XIV a. Europą siaubęs maras – viena didžiausių, jei ne pati didžiausia viduramžių pasaulio tragedija. Iš Azijos atkeliavusi „juodąja mirtimi“ praminta liga neatpažįstamai pakeitė Senąjį žemyną, sukėlė tiek kankynių bei mirčių, kad, net palyginti su abiejų pasaulinių karų aukomis ir 27 milijonus gyvybių pasaulyje nusinešusia AIDS pandemija, mirčių nuo maro skaičius vis tiek stulbina. Europoje, kurios duomenys yra išsamiausi ir tiksliausi, maras pasiglemžė trečdalį visų gyventojų, kitur – pusę, o kai kuriuose regionuose – 60 %.
Be galo religingoje viduramžių visuomenėje didysis maras vertintas kaip dangiškoji bausmė už nuodėmes, kaip prakeiksmas, nuo kurio nėra išsigelbėjimo. Aristokratus ir prasčiokus, turtingus ir vargšus be atrankos šienaujanti epidemija pagimdė neviltį ir begalinį siaubą, miestuose ir kaimuose nespėta laidoti mirusiųjų. Lavonai voliojosi gatvėse, pakelėse, puvo kaimo lūšnose ir dvaruose. Prie jų tiesiog bijota liestis, todėl laidoti numirėlių burti specialūs „pasmerktųjų“ būriai.
Siaučiant marui, Europoje sustiprėjo prieš žydus nukreipti pogromai, nes kitatikiai judėjai buvo kaltinami ne tik mirtinos ligos sukėlimu, bet ir platinimu, gausėjo rimbais besiplakančių atgailautojų – flagelantų gretos, to meto kultūroje užgimė be galo niūrus „mirties šokio“ vaizdinys.
Johno Kelly bestseleryje „Juodoji mirtis. Didžiojo maro išsami istorija“ ne tik aprašomi apokaliptiniai katastrofos vaizdiniai, bet ir nušviečiamos epidemijos priežastys, pagrindinės plitimo kryptys, pateikiama daugybė mažai žinomų faktų. XIV a. maro mastai lyginami su ankstesnėmis ir vėlesnėmis žmoniją užgriuvusiomis epidemijomis, supažindinama su šiuolaikiniais ligos tyrimais. Autorius tarsi vedžioja skaitytoją po Europos kraštus, miestus ir kaimus, pasakodamas ne tik apie sukrečiančius maro padarinius, bet ir apie begalines, neįtikėtinai narsias, tačiau dažnai beviltiškas žmonių pastangas įveikti nelaimę.
Pulicerio premijos laureatas, amerikiečių istorikas ir publicistas Richardas Rhodesas savo kolegos Johno Kelly darbą pavadino puikia, svaria, humaniška ir pamokančia knyga. Jam antrino garsus britų žurnalistas, rašytojas, daugybės bestselerių autorius Simonas Winchesteris: „Dar niekada nebuvo geriau parašytos ir labiau įtraukiančios ataskaitos apie baisiausią epidemiją žmonijos istorijoje.“
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Paryžius, 1348 m. vasara
Į Paryžių, kur būta aštuoniasdešimt keturių bendrosios praktikos gydytojų, dvidešimt šešių chirurgų ir devyniasdešimt septynių chirurgų-barzdaskučių, maras įsiveržė šiltą vasaros dieną, išbuvo kone metus, paakindamas keturiasdešimt šešis Paryžiaus medicinos fakulteto kvalifikuotus dalykų žinovus parašyti vieną garsiausių mokslinių darbų apie juodąją mirtį.
Viduramžių medicina neretai laikoma tam tikra viduramžių kankinimo sritimi, bet maro protrūkis sutapo su esminiais medicinos pokyčiais. Išskyrus vienuolynus, kur mokyta tokių klasikinių dalykų kaip flebotomijos (kraujo nuleidimo), akušerijos ir pulso dažnio nustatymo, ankstyvųjų viduramžių medicina buvo liaudies išminties, burtų, prietarų ir amatininkystės mišinys.
Profesinė veikla, į kurią turėjo įsitraukti IX a. medicinine praktika užsiimantis asmuo, vertė jį jaustis tokiu pat amatininku, koks buvo stalius ar mėsininkas, nes dirbo panašius darbus. Iki pat X a. nebuvo žinomi tokie terminai kaip „gydytojas“ ar „chirurgas“, o medicinos mokyklos atsirado tik XIII amžiuje.
