Nuo šiol šis pagarbos ir atminimo ženklas bus laisvai prieinamas visiems uostamiesčio gyventojams, užsienio turistams, nes pastatytas šalia dviračių ir pėsčiųjų tako, vedančio į būsimąją pramoginių laivų prieplauką.
Prancūzų pėdsakai Klaipėdoje
Perkėlos gatvėje šalia Malkų įlankos prieš keliolika metų pastatyta paminklinė plokštė priminė tuos laikus, kai Klaipėda beveik keturis šimtis metu priklausė Prūsijos karalystei. Po karo su Prancūzija (1870-1871) į šią Rytprūsių provinciją vokiečių atgabenti belaisviai buvo naudojami kaip nemokama darbo jėga.
Kasant 27 kilometrų ilgio ir 28-30 metrų pločio vandens kanalą, kuris sujungė Klaipėdą ir Minijos upę, o per ją ir Nemuną, darbavosi ne tik aplinkinių kaimų gyventojai, bet ir Prancūzijos kariai belaisviai.
Prancūzijai pralaimėjus karą, darbai paspartėjo – 1870 metais į Klaipėdos kraštą atgabenta apie 690 belaisvių. Jie darbavosi paskutinėje kanalo atkarpoje nuo Smeltės iki Stariškių kaimų.
Vietiniai gyventojai tuo tarpu rausė kanalą nuo Drevernos kaimo Klaipėdos uosto link. Per dešimtmetį (1863–1873 m.) įrengta vandens magistralė buvo pavadinta Prūsijos imperatoriaus Vilhelmo I vardu.
Kanalas iškastas siekiant apsaugoti laivus ir plukdomus sielius nuo audrų, kildavusių Kuršių mariose.
Prietinėje Klaipėdos uosto dalyje pastatytą kuklų paminklą prancūzams ilgainiui ėmė gožti konteinerių rietuvės.
Paminklui surado kitą vietą
Įgyvendinant Klaipėdos jūrų uosto bendrąjį planą, paminklo Perkėlos gatvėje būtų buvę neįmanoma lankyti, pagerbti Prancūzijos karo belaisvių atminimo. Todėl KVJU direkcija, Prancūzijos ambasada Lietuvoje ir Klaipėdos savivaldybė suskato spręsti šią problemą.
Perkeltą į Kairių gatvę arčiau Vilhelmo kanalo pabaigos paminklą simboliškai atidengė Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Alix Victoria Everard'o ir Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthiasas Sonnas, pašventino Telšių vyskupo generalvikaras kunigas Viktoras Viktoravičius.
„Dėkojame Klaipėdai, kad paminklas, atspindintis su Lietuva susieta Prancūzijos istorijos etapą, kai Vilhelmo kanalą kasė ir prancūzų karo belaisviai, atsivers visuomenei. Apie 600 mūsų tautiečių čia dirbo, kiek žmonių žuvo, nėra tiksliai žinoma“, - per atminimo ženklo atidengimo iškilmes kalbėjo A. V. Everard'o.
KVJU direkcijos vadovas Algis Latakas mano, kad dabar paminklas labiau įprasmins kanalo kasėjų prancūzų karių atminimą: „Jis bus laisvai prieinamas, nes stovi šalia dviračių ir pėsčiųjų tako pakeliui į būsimą mažųjų laivų prieplauką ir planuojamą Stariškių rajoną. Tenykštė aplinka atspindi memorialo paskirtį, jo reikšmę“.
Klaipėdos konteinerių terminalo vadovas Vaidotas Šileika irgi džiaugėsi atrastu visiems priimtinu problemos sprendimu: „Teritoriją, kurioje stovėjo paminklas, nuo miesto būtų atkirtę statomi nauji įvažiavimo į terminalą vartai. Pritarėme sumanymui jį perkelti į kitą vietą, savo jėgomis įgyvendinome šį projektą“.
