Anksčiau nežinomi laiškai nustebino Rytprūsių kultūros paveldo tyrinėtus.
Tremties keliu iš Berlyno į Mėmelį
Prūsijos madona ir širdžių karaliene vadinamos monarcho Friedricho Wilhelmo III žmonos, Meklenburgo-Štrelizo hercogo Karlo duktės pricesės Luizės Augustės Wilhelminės Amalie dar nematyti laiškai, atsidūrę Berlyno galerijos „Bassenge“ aukcione, Rytprūsių kultūros paveldo kolekcininkų pasaulyje sukėlė šurmulį.
Vienas laiškas, paženklintas karalienės Luizės vardu, rašytas Mėmelyje 1807 metų gruodžio 13-ąją, kai Napoelono nukariauta Prūsija, netekusi pusės savo teritorijų, apkrauta didžiulėmis kontribucijomis, buvo sutrypta ir paniekinta viso pasaulio akivaizdoje.
Sprukdama iš Berlyno nuo Napoleono kariaunos karališkoji pora su savo svita senuoju pašto keliu per vėjų pustomus Kuršių nerijos smėlynus 1807 metų sausį atvyko į Mėmelį, apsistojo vietinių pirklių namuose ir čia gyveno ištisus metus.
Po Napoleonui pralaimėtų mūšių pats nuošaliausias Prūsijos miestas Mėmelis netikėtai virto ne tik paskutiniąja šios šalies valdovų prieglauda, bet ir prancūzų pavergtos šalies sostine – pagrindine kovos su priešais vadaviete. Čia buvo sprendžiamas valdovų dinastijos ir visos valstybės likimas.
Prūsijos ateitį tada didžia dalimi nulėmė jos sąjungininkės Rusijos imperatoriaus Aleksandro I palankumas kaimyninei šaliai, jo ir Pranczijos imperatoriaus Napoleono derybos Tilžėje. Taikos sutartis sudaryta jiems susitikus neutralioje teritorijoje - Nemuno viduryje ant specialiai įrengto plūduriuojančio paviljono.
Kol Friedrichas Vilhelmas III trypčiojo pakrantėje laukdamas, kada Napoleonas ir jį pakvies prie derybų stalo, karalienė Luizė su vaikais Mėmelyje laukė žinių. Prūsija smarkiai nukraujavo, bet išsaugojo savo valstybingumą.
Puiki dovana – 100 butelių alaus
Mėmelyje Luizė nesijautė saugi, sirguliavo, ilgėjosi Berlyno, vis dejavo, kad ją vargina slogus Baltijos pajūrio klimatas, slegia nežinomybė, materialiniai nepritekliai. Broliui Georgui 1807 metų gruodžio 17-ąją rašytame laiške Luizė šį miestą vadino „begalinių kančių, niūrios ir žeminančios tremties vieta“, nupiešė tiesiog tragiškus Prūsijos valdovų gyveimo ir buities vaizdus.
„Mes, įkaitant ir karalių, čia nieko neturime, gyvename iš oro. Karaliaus iš dvariškių stalas griežčiausiai apribotas. Visi miršta iš bado ir skurdo. Gauname keturis dubenis maisto pietums ir tris vakarienei. Pagalvok apie tai gyvendamas viešbutyje, prilygstančiame fėjų rūmams ir spindinčiai pokylių salei“, – mylimam broliui, kuris tuo metu buvo Paryžiuje, skundėsi monarchė.
Tokių aplinkybių fone kito keturiomis dienomis anksčiau Mėmelyje rašyto karalienės Luizės laiško žodžiai, skirti Ščecino (vokiškai Štetinas – Prūsijos miestas Pomeranijoje prie Oderio upės) pirkliui, alaus bravoro „Brau-Aeltesten“ savininkui Bergemannui įgauna jaudinančią egzistencinę prasmę.
Pono Bergemanno ketinimą atsiųsti jai dvi dėžes su 100 butelių alaus Luizė savo laiške įvertino kaip ištikimybės, pagarbos jai ir visai karališkajai šeimai ženklą: „Šis nuostabus alus vertinamas ir Mėmelyje. Jos Didenybė Karalienė mielai jį geria. Tuo pat metu ji nori padėkoti bei garantuoti, kad atsiųstą dovaną su malonumu priims“.
Pirkliai priglaudė savo namuose
Nežinia, ar alus iš Ščecino atkeliavo į Mėmelį ir buvo padėtas ant Prūsijos valdovų stalo, o šis trumpas Luizės padėkos laiškelis pirkliui Bergemannui išliko ir po daugiau kaip 200 metų atsidūrė Berlyno galerijos aukcione. Pradinė kaina siekė 400 eurų.