Ankstyvaisiais viduramžiais vienintelė racionalesnė priemonė ligai nustatyti buvo tai, ką galėtume pavadinti šlapimo tyrimu. Koks nors gydantis asmuo, užmetęs akį į paciento šlapimą, netrukdavo pateikti diagnozę. Vienas vokiečių gydytojas buvo toks įgudęs šios procedūros meistras, kad kai Bavarijos kunigaikštis vietoj savo šlapimo padavė jam vienos besilaukiančios tarnaitės, gydytojas pareiškė, kad „po savaitės Viešpats padarys dar negirdėtą stebuklą – kunigaikštis pagimdysiąs sūnų!“
* * *
Likus keliems dešimtmečiams iki maro protrūkio, pradėjo keistis ir gydytojų elgesys, jie ėmė elgtis profesionaliau ir tiksliau paisyti tam tikrų rekomenduojamų profesinės etikos ir elgesio normų. Pagal naują medicinos etiką griežtas „ne“ buvo sakomas rizikavimui profesine savigarba ir pataikavimui pacientams.
„Toks vizitas reiškia, kad pakliūvate pacientui į rankas, – įspėjo Vilhelmas Saličetietis, – o tai juk prieštarauja jūsų ketinimams, nes pacientas turėtų atsiduoti jūsų valiai.“ Na, o absoliutus „taip“ pagal naują medicinos etiką buvo sakomas pirminei kruopščiai fizinei apžiūrai; ir į ją turėjo būti įtraukti ne tik šlapimo, bet ir paciento burnos kvapo, odos spalvos, raumenų tonuso, seilių, prakaito, gleivių, išmatų tyrimai. Kai kurie gydytojai, pirmąsyk lankydami pacientą, net sudarydavo jo horoskopą.
Kitas griežtas „ne“ buvo sakomas netikslioms diagnozėms. Net ir kilus abejonių, teigė Arnoldas Vilanovietis, gydytojas turėtų atrodyti ir elgtis autoritetingai ir pasitikėti savimi. Abejojančiam gydytojui Arnoldas rekomendavo skirti savo pacientams tokius vaistus, kurie „gali padėti, bet turi nepakenkti“.
Kitas metodas, kurį galima buvo pasitelkti, tai „pasakyti pacientui ir jo šeimai, kad skiriate vieną ar kitą vaistą tam tikrai organizmo reakcijai sukelti ir kad [jie] turėtų stebėti bet kokius pokyčius“. Trečiasis naujosios etikos „ne“ buvo sakomas plepumui. Solidūs, garbingi žmonės privalėjo būti santūrūs ir rimti; be to, kaip pastebėjo vienas mokslingas žmogus, gydytojas, kuris su pacientu ir jo šeima aptarinėja savo medicininius svarstymus, leidžia jiems žinoti tą patį, ką žino ir jis, ir taip rizikuoja, kad jo paslaugų gali būti atsisakyta.
Eiliniam žmogui universitetinį išsilavinimą turintis gydytojas imponavo ne tik tuo, kad mokėjo tinkamai elgtis su ligoniu, bet ir kad išmanė naujojo galenizmo paslaptis. O jos buvo pagrįstos keturių skysčių teorija. Senovės graikams, kurių įžvalgos formavo visą viduramžių mediciną, skaičius „keturi“, kaip ir atomas, buvo tam tikra universali struktūra.
Graikai buvo įsitikinę, kad viskas yra sudaryta iš kokių nors keturių sudedamųjų dalių. Tarkime, fizinį pasaulį sudarė šie keturi elementai: žemė, vėjas, vanduo ir ugnis; kalbant apie žmogaus kūną, išskirti keturi skysčiai: kraujas, juodoji tulžis, geltonoji tulžis ir gleivės. Svarbus skysčių teorijos akcentas buvo ir keturios jų savybės: karšta ir šalta, šlapia ir sausa. Taigi buvo sakoma, kad kraujas yra karštas ir drėgnas; juodoji tulžis – vėsi ir sausa; geltonoji tulžis – karšta ir sausa; gleivės – šaltos ir drėgnos.
Rašydamas „Apie žmogaus prigimtį“ („De natura hominis“), Hipokratas pabrėžė, kad „sveikata yra tokia būklė, kai visi [keturi] organizmo sudedamieji elementai [t. y. keturi skysčiai] yra tinkamų proporcijų, tvirtumo, kokybės ir vienas su kitu susimaišę