Dirbo išvien su klaipėdiškiais
Vilhelmo kanalas – įdomus praeities paveldo objektas. Anksčiau jį kirto dešimt iš lengvų konstrukcijų sumontuotų tiltų, kuriais naudojosi kaimų gyventojai. Ties Lankupiais (Klaipėdos r.) buvo pastatytas 1,7 metrų gylio kanale ir Kuršių mariose skirtingus vandens lygius reguliuojantis šliuzas.
Klaipėdiškiai ir prancūzai iškasė kanalą, kuriuo, aplenkiant audringas Kuršių marias, buvo plukdoma mediena, kitokie kroviniai. Prekių judėjimą kontroliavo muitinė. Netekęs strateginės reikšmės šis vandens kelias sunyko.
Prancūzijos diplomatai išreiškė norą, kad į perkeliant į kitą vietą paminklą Vilhelmo kanalą kasusiems belaisviams, būtų pažymėti visi priverstinio darbo fronte žuvę jų tautiečiai, tačiau jų pavardžių nenurodė.
Klaipėdos uosto žemėje iškilusio paminklo (architektas Adomas Skiezgelas) užrašai, pasirodo, ne visiškai tiksliai atspindi praeities įvykius. Nėra patikimų istorinių žinių, kad kanalą kasę prancūzai statybose dirbo kaip vergai, buvo kankinami, žūdavo išsekus jėgoms.
Belaisviai atgulė kapinėse
„Šaltiniai byloja, kad penki ar šeši tais laikais savo mirtimi mirę belaisviai Mėmėlio magistrato lėšomis buvo pagarbiai palaidoti miesto kapinėse, pastatyti antkapiai. Užfiksuotas tik vienas smurto proveržis, kai vokietis sargybinis nudūrė bandžiusį bėgti prancūzą“, - kalbėjo klaipėdietis dizaineris Kęstutis Mickevičius.
Senųjų Klaipėdos kapinių teritoriją numatyta sutvarkyti, tad projekte pažymėtos čia palaidotų lietuvių, vokiečių, prancūzų, belgų, kitų svetimtaučių karių kapavietės. Pagal išlikusius dokumentus galima jas surasti.
Mirusių ir katalikų kvartale palaidotų prancūzų belaisvių kapai jau nustatyti. Juos anksčiau puošę kryžiai nugriauti, kai buvo naikinamos kapinės, kurias sovietmečiu nustelbė čia įkurtas Skulptūrų parkas.
K.Mickevičius mano, kad perkeliant paminklą prancūzų kariams vertėjo pasigilinti į praeitį, ištaisyti netikslų užrašą: "Dabar atrodo, kad tik prancūzai kasė Vilhelmo kanalą ir žuvo ten kaip kariai mūšio lauke. Pagarbos verti visi klaipėdiškiai, penkerius metus statę šį sudėtingą hidrotechnikos įrenginį“.
Istorikai nesutinka su nuomone, kad industrinės teritorijos, aikštės, skverai ir kitokios viešosios erdvės esą yra tinkama vieta žuvusių ar mirusių karių kenotafams. Pasak jų, paminklą prancūzams reikėjo įvardyti nurodant jų pavardes, perkelti į senąsias Klaipėdos kapines ten, kur ir ilsisi jų palaikai.
Patrauklesnė vieta – Dreverna
Sovietmečiu ir vėlesniais laikais apleistą Vilhelmo kanalą nusiaubė vandalai. Netramdomi metalo laužo grobstytojai galiausiai išnarstė kone visus per jį nutiestus šimtamečių metalinių konstrukcijų tiltus.
Klaipėdos ir Šilutės rajonų savivaldybės dabar stengiasi atgaivinti vaizdingąjį Vilhelmo kanalą – sutvarkyti pakrantes, šliuzų įrenginius, pritaikyti šią vandens trasą turistų reikmėms.
Solidesnį paminklą, primenantį visus Vilhelmo kanalo statytojus, tarp jų ir prancūzų belaisvius, būtų galima įkurdinti ne tik krovos terminalų apsuptoje Klaipėdos valstybinio jūrų uosto veiklos zonoje.
