Laišką perdavė prieš pat kelionę į dujų kamerą: „Nugyvenkite pasakišką gyvenimą, jau lipame į sunkvežimius“

Knygoje „Užrašyta istorija“ autorius sudėjo daugiau kaip šimtą garsiausių pasaulio istorijoje laiškų iš daugelio kultūrų, šalių ir tautų nuo senovės Egipto ir Romos iki šiuolaikinio labai prieštaringo pasaulio. Vieni iš jų kilnūs ir įkvepiantys, kiti itin niekingi ir keliantys nerimą. Kai kurie – tikri literatūriniai šedevrai, o kai kurie žiaurūs ir atvirai piktinantys. Daugelis erotiški, o keletas tiesiog veria širdį.

Laiškų autoriai – nuo Ramzio Didžiojo ir Siuleimano Puikiojo iki Elžbietos I ir Michelangelo, nuo Emmeline Pankhurst iki Leonardo Coheno ir nuo Stalino iki Mandelos bei nežinomų paprastų žmonių, rašiusių kritinėmis savo gyvenimo aplinkybėmis. Čia esama meilės laiškų ir laisvės šauklių, grasinimų karu ir priešmirtinių apmąstymų, kelionių aprašymų ir atsisveikinimų. O autorius, apibūdindamas kiekvieną iš jų spalvingu meistriško pasakotojo stiliumi, atskleidžia, kodėl šiuos laiškus perskaityti būtina – jie atveria mums žmonijos praeitį, praturtina dabartinį gyvenimą ir nušviečia ateitį.

Jūsų dėmesiui – keletas laiškų iš knygos „Užrašyta istorija“.

Laiškų iš mirties stovyklų, nacių pastatytų žydams naikinti per Holokaustą, išliko nedaug. Šį beveik neįskaitomą, skaudų trumpą raštelį parašė čekė kalinė Vilma Grünwald vyrui gydytojui Kurtui. Ji, Kurtas ir du jų vaikai Johnas ir Frankas (Misa) buvo suimti, kaip tūkstančiai kitų nekaltų žydų šeimų, ir nugabenti į Aušvicą.

Per atranką SS gydytojas Josefas Mengelė pasiunčia šlubuojantį Johną į kairę – kad mirties stovykloje būtų tuoj pat sunaikintas. Motina, supratusi, ką tai reiškia, iš motiniškos meilės nusprendžia prisidėti prie jo. Šį raštelį ji parašo vos atskirta su Johnu nuo kitų dviejų šeimos narių, paduoda jį sargybiniui ir paprašo perduoti Kurtui, kuris bus paskirtas dirbti kaimyninėje vergiško darbo stovykloje gydytoju ir privalės pastatyti ant kojų sužeistus kalinius, kad šie vėl galėtų dirbti. Vilma ir Johnas netrukus žūsta dujų kameroje.

Stebėtina, bet raštelis pasiekė Kurtą, kuris Holokaustą išgyveno, išvaduotas susitiko su irgi išgyvenusiu sūnumi Franku, o šis galiausiai dovanojo laiškutį Jungtinių Valstijų Holokausto memorialiniam muziejui.

Kas nutinka, kai vaikai nutaria dieną pažaisti diktatorius? Kremliuje užaugusi sovietinio diktatoriaus Josifo Stalino dukra Svetlana mėgo žaisti šį žaidimą. Nuo septynerių iki vienuolikos metų ji dažnai rašydavo įsakymus, kokius norėtų įgyvendinti kiekvienas pasaulio vaikas. Kartą ji įsako Pirmajam sekretoriui (Stalinui) ir kitiems (Komunistų partijos) sekretoriams atšaukti visus namų darbus visose sovietinėse mokyklose.

Stalinui be galo patiko žaisti šį žaidimą, jis pasirašydavo visus jos įsakymus, tą darydavo ir kiti Politinio biuro nariai. Tada įsakymai būdavo pakabinami ant lentos Stalino virtuvėje. Stalinas ją vadino „Viršininke Svetlana“ arba „Setanka, namų šeimininke“ ir dažniausiai atsakydavo taip: „Klausau. Mažasis Setankos sekretorius. Stalinas.“

Svetlana pasirašydavo „Komunistų partijos pirmoji sekretorė“ arba „Viršininkė“. Šiame „įsakyme“ ji reikalauja jai paaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta labai slaptame valdančiame Centro Komitete, per kurį jos tėvas terorizavo sovietinius žmones.

Kartais Stalinas paprašydavo dažniau rašyti įsakymus: „Rašyk man dažniau: tavo Mažasis sekretorius [Stalinas] netrukus nežinos, ką daryti, jei negaus tavo kasdieninių įsakymų ir komandų.“

Kiekvienas rašytojas bijo sulaukti leidėjo atmetimo. O čia „Faber and Faber“ leidyklos vadovas, kaip tyčia T. S. Eliotas, geriau žinomas kaip poemos „Nevaisingoji žemė“ autorius, pretenzingai atmeta naujausią žurnalisto, eseisto ir romanisto George’o Orwello knygą.

Šis tuo metu jau buvo žinomas dėl to, kad kovėsi Ispanijos pilietiniame kare ir puikiai jį aprašė knygoje „Katalonijai pagerbti“, taip pat už knygas, kuriose rašė apie patirtą skurdą, pavyzdžiui, The Road to Wigan Pier („Kelias į Vigano prieplauką“). Bet dabar jis padarė kai ką pavojingo bet kuriam rašytojui: pakeitė žanrą.