„Karališkojo laiško kaina šoktelėjo – su komisiniais mokesčiais parduotas už 1200 eurų. Tai gal ir ne pats reikšmingiausias, bet po kelių šimtmečių įdomiai nušvitęs istorinis dokumentas, primenantis Prūsijos valdovų gyvenimą jų šalį užklupusių išbandymų akvaizdoje“, – kalbėjo Luizės vardu paženklintą relikviją vokiečių tinklalapyje pastebėjęs kolekcininkas Vilius Kavaliauskas.
Mėmelyje karališkoji šeima apsigyveno tenykščio didžpirklio Friedricho Ludwigo Consentius (1756-1823) namuose prie Dangės. Veikiausiai ten Luizė ir parašė šį laišką. Vėliau pirklys savo namą pardavė Mėmelio magistratui. Perstatytas pastatas su miesto herbu frontone išliko iki šiol, jo fasadą puošia paminklinė lenta su karalienės Luizės atvaizdu.
Prūsijos valdovų vaikai, tarp jų sosto įpėdiniai kronprincas Friedrichas Wilhelmas ir princas Wilhelmas, gyveno kitur – iš Tilžės kilusio turtingo suomių tautybės pirklio Johano Gottfriedo Argelanderio erdviame name su sodu ir baseinu kieme. Jis stovėjo Liepų gatvėje, ten, kur vėliau iškilo raudonplyčiai dabartinio senojo Klaipėdos pašto rūmai.
Su būsimaisiais Prūsijos valdovais bendravęs J.G.Argelanderio sūnus Friedrichas Wilhelmas Angelanderis (1799- 1876) vėliau tapo pasaulinio garso mokslininku – vadovavo Karaliaučiaus, Turku, Helsinkio, Bonos observatorijoms, atrado daug kintamųjų žvaigždžių, negi sukūrė jų regimojo stebėjimo metodą, iki šio naudojamą astronomijos mėgėjų.
Padėkota ir dorovės skatintojui
Aukcione pasirodę Luizės laiškai sudomino Rytprūsių istorijos ir kultūros tyrinėtoją klaipėdietę Jovitą Saulienienę – knygos „Jos didenybė Prūsijos karalienė Luizė Memelyje“ autorę. Su karalienės rašytinių palikimu susipažinusi kultūrologė nesiryžo tvirtinti, kad laiškai rašyti pačios Luizės ranka: „Vieno laiško tekstas pasvyręs, banguoja, raidės aiškios, nors kituose laiškuose jos rašysena atrodo kitaip“.
V.Kavaliauskas įsitikinęs, kad tuos laiškus rašė ne Luizė, o jos pavaldiniai: „Juk tai ne familiari korespondencija, meilės laiškai. Karalienės juos galėjo diktuoti savo freilinoms, dvaro kanceliarijos darbuotojams, o paskui padėti savo autografą. Dėl parašo autentiškumo abejonių nekyla. Aukciono rengėjai tyrinėja dokumentus, konsultuojasi su grafologais – apsidraudžia nuo klastočių“.
Kitas aukcione pasirodęs Luizės laiškas rašytas 1806 metų gruodžio 1-ąją, kai ji su šeima dar gyveno Berlyne. Ten Friedrychas Wilhelmas III ir Aleksandras I rezgė slaptą koaliciją prieš Napoleoną – susikibę rankomis, žvelgdami vienas kitam į akis imperatoriai prisiekė amžinąją draugystę kovojant su šiuo, pasak Luizės, pabaisa, tironu ir visos žmonijos priešu.
Ir šis Luizės laiškas – ne apie politiką. Tai dar viena padėka Berlyno pedagogui Johanui Georgui Muleriui (1724-1819) už jo pastangas šviesti ir mokslinti tautą, nepagailėta liaupsių jo knygai dorovės temomis. Apšvietos epochos veikėjas J.G. Muleris buvo vokiečių literatūros ir teatro kūrėjo Gotholdo Ephraimo Lessingo, kitų ryškių asmenybių amžininkas ir draugas.
Prūsijos valdovė laiške J.G. Muleriui prisiminė daugiau vokiečių kultūrai ir mokslui nusipelniusių žmonių vardų. Gal todėl Berlyno aukcione jis parduotas brangiau nei karalienės padėka Ščecino aludariui – su komisiniais už 1600 eurų.
Napoleono širdies nesuminkštino
Luizės gyvenimas Mėmelyje paženklintas skaudžiomis netektimis – sudarius Tilžės taikos sutartį, Friedrichas Wilhelmas III Prancūzijai perleido savo karališkuosius dvarus tarp Elbės ir Oderio upių, kuriuos Napoleonas iškart padalijo savo favoritams. Prūsija buvo priversta įsileisti į savo tvirtoves ir išlaikyti apie apie 40 tūkst. prancūzų karių.
