusiška ikibolševikinė tradicija.