Tarp kitų patrauklių, žmonėms labiau prieinamų vietų minima Drevernos gyvenvietė, kurią jau garsina vasarą daug poilsiautojų ir turistų sulaukiantis šiuolaikiškas jachtų bei kitų pramoginių laivų uostas.
Mirties slėnyje - kitas ženklas
Prancūzus karo belaisvius primena kitas meno kūrinys skulptūra „Paukštis“ iškilo Nidos pakraštyje ant kopos, nuo kurios atsiveria vaizdas į Mirties slėnį - apžėlusių smėlynų masyvą pietinėje Kuršių nerijos dalyje.
Mirties slėnis – įvairiausių, regis, dar neįmintų iki galo paslapčių apgaubta vieta. Nidos senbuviai prisimena prie Grobšto rezervato įkastus medinius kryžius - mistinius atminimo ženklus čia neva kalintiems prancūzams.
Ant pačios gražiausios Kuršių nerijoje Parnidžio kopos šalia pėsčiųjų tako, vedančio Saulės laikrodžio link, pastatyta menininko Kęstučio Musteikio skulptūrinė kompozicija - suoliuko formos akmeninis paminklas.
Prisėdę ant suoliuko kurorto svečiai gali pasinerti į medicijas, prisiminti Mirties slėnio kalinių kančias, kai jie buvo verčiam stabdyti vėjų pustomus smėlynus. O kaip buvo iš tikrųjų?
Keršto lageris smėlynuose?
Senojo Mėmelio metraštininkas istorikas Johanas Sembritzkis užsimena, jog tvirtinant Kuršių nerijos krantus čia iš tikrųjų „darbavosi prancūzai iš atsakomosios karo belaisvių stovyklos“.
Kalėjimą po atviru dangumi J.Sembrickis savo veikaluose įvardijo kaip „keršto lagerį“ prancūzams, kurie tokias pat stovyklas vokiečiams karo belaisviams steigdavo Šiaurės Afrikoje.
Mirties slėnyje esą būta barakų, kuriuose glaudėsi 12 tūkst. prancūzų belaisvių. Nuo epidemijų, karščio, alinančio darbo tvirtinant kopas žmonės esą mirdavo dešimtimis ir čia pat smėlyje buvo laidojami.
Prieštaringos žinios apie Kuršių nerijoje neva kadaise buvusį konclagerį sudomino Prancūzijos ambasados darbuotojus – jų paieškas archyvuose galėjo vainikuoti žvalgomieji archeologiniai tyrimai.
Kopose jokių kaulų nerasta
Gavę lėšų tyrimams Mirties slėnyje Prancūzijos diplomatai užmezgė ryšius su Vokietijos archyvais, tikėjosi surasti daugiau ir išsamesnių žinių apie karo belaisvių prancūzų stovyklą Kuršių nerijoje.
Atsišaukusi vieno ten kalinto belaisvio proanūkė pasakojo, kad jos giminaitis tais laikais buvo laikytas Mirties slėnyje, o vėliau, kai konclageris 1916 metais buvo uždarytas, sėkmingai sugrįžo į gimtinę.
Prancūzijos diplomatai neabejojo, kad belaisvių stovyklos prie Nidos būta. Tačiau Parnidžio ir Sklandytojų kopas kasinėję archeologai žmonių palaikų, kapaviečių, barakų liekanų, o ją kalbėti apie palapines, neaptiko.
Vasarotojai žmonių kaulų anksčiau aptiktavo smėliu užpustytų žvejų kaimų vietose. Tarpukariu Mirties slėnio lomoje matyti, kažkada galbūt ten ir stovėję mįslingi mediniai krikštai jau seniai supuvę.
Klojo laiptus į Urbo kalną
Prancūzijos belaisviai buvo vežami į Kuršių neriją ir per Antrąjį pasaulinį karą. Vienas Juodkrantėje atsidūręs belaisvis skundėsi, kad su žvejais išplaukus į marias, jam tenka statyti ir traukti tinklus nuo ryto iki vakaro.
