Tai tiesioginio įvykių dalyvio, paskutinio nepriklausomos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro liudijimas apie dramatiškiausius Lietuvos istorijos epizodus: nacistinės Vokietijos ultimatumą dėl Klaipėdos – 1939 m. kovą, Vilniaus susigrąžinimo ir savitarpio pagalbos sutarties su Sovietų Sąjunga derybų peripetijas – 1939 m. rugsėjį ir spalį, SSRS ultimatumą ir sovietinę Lietuvos okupaciją – 1940 m. birželį.
Per stebuklą stalinines represijas išgyvenęs, keturiolika metų sovietiniuose kalėjimuose (iš jų vienuolika vienutėje) ir dvejus metus tremties drauge su žmona Marija Mašiotaite-Urbšiene (1895–1959) iškentęs J.Urbšys ateities kartoms paliko neįkainojamą totalitarinių A.Hitlerio ir J.Stalino diktatūrų nusikaltimų liudijimą.
Ministras buvo vienas iš kelių lietuvių, spaudusių ranką ir akis į akį bendravusių su abiem kruviniausiais XX a. diktatoriais.
Sykį paklaustas, kuo šie tironai skyrėsi, J.Urbšys pasakė: „Niekuo – abu buvo Lietuvos priešai. Vienas įsakė pasiduoti per tris dienas, antras – per dešimt valandų... Toks ir skirtumas. Nei tas, nei kitas nenorėjo matyti mūsų žemėlapyje.“
Rugpjūčio 23-ioji, Juodojo kaspino diena, – viena svarbiausių datų šiuolaikinės lietuvių tautos istorinėje sąmonėje. Šią dieną 1939 m. Maskvoje, Kremliuje, nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga sudarė Molotovo–Ribbentropo paktą, kuriuo pasidalijo įtakos sferomis Europoje.
Poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais tariant, „po savaitės šampanas Stalino, Ribbentropo ir Molotovo taurėse pavirto krauju – prasidėjo Antrasis pasaulinis karas“.
Sovietų Sąjunga siekė nuo pasaulio nuslėpti Molotovo ir Ribbentropo sandėrį bei jo padarinius, 1940 m. įvykdytos Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos faktą. Sovietmečiu iš lietuvių tautos atminties trintas bet koks teigiamas prisiminimas apie nepriklausomybę.
Pasitelkus galingą propagandos ir dezinformacijos mašiną ištisoms kartoms skiepytas melas apie 1940 m. pačių lietuvių rankomis nuverstą „fašistinį“ Antano Smetonos režimą.
Dainuojančios revoliucijos metais pirmą kartą išleisti J.Urbšio atsiminimai sugriovė sovietų propagandos melą apie savanorišką Lietuvos įstojimą į SSRS, padėjo visuomenei patikėti artėjančia nepriklausomybe.
Ypač didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusi, dešimtimis tūkstančių egzempliorių tiražais imta spausdinti plonytė, vos šimto puslapių J.Urbšio knyga makulatūra pavertė šimtus sovietinių pseudoistorikų tomų ir sukėlė tikrą šoką to meto visuomenei.
J.Urbšio „Atsiminimai“ arba „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“ atsidūrė neabejingo laisvei lietuvio knygų lentynoje greta kitų kadaise sovietų uždraustų egzodo poetų ir rašytojų kūrinių, A.Šapokos Lietuvos istorijos, tremtinių, pokario partizanų atsiminimų.
J.Urbšio liudijamos istorinės tiesos triumfo diena – 1988 m. rugpjūčio 23-ioji, Molotovo–Ribbentropo paktui pasmerkti skirtas didysis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingas Vilniaus Vingio parke, kuriame dalyvavo apie 150 tūkst. žmonių.
Per garsiakalbius iš diktofono nuskambėjo J.Urbšio, negalėjusio atvykti į mitingą dėl silpnos sveikatos, kalbos įrašas, anot istoriko dr. Č.Laurinavičiaus, „bene stipriausias argumentas pasmerkiant Molotovo–Ribbentropo paktus“.
Susirinkusiems į mitingą žmonėms keli lakoniškai, be emocijų tariami sakiniai paliko neišdildomą įspūdį. Buvusio ministro kalba tapo istorine iki sutemų vykusio renginio kulminacija, o pats jos autorius virto tikru moraliniu autoritetu, savotiška jungtimi, susiejusia Lietuvos praeitį ir ateitį.
Ši J.Urbšio knyga patenka į istoriškai Lietuvai reikšmingiausių XX a. memuarų sąrašą. Naujausias jos leidimas papildytas komentarais, mokslinių tyrimų medžiaga, amžininkų atsiminimais, vaizdiniais ir rašytiniais istorijos šaltiniais.
Knygoje pirmą kartą publikuojamos seniausio žinomo atsiminimų teksto, paties autoriaus pavadinto „Susitikimai su Stalinu ir Molotovu“, ištraukos.
