„Atkasėme krosnį, liudijančią apie XV–XVI amžių, laikus iki Biržų pilies pastatymo ir miesto susiformavimo. Iki mūsų dienų ji išliko neišdraskyta, neišardyta, ir tai mums didžiulė dovana“, – džiaugėsi archeologas K.Duderis pasakodamas apie jo gimtuosiuose Biržuose su komanda rastą vertingą muziejinį eksponatą.
Mat paprastai pavyksta aptikti tik krosnių fragmentus, geriausiu atveju – padą. Bet šįkart sėkmė nusišypsojo, nes krosnis veikiausiai buvo įrengta ne pastato viduje, o lauke. K.Duderis aiškino, kad namus šildydavo koklinės krosnys, bet žmonės jas suardydavo, kai pastatą nugriaudavo ir vietoj jo statydavo naują statinį.
O J.Bielinio gatvėje, atrastos krosnies vietoje, nevyko jokios statybos, jokie kasinėjimai, todėl užversta kokliais, plytomis ir buitinėmis atliekomis krosnis 2 metrų gylyje išliko iki šių dienų.
Krosnis yra 2 metrų skersmens. Ji sumūryta iš akmenų, skiediniui naudotas molio ir trintų raudonų plytų mišinys, o padui – plytos. Ji galėjo būti naudojama kaip lauko viralinė ar kaip darbinis instrumentas – kalvystės darbams, vaškui, metalui, stiklui lydyti arba apdirbti. Kuo ši krosnis skiriasi nuo šiuolaikinių? Biržietis nusišypsojo, kad analogų ir dabar turime, – tai picų kepimo krosnys.
Planuojama krosnį iškelti iš žemių nesuardytą ir rodyti „Sėlos“ krašto muziejaus lankytojams pilies arsenale. O dabar teko užkonservuoti, nes radiniui labai kenkė oro sąlygos ir be paliovos į perkasą besiveržiantis vanduo.
„Lietus mums buvo tikra bėda. Krosnis – žemoje vietoje, ir visas vanduo subėgdavo į perkasą. Jį pumpuodavome kaip pasakoje, be pabaigos, – pasakojo K.Duderis. – Kita bėda – gruntiniai vandenys. Vos tik spėdavome nufotografuoti – ir vėl vanduo.“