„Jam nepatiko monotoniškas žvejų maistas, ypač burokų sriuba. Iš tikrųjų nėra aišku, kaip iš tikrųjų dirbo, kur gyveno Kuršių nerijoje įkalinti prancūzai“, – istorikus giliau nagrinėti šią temą ragina K.Mickevičius.
Jeigu tikėti J.Sembritzkiu, prancūzai belaisviai Kuršių nerijoje želdindavo vėjų pustomas kopas, Purvynėje klojo pamatus vasarnamiams. Sargai gyvendavo barakuose, o kaliniai palapinėse ant smėlio.
Prancūzai Kuršių nerijoje yra palikę ir daugiau pėdsakų – Urbo kalne klojo akmeninius laiptus, vedančius į Nidos švyturį. Per pusiasalyje tiestas siaurasis geležinkelis esą irgi jų rankų darbas.
Nenustačius Mirties slėnyje gal ir buvusio lagerio vietos, Neringos savivaldybei teko spręsti galvosūkį – kur statyti paminklą prancūzų belaisviams?
Skaudi atmintis suartina
Iš pradžių galvota K.Musteikio kūrinį įkurdinti prie Urbo kalno, bet vėliau nuspręsta, kad suoliukui, ant kurio nutūpęs paukštis žvelgia į Mirties slėnį, tinkamiausia vieta - Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje ant kopos.
Neringiškiai pritarė prancūzų ambasados iniciatyvai įamžinti karo belaisvių atminimą. Paminklo įrengimo darbus finansavo Prancūzijos gynybos ministerijos Istorinio paveldo, atminties ir archyvų direkcija.
Paminklo ant Parnidžio kopos statyba nuoširdžiai rūpinęsis buvęs šios šalies ambasadorius Lietuvoje Philippe'as Jeantaud'as sakė, jog tai - pagarbos ženklas Kuršių nerijoje sunkioms sąlygomis gyvenusiems jo tautiečiams.
„Jis atspindi Lietuvos ir Prancūzijos draugiškus santykius, bendradarbiavimą įgyvendinant abiems šalims reikšmingus kultūros, meno, istorinės atminties projektus“, - atidengdamas paminklą pažymėjo ambasadorius.
Ant Parnidžio kopos šalia pėsčiųjų tako iškilo dar vienas su Prancūzija susietas paminklas – menininko Klaudijaus Pūdymo sukurta skulptūra garsiam filosofui egzistencialistui ir rašytojui Jeanui Paului Sartre'ui.
J. P. Sartre'as rojaus prieangyje
Kompozicija smėlyje „Prieš vėją“ K.Pūdymas atkartoja fotomenininko Antano Sutkaus ant Parnidžio kopos užfiksuotą J. P. Sartre'o, pozą. Kūrinys primena laisvos dvasios prancūzo filosofo viešnagę Kuršių nerijoje
Sovietmečiu atvykęs į Nidą komunistuojantis J.P.Sartre'as tada ant Parnidžio kopos pasijuto tarsi stovėtų rojaus prieangyje, aprašė tai savo prisiminimuose. Filosofas domėjosi ir Mirties slėnį gaubiančiais padavimais.
„Nidoje apsilankę prancūzai nuo Parnidžio kopos gali pažvelgti slėnį, kur kentėjo jų tautiečiai. Manau, kad jiems malonu pamatyti ir bronzoje sustingusį tautietį J. P. Sartre'ą“, - kalbėjo Neringos meras Darius Jasaitis.
Istorijos ženklams neabejingas Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pritarė iniciatyvai įamžinti Prancūzijos pėdsakus uostamiestyje. Šios šalies kariškiai po Pirmojo pasaulinio karo pagal tarptautinius įgaliojimus laikinai administravo nuo Vokietijos imperijos atskirtą Klaipėdos kraštą.
Prancūzijos ambasados lėšomis pagamintos paminklinės lentelės su užrašais papuošė kai kuriuos istorinius pastatus, kuriuose rezidavo prancūzai, Klaipėdos senamiestyje.
