Kodėl praėjusiame amžiuje buvo imtasi radikalaus Senamiesčio erdvių valymo? Kaip su juo susijusios alternatyvių miesto centrų idėjos? Kodėl urbanistus galima laikyti miesto sanitarais?
Apie tai ir ne tik – pokalbis su Vilniaus muziejuje šiuo metu veikiančios parodos „Neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“ kuratore, architektūros istorike 50-mete M.Drėmaite.
– Ką apie miestą byloja neįgyvendinti projektai?
– Praėjusio amžiaus pradžios urbanistų žodyne atsirado medicininė retorika. Jie prisiėmė miesto chirurgų, gydytojų vaidmenų, dažnai nuskambėdavo tokios frazės kaip „miesto arterijų pravalymas“ ar „cezario pjūvis Senamiesčiui“ ir panašiai.
Nors „miesto gydytojo“ mentalitetas atsirado prieš Pirmąjį pasaulinį karą, būtent tarpukariu daug miestų pradėjo užsakinėti ir kurti generalinius planus, tapusius pagrindinėmis miesto plėtros gairėmis 25–30 metų laikotarpiui.
Tuose planuose dominuodavo nauji magistralių tinklai, stengtasi greitinti susisiekimą, projektuotos naujos miestų dalys. Miestai nebeišsiteko istorinių sienų ribose. Augo priemiesčiai, geležinkelio stoties rajonai ir, žinoma, darbininkų kvartalai.
Kilo klausimas, kur sutalpinti į fabrikus plūstančią darbo jėgą, naujuosius miestiečius, ir atsirado mintis kurti darbininkų gyvenamuosius kvartalus, vadinamąsias kolonijas, atskirtas nuo pramonės įmonių sanitarinėmis želdinių juostomis.
Miesto išskirstymą kvartalais pagal jų funkcijas galima laikyti funkcinio zonavimo pradžia.
Pramonė iškelta už miesto, darbininkai sutelkti atskirai pastatytuose gyvenamuosiuose rajonuose, tačiau ką daryti, kad jie laiku spėtų į darbą?
Tam reikia greitojo susisiekimo, viešojo transporto. 1933 metais funkcionalaus miesto doktrina buvo įtvirtinta tarptautiniame moderniosios architektūros kongrese (CIAM).
Nors buvo manoma, kad pagal funkcinį zonavimą sutvarkytuose miestuose turėtų būti nepaprastai patogu gyventi, 1960–1970 metais atsirado ir labai daug kritikos.
Pastebėta, kad tas atskyrimas skirtingas miesto dalis padaro negyvenamas tam tikromis valandomis, – gyvenamieji, miegamieji rajonai ištuštėja dieną, centras ištuštėja vakare, o žmogus didžiąją laiko dalį ima praleisti viešajame transporte vien tam, kad galėtų susisiekti. Net atsirado tokie terminai kaip urbanistinis kalėjimas.
Visu šiuo pasakojimu noriu pasakyti, jog XX amžiuje buvo prikurta labai daug vizijų ir idėjų būtent tam, kad būtų išspręstos sparčiai augančio miesto problemos.
Mes tik dabar suvokiame, kad visą tą laiką buvo galvojama apie augimą ir plėtrą, kaip ją suvaldyti ir nukreipti tinkama linkme. Šiandien, atvirkščiai, iššūkiu tampa besitraukiančio miesto problema. Kad ir Vilniuje – studentų miestelį turime kažkur beveik užmiestyje, ligoninių miestelį taip pat. Visa tai yra praėjusio amžiaus planavimo idėjų rezultatas.
Šie kompleksai statyti užmiestyje ir žaliosiose zonose, kad būtų galima juos neribotai plėsti. Vyravo neabejotino augimo idėja, buvo ruošiamasi plėtrai, tad kurta labai daug vizijų, kaip sėkmingiau tą plėtrą spręsti.
1980 m. užfiksuota, kad Vilniuje jau gyvena pusė milijono žmonių. O pusė milijono ir milijonas juk iš esmės skiriasi.
Bet buvo patikėta, kad tas milijonas gyventojų jau čia pat, ir atitinkamai planuota vos ne milijoniniam miestui.
– Kitas klausimas yra susijęs su teiginiu, kad praėjusiame amžiuje Vilniuje politinis režimas keitėsi net 10 kartų.
Ar skirtingais laikotarpiais kaip nors esmingai skyrėsi miesto vizijos?
– Kai kurios iš tų dešimties valdžių ar režimų egzistavo labai trumpai. Net jei per šimtmetį tie režimai keistųsi reguliariai, kiekvienas gautų po 10 metų, tai yra labai mažas laiko tarpas urbanistiniams projektams įgyvendinti.
Kai kurie režimai Vilniuje egzistavo po kelis ar keliolika mėnesių, tad nors ir būta įvairių planų, jų net nespėta pradėti įgyvendinti.