Kaip matyti iš J.Urbšio rašyto paaiškinimo, 1965-aisiais, giliu sovietmečiu, jis atsispyrė KGB spaudimui ir išdrįso komunistinei LSSR valdžiai įteikti tai, ką paprastai net drąsiausi to meto rašytojai dėdavo giliai į stalčių, – necenzūruotus ir komunistine ideologija nepagražintus atsiminimus apie Sovietų Sąjungos ir Lietuvos santykius 1939–1940 m.
Juos perskaitęs LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis „rekomendavo“ J.Urbšio rankraštį laikyti „giliausiame archyve“.
J.Urbšio tikėjimas laisve neapvylė, jis vienintelis iš paskutinės tarpukario Lietuvos vyriausybės sulaukė 1990 m. kovo 11-osios – nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Deja, autorius nebeišvydo blogio imperijos SSRS griūties 1991-ųjų pabaigoje. Šiemet šiai epochinei demokratinio pasaulio pergalei sukanka 30 metų.
Ištrauka iš J.Urbšio knygos „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais. Atsiminimai“.
Sovietų Sąjungai susitarus su Vokietija dėl Lietuvos, pastarosios kaip valstybės likimas pasidarė priklausomas nuo vienos Sovietų Sąjungos, nuo jos geros ar blogos valios.
Jei Sovietų Sąjunga laikysis – skrendant sukasi galvoje optimistinės mintys – jei ji tikrai laikysis savitarpio pagalbos sutarties nuostatų, gerbs Lietuvos nepriklausomybę ir senas sutartis, nesikiš į Lietuvos vidaus reikalus – tokį nesikišimą numato ir tas naujos sutarties projektas, – tai tie dešimt metų (pirmajame projekte sutarties galiojimas buvo numatytas dešimčiai metų), – sakiau sau, – kuriems įvedamos į Lietuvą Sovietų Sąjungos įgulos, netruks prabėgti.
Per tą laiką baigsis karas, kuris gal Lietuvai ir Klaipėdą grąžins, o karui pasibaigus gali ir pačiai Sovietų Sąjungai pasirodyti netikslinga laikyti Lietuvoje karines bazes. Įgulos pasitrauks į savo kraštą, ir Lietuva tęs toliau savo nepriklausomą gyvenimą.
O Vilnius!!!
Nepakartojama proga jį atgauti!
Galbūt net vienintelė!
Atgaunamas, tiesa, su didele ipoteka, bet jei po dešimties metų ta ipoteka galės būti numarinta, tada jis pasiliks Lietuvai grynas! Ipoteka, vykstant Europoje tokiam karui, gana suprantama ir net pateisinama. Jei, žinoma, ji neslepia klastingų ketinimų. Jei… [...]
Lietuvos vyriausybė nusprendžia pasiūlyti Sovietų Sąjungai sudaryti savitarpio pagalbos sutartį be sovietinių įgulų įvedimo į Lietuvos teritoriją t a i k o s m e t u. Tačiau ta sutartis numatytų glaudų abiejų kraštų karinį bendradarbiavimą taikos metu, kad, kilus karui, būtų įmanoma iškart bendromis pajėgomis sutikti priešą.
Vadinasi, pagal Lietuvos vyriausybės koncepciją sudaromos dvi sutartys:
1.Sutartis dėl Vilniaus – tokia, kokią Sovietų Sąjunga siūlo;
2. Sutartis dėl savitarpio pagalbos – be išankstinio Sovietų Sąjungos karinių įgulų įvedimo t a i k o s m e t u į Lietuvos teritoriją, bet numatanti, kaip minėta, glaudų abiejų valstybių karinį bendradarbiavimą.
Išvyksta didesnė delegacija tolesnėms deryboms Maskvoje. Į ją dabar įeina dar ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas ir kariuomenės vadas Stasys Raštikis. Pirmininkauti paliekamas užsienio reikalų ministras. Dalyvauja, aišku, ir Lietuvos pasiuntinys Maskvoje Ladas Natkevičius. [...]
Taigi vėl Kremliuje. Sėdime su Molotovu prie to ilgo posėdžių stalo priešpriešiais pačiame stalo gale, netoliese nuo anksčiau minėtų durų į kitą patalpą. Iš mano dešinės – Bizauskas, Natkevičius, Raštikis. Į kairę nuo Molotovo – Potiomkinas, Pozdniakovas. Stalo galas tuščias.
Pradedu dėstyti savo nerimu persunktas mintis. Primenu Lietuvos praeitį, pabrėžiu, kad ji nėra koks naujadaras, kad lietuvių tauta jau senovėje gyveno nepriklausoma, kad ji myli laisvę, kad toji laisvės meilė joje niekad nebuvo išnykusi.
Primenu carinius laikus, spaudos draudimą, lietuvių laikymą Lietuvos žemėje paskutinėje vietoje.
Pereinu prie 1920 metų liepos 12 dienos Taikos sutarties, pagrįstos Spalio revoliucijos aukštai iškeltuoju laisvo apsisprendimo principu, sutarties, kuri abiejų šalių buvo sudaryta laisvai, be jokių prievartos elementų, sudaryta visiems amžiams. [...]