Napoleono pakviesta į Tilžę su juo susitikti karalienė Luizė 1807 metų liepą ten atvuko ir nusilenkė užkariautojui. Visaip mėgino suminkštinti jo kietą širdį, bet nieko nepešė – Prūsijos karalystė buvo sugniuždyta, paklupdyta ant kelių.
Kitų metų gruodžio pabaigoje Friedrychas Wilhelmas III ir Luizė iškeliavo į Sankt Peterburgą susitikti su Aleksandru I. Grįždami į Berlyną jie vėl apsilankė Mėmelyje. Tai buvo paskutinioji karališkosios poros viešnagė šiame mieste.
Ilgainiui Luizės gyvenimą ir veiklą apgaubė legendos ir padavimai. Vokiečiai ją mylėjo ir gerbė kaip išmintingą ir dvasingą valdovę, tikėjusia šviesesne ateitimi, pasiaukojusią savo kraštui, dėl jo gerovės puolusią į Napoleono glėbį. Luizė buvo graži, rūpestinga dešimties vaikų motina, išauginusi du šalies valdovus.
Išaukštintoji Prūsijos madona
Pagarbos ženklų Prūsijos karalienei nestigo ir Mėmelyje. Po miestą nusiaubusio didžiojo gaisro atstatytoje Šv. Jono bažnyčioje, kur meldėsi karališkoji šeimyna, buvo įrengta jai ir Friedrichui Wilhelmui skirta atminimo lenta. Rotušėje kabojęs paveikslas priminė istorinį trijų valdovų susitikimą paviljone ant Nemuno.
Mėmelyje Luizės vardu buvo pavadinta gimnazija ir vaikų prieglauda Giruliuose, o Tauralaukio giraitėje prie ąžuolo, menančio Prūsijos karalienės žingsnius, pastatytas paminklas su bronziniu jos reljefu.
„Rytprūsių gyventojai savo namus puošdavo dailininko Gerhardo von Kuegelgeno (1772-1802) nutapyto Luizės portreto kopija. Toks paveikslas buvo ir Įsrutyje ( Černiachovskas) veikusioje Karalienės Luizė gimnazijoje. Tilžės (Sovetskas) parke stovėjo skulptoriaus Gustawo Eberleino (1847-1926) paminklas Luizei. Buvo sukurtas ne vienas jos viešnages, susitikimus, sunkią kelionę per Kuršių neriją primenantis siužetas“, – pasakojo J.Saulėnienė.
Berlyne saugomame Prūsijos slaptajame valstybiniame archyve, kituose Vokietijos fonduose sukaupta daug vertingų istorinių dokumentų, žemėlapių apie šio krašto praeitį, jo valdovus nuo Kryžiuočių ordino laikų. Ten yra ir karalienės Luizės laiškų. Jos epistoliarinį palikimą 1900 metais Mėmelyje atskira knyga išleido istorikas Eduardas Kueselis.
Legendas gaivina rotarietės
Užmirštos senojo Mėmelio legendos dabar jos vėl atgimsta – tuo rūpinasi karalienės Luizės vardu pasivadinęs Klaipėdos moterų Rotary klubas: organizuoja įvairius renginius, karalienės gimtadienio šventes Piktupėnuose (Pagėgių r.), kur prieš Tilžės taikos sutartį ji gyveno. Sodybos kieme išliko dvikamienė liepa, po kuria po susitikimo su Napoleonu raudojo Luizė. Rotarietės šį medį paženklino atminimo plokšte.
Aplankusios Prūsijos karalienės kapą-mauzoliejų Šarlotenburgo parke klaipėdietės sukūrė įdomų turistinį maršrutą "Luizės pėdsakai Klaipėdoje". Prasmingų renginių, labdaros akcijų organizatorės šiek tiek apgailestavo apie valdovės laiškus Berlyno aukcione sužinojusios tik po to, kai jie buvo parduoti.
Anksčiau nežinomų valdovės laiškų kaina, pasak vilniečio V.Kavaliausko, kitų užsienyje rengiamų aukcionų pasiūlas stebinčių kolekcininkų bei muziejininkų, nebuvo bauginanti – dėl Berlyno meno galerijoje pristatytų vertybių galėjo varžytis ir Rytprūsių kultūros paveldui neabejingi lietuviai.
Karalienės Luizės gyvenimą Klaipėdoje primena akmenimis grįstos senamiesčio gatvelės, aikštės, krantinės, kuriomis ji kadaise vaikštinėjo, vos keli istoriniai pastatai ir medžiai. Autentiškų meno kūrinių, laiškų, kitokių jos epochos artefaktų neišliko.
„Jeigu aukcionuose išnirtų daugiau su jos vardu susijusių unikumų, rėmėjų lėšomis juos būtų galima išpirkti, perduoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejui“, – naują veiklą Karalienės Luizės klubui siūlo V.Kavaliauskas.