Iki Pirmojo pasaulinio karo vyravo carinis planavimas, vėliau – lenkiška miestų modernizacija, tada Vilniuje buvo ryškus pokarinis, stalininių pertvarkų laikotarpis, susijęs su vyriausiuoju architektu Vladislovu Mikučianiu, ir po to vėlyvasis funkcionalistinio planavimo etapas, kuriam dirigavo architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių karta.
Visos valdžios siekė išspręsti funkcinius klausimus, kurie tapo tokiu viršpolitiniu fenomenu, – susisiekimą, zonavimą ir būsto problemą.
Tačiau yra ir nemažai skirtumų. Galima matyti tarpukario lenkų architektų ir pokario vėlyvojo modernizmo vilniečių, Nasvyčių kartos funkcionalistinius siekius.
Jiems labiau rūpėjo ne ideologiniai, bet funkciniai aspektai – miesto patogumas, susisiekimo sprendimai, naujieji centrai, gyvenamieji rajonai.
Pažvelgę į lenkiškojo laikotarpio Vilniaus vizijas išvysime tiltus, aikštes, gyvenamuosius namus, pramonės iškėlimą, naujų priemiesčių kūrimą.
Taip pat tuo metu buvo labai svarbu atsikratyti ir carinės imperijos ženklų, sudėlioti naujus akcentus.
Lygiai tą patį darė ir lietuviai, 1939-aisiais atgavę Vilnių, – stengėsi atsikratyti lenkiškų ideologinių ženklų, įtvirtinti savuosius.
Stalininio laikotarpio planuotojai irgi kreipė dėmesį į funkcinį aspektą, bet, nepaisant neoklasikinių fasadų, stalininė urbanistika yra lygiai tokia pat modernistinė, bet labai ryškus ir naujų ideologinių centrų kūrimas: karinių paradų scenografija, reprezentacinės aikštės, Komunistų partijos centrai ir panašiai – kitaip tariant, jau aiškus sovietinės sostinės ženklinimas.
1935 metais įvykusi Maskvos rekonstrukcija buvo pavyzdys, kaip turi būti pertvarkomos sovietinių respublikų sostinės, tik smulkesniu masteliu.
Tai galime išvysti ir Vilniaus muziejaus parodoje – tie patys sovietų rūmai su smaile, kurie turėjo būti pastatyti Lukiškių aikštėje nugriovus Šv.Jokūbo ir Pilypo bažnyčią. Tai turėjo tapti dominuojančiu miesto akcentu.
Ir čia tikrai labai įdomi alternatyva yra A.Nasvyčio 1964 m. sumanymas perkelti arba formuoti naująjį centrą dešiniajame Neries krante, jį Baltuoju tiltu sujungiant su Lukiškių aikšte, stalininiu ideologiniu centru.
Pasižiūrėję į naująjį centrą galime matyti palyginti įdomią sovietinės gerovės viziją, jos suklestėjimą. Ten nerasite nei Lenino, nei Stalino, nei kokių nors komunistinių ženklų.
Ten stovi didžiausia tuo metu Lietuvoje universalinė parduotuvė, tokia įsivaizduojama vartojimo gausa, nors plataus vartojimo prekių trūkumas sovietinėje visuomenėje buvo kasdienybės palydovas.
Čia yra ir vietinis dangoraižis – užsieniečiams skirtas reprezentacinis viešbutis „Lietuva“, čia turėjo būti taip ir nepastatyta koncertų salė, ir revoliucijos muziejus, pats didžiausias buitinių paslaugų kombinatas, vietiniam turizmui skirtas viešbutis „Turistas“, sala Neryje su kaskadomis ir fontanais, žodžiu, modernus vartojimo ir laisvalaikio džiaugsmas.
Galima sakyti, kad XX a. 7–8 dešimtmečiais sovietinis režimas pradėjo akcentuoti atsigavimą po karo ir visuotinį priteklių, vartojimo, laisvalaikio, kultūros suklestėjimą, todėl ir pastatų architektūroje matome daug modernių sprendimų – stiklas, betonas, pėsčiųjų alėja, lauko kavinės, apsipirkimai, pramogos. Regime du skirtingus ideologinius centrus.
Viena vertus, galime matyti konkuruojančių ideologinių centrų kūrimą – ar tai paminklas Pilsudskiui, ar Gediminui, ar Vytautui, kita vertus, nuolatinius bandymus išspręsti, kaip patogiau sutvarkyti miestą.
– A.Nasvytis naująjį miesto centrą buvo numatęs dešiniajame Neries krante, tuo metu lenkmečiu ir šiek tiek vėliau šiandieniame Naujamiestyje buvo planuojamas Vidurmiestis, irgi savotiškas naujasis centras, taip pat pradėtas įgyvendinti. Ką lėmė toks centrų mėtymasis, skirtingų centrų planavimas?
– Tai taip pat buvo reakcija į augantį miestą, tačiau galime išvysti tikrai didelį skirtumą tarp lenkų specialistų požiūrio į Senamiestį tarpukariu ir, sakykime, stalininio planavimo, architekto V.Mikučianio.