Naujausiame kūrinyje jis ėmėsi ūkininko kiemo metaforos, norėdamas parodyti, kaip Sovietų Rusija – ar panaši tironija – tampa kraugeriška teroro valstybe. Tai akivaizdus išpuolis prieš stalinizmą tuo metu, kai Stalino Rusija buvo sąjungininkė kare prieš Hitlerį. Orwellas labiau simpatizavo Stalino varžovui Trockiui. Todėl Eliotas ir pabrėžė – romanas nesiunčia platesnės žinios.

„Gyvulių ūkis“ ir paskui išėjęs romanas „1984- ieji“ – šedevrai, atkreipiantys dėmesį ir įspėjantys apie orveliškąsias šiuolaikinės politikos realijas, kurios išlieka nepaprastai aktualios ir XXI amžiuje. Eliotas, globėjiškai jį atmetęs, padarė turbūt nesmagiausią leidybos istorijoje klaidą.

Būdingas pasaulį keičiančio prezidento Donaldo Trumpo stiliaus laiškas. Laikydamas save pasauliniu sandorių sudarymo meistru, nesvarbu, kad mokėsi tik iš savo patirties Niujorko nekilnojamojo turto rinkoje ir JAV televizijos realybės šou, D. Trumpas mano, kad per aukščiausiojo lygio susitikimus asmenine diplomatija gali pasiekti tokių susitarimų, apie kokius paprastesni politikai tegali svajoti.

2018 m. pradžioje jis buvo įsitikinęs, kad jei tik susitiktų su jaunuoju Šiaurės Korėjos diktatoriumi Kim Čen Unu, išspręstų ir pavojingą branduolinio arsenalo, Kimų dinastijos sukaupto apsaugoti septyniasdešimties metų valdymui, problemą. Sužinojęs, kad Šiaurės Korėjos derybininkai nusiteikę priešiškai, D. Trumpas griebiasi rašyti senamadišką diplomatinį laišką, kurio forma gali patikti nelanksčiam stalinistiniam dinastijos oficialumui.

Tačiau tonas būdingas jo prezidentavimui. Itin trampiškas pompastiškas didžiavimasis, teatrališkas grasinimas ir graudulingas sentimentalumas – tai bene pirmas laiškas, kuriuo JAV prezidentas taip begėdiškai trimituoja apie savo branduolinę galią ir grasina išlaisvinti jos apokaliptinę jėgą. Laiškas suveikia. Kimas atsako pats oficialiu susitaikymo laišku.

Įspūdingas aukščiausiojo lygio susitikimas įvyko birželio 12 d. Singapūre, tačiau iš tikrųjų priversti Korėją atsisakyti branduolinio ginklo bus sunkiau. Vis dėlto šis pasikeitimas laiškais keistu pasaulinių reikalų metu yra tipiškas.

Atsisveikinimas yra vienas iš laiškų rašymo menų. Joks kitas dainininkas ir dainų autorius nuo septintojo dešimtmečio iki XXI a. pradžios nesugebėjo taip valdyti žodžio ir muzikos, kaip Leonardas Cohenas.

Save jis laikė pirmiausia poetu, tačiau šedevrai yra jo dainų tekstai ir muzika, daugelį jų sukurti paskatino meilės ryšiai su moterimis, kurios tapo mūzomis, – „Suzannne“, „Nancy“ ir „Sisters of Mercy“ („Gailestingosios seserys“); tačiau nė viena jo neįkvėpė labiau nei Marianne Ihlen, jauna norvegė, 1960 m. persikėlusi gyventi pas Coheną į Graikijos Idros salą. Ji minima daugybėje jo žymiausių dainų, tokių kaip „Bird on the Wire“ („Paukštis ant laido“) ir svarbiausia – „So Long, Marianne“ („Iki, Mariana“).

Septintojo dešimtmečio pabaigoje jiedu išsiskyrė, ji ištekėjo ir persikėlė į Oslą. Po daugelio metų, 2016 m., jai buvo diagnozuota leukemija. Ligoninėje jai sparčiai blogėjo, atrodė, kad netrukus mirs. Liepos 1 d. ji paprašo artimo draugo Jano Christiano Mollestado pranešti Leonardui Cohenui, kuris ir aštuoniasdešimt dvejų tebedainavo ir teberašė, nors pats irgi sirgo.

Janas tą vakarą Cohenui išsiuntė laišką pranešdamas, kad Mariannei liko „vos kelios dienos gyventi“, ir užbaigė: „Tikiuosi, perskaitysite laiku, kad dar su ja susisiektumėte. Ir tikiuosi, nemanote, kad kišuosi. Tiesiog perduodu jums didelę Mariannes meilę.“ Janas nepuoselėjo vilčių sulaukti atsakymo iš Leonardo Coheno, bet auštant po bemiegės nakties rado šį gražų laišką. Perskaitė jai.

„Tie septyni Leonardo sakiniai – tas amžino prieraišumo ženklas – suteikė Mariannei papildomos ramybės.“ Kitą dieną ji nugrimzdo į komą ir geso dar dvi dienas. Leonardas Cohenas mirė tų metų lapkritį. Galbūt jie tikrai „susitiko kelyje“...