Prieinu prie savitarpio pagalbos pakto. Sakau, kad, Lietuvos vyriausybės įsitikinimu, Sovietų Sąjungos įgulų įvedimas ir įkurdinimas Lietuvos žemėje tuo metu, kai nei Lietuva, nei Sovietų Sąjunga su niekuo nekariauja, pasėtų nepasitikėjimo sėklą ir nustatytų ją prieš Sovietų Sąjungą, nes lietuvių tauta tokio kariuomenės įvedimo negalėtų pajausti kitaip, kaip okupacijos. [...]
Molotovas, matau, klausydamas linkčioja galvą it pritardamas. Širdyje žiebiasi viltis – galgi… Kaip vėliau sakėsi, tą patį jutę ir kiti mūsų delegacijos nariai.
Duryse, kurios žiojėjo galinėje sienoje, išdygo Stalinas. Nepatenkintas. Rūstus. Prieina niūrus prie derybų stalo. Galėjai manyti, jog klausėsi iš kito kambario posėdžio eigos. [...] ir, atėjus išvadų momentui, išėjo iš slėpynės „daryti tvarkos“. Mano sakinys nutrūko...
Atsistojame pasisveikinti.
Stalinas nesėda – visi stovime. Norėdamas tęsti toliau savo dėstymą, kreipiuosi į Staliną... [...]
Kartoju glaustai, ką buvau sakęs. Kalbėdamas žiūriu pakeltomis akimis į stovintį Staliną, kuris, matau nekantrauja, trukdo replikomis. [...]
Trumpinu. Bet ir trumpinamą mano kalbą kaip kirviu nukerta:
– „Vy slyškom mnogo dokazyvajete!“ (Jūs per daug įrodinėjate!) [...]
Nei Stalinas, nei Molotovas neparodė nė mažiausio susidomėjimo savitarpio pagalbos sutarties Lietuvos projektu. Įgulos turinčios būti įvestos. Priminė vėl, jog bet kuri kapitalistinė valstybė tokiomis aplinkybėmis tiesiog užimtų Lietuvą. Aiškino, jog Sovietų Sąjunga anaiptol nesikėsinanti į Lietuvos nepriklausomybę.
Kitą dieną (tai buvo turbūt spalio 8-oji) pamatęs, jog argumentai nevaidina jokio vaidmens, prašyte prašau Staliną, kad vardan Lietuvos ir Sovietų Sąjungos draugystės atsisakytų nuo savo įgulų įvedimo į Lietuvos teritoriją.
Jis trumpai griežtai atsako:
– Net!
Tada pranešu, jog turiu laikyti savo įgaliojimus išsibaigusiais, nes Lietuvos vyriausybė buvo mane įgaliojusi pasirašyti su Sovietų Sąjunga savitarpio pagalbos paktą be nuolatinių sovietinės kariuomenės įgulų Lietuvos teritorijoje.
Kai Sovietų Sąjunga su tuo nesutinka, tai mūsų delegacija turės referuoti savo vyriausybei apie susidariusią padėtį ir prašyti naujų instrukcijų. Kartoju klausimą, kurį buvau kėlęs per pirmą susitikimą.
Būtent: jei, žinoma, Lietuvos vyriausybė iš viso sutiktų su sovietinės kariuomenės įvedimu į Lietuvos teritoriją, ar Sovietų Sąjunga nepasitenkintų vis dėlto savo įgulų laikymu vien tik atgaunamoje Lietuvos teritorijoje, atseit tik Vilniaus krašte.
– Įgulos turi būti ir čia, ir čia, – sako Stalinas.
Spalio 8 ar 9 dieną laikraščiai paskelbė pranešimus su nuotraukomis iš tada Sovietų Sąjungos valdžioje buvusio Vilniaus apie vykstančius ten mitingus ir demonstracijas.
Neturėdamas tų laikraščių dabar, negaliu pasakyti, ko tos manifestacijos tada reikalavo. Manau, kad galutinio Vilniaus prijungimo prie Sovietų Sąjungos arba, kas tolygu, sovietinės santvarkos įvedimo, nes kitokio turinio mitingai nebūtų galėję įvykti. (Perrašinėdamas iš naujo šiuos savo atsiminimus, iš vieno sovietinio istoriko patyriau, kad minėtieji mitingai ir demonstracijos reikalavę prijungti Vilnių prie Baltarusijos.)
Šiaip ar taip, Molotovas spalio 8 dieną atkreipė Lietuvos delegacijos dėmesį į tuos laikraščių pranešimus ir pridūrė, jog Sovietų Sąjungos vyriausybė negalės ilgai raminti Vilniaus darbo žmonių ir nepaisyti jų reikalavimų.
– Būtų gerai, kad dar šiandien gautumėt įgaliojimus savitarpio pagalbos sutarčiai pasirašyti, – baigė jis savo įspėjimą.