Vilniaus senamiestis tarpukariu simbolizavo didįjį istorinį palikimą, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, gražųjį barokinį miestą, kurį lenkų paveldosaugininkai, meno istorikai ir architektai siekė „apvalyti nuo carinės imperijos apnašų“ ir saugoti kaip vientisą urbanistinį paminklą.
Šiuo požiūriu toks urbanistinis mąstymas, kai saugomas vientisas senamiestis, buvo labai progresyvus.
Požiūris į Senamiestį buvo labiau muziejinis, buvo manoma, kad jis tapo nebepritaikomas moderniam gyvenimui, tad teko galvoti apie naująjį centrą kur nors kitur.
Dėl to 1936 metais buvo nuspręsta eiti į dabartines Mindaugo, Švitrigailos, A.Vivulskio, Algirdo gatves ir tame rajone, dar XIX amžiaus pabaigoje suplanuotuose taisyklinguose kvartaluose, auginti naująjį miestą, nuo kurio atsiveria labai gražus vaizdas į Senamiestį ir iš kur galima juo grožėtis.
Tuo metu V.Mikučianio požiūriu Vilniaus senamiestį jau reikėjo modernizuoti – jei jis netinka šiuolaikiniam gyvenimui, vadinasi, reikia imtis priemonių ir jį pritaikyti.
Dėl to Vilniuje atsirado tuo metu išplatintas Vokiečių gatvės bulvaras, nors ir labai trumpas, – 1954 m.prakirsta magistralė planuojant susisiekimą per miestą.
Rūdninkų skveras taip pat yra grynai pokarinio valymo darbų rezultatas. Tas kvartalas karo metais nebuvo sugriautas, bet visi namai 6-ajame dešimtmetyje buvo nugriauti grynai sanitariniais sumetimais, siekiant Senamiestyje platinti gatves ir kiemus, padaryti daugiau skverų ir parkų.
Taigi visas apželdinimas Senamiestyje yra 6-ojo dešimtmečio palikimas. Istoriniuose senamiesčiuose, taip pat ir Vilniaus, skverų nebūdavo, tik turgaus aikštės.
Taigi galime matyti tokius skirtumus, kad arba plėtojamos naujos centro erdvės, arba bandoma modernizuoti senąsias.
– Vidutiniškai iš dešimties architekto projektų įgyvendinamas vos vienas. Gal rengiant parodą atkreipėte dėmesį, ar Vilniaus atveju ši statistika kaip nors išsikreipė dėl režimų kaitos?
– Tai kartais lemia ne režimai, o lėšų trūkumas ar pasikeitę poreikiai. Vis dėlto gera to iliustracija yra parodoje atskirai eksponuojama tema-skyrius „Darbininkų Vilnius“, kuris skirtas vienų metų, tai yra pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiui nuo 1940 m. birželio iki 1941 m. birželio.
Jame galima matyti, kiek projektų buvo parengta. Ideologinis tikslas, jog Vilnių reikia paversti proletarinės valstybės sostine, skirta darbininkams, lėmė, kad buvo planuojama labai daug darbininkų gyvenamųjų rajonų, visuomeninių ir sporto erdvių, teatrų, kultūros statinių ir, aišku, miesto perplanavimo darbų.
Visi architektai, kurie prieškariu dirbo ir projektavo Vilniuje ir Kaune, buvo suvaryti į valstybinius projektavimo institutus – buvo sukurtas „LTSR Komprojektas“ ir „LTSR Pramprojektas“. Juose architektai tiražavo savo modernistinius projektus.
Tų projektų buvo prigaminta labai daug ir visi jie buvo nepaprastai modernistiniai, nes prie jų dirbo dar prieškario architektai.
O penkiasdešimtaisiais atvyko projektuotojai iš tuometinio Leningrado ir kūrė tuos vadinamus neoklasicistinius „tortus“, pripuoštus jau pagal socialistinio realizmo doktriną.
Tačiau tokie viršpolitiniai projektai kaip tiltų, magistralių, tunelių statyba, pramonės kėlimas į jai skirtus rajonus buvo aktualūs visoms valdžioms ir jie nebuvo susiję nei su ideologija, nei su politika, o tik su miesto modernizavimu, kuris buvo aktualus visiems.
Įdomu, kad tie sprendimai, tos vietos nuolat atsikartodavo įvairių laikotarpių pasiūlymuose.
– Kuris parodoje eksponuojamas projektas ar projektai jums paliko didžiausią įspūdį?
– Aš vis dar manau, kad Vilniui labai trūksta didelio vandens telkinio. O juk tarp Turniškių ir Nemenčinės buvo sumanyta patvenkti Nerį ir suformuoti Vilniaus marias. 1938 m. buvo planuota pastatyti hidroelektrinę Turniškėse ir užtvenkti Nerį. Būtų visai smagu turėti tokį vandens telkinį, kad ir žmogaus sukurtą.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6) veikia paroda „Neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“. Parodos kuratorės – Vilniaus universiteto profesorė, architektūros istorikė M.Drėmaitė ir menotyrininkė, Vilniaus muziejaus direktorė R.Antanavičiūtė. Paroda veiks iki kitų metų sausio 9 dienos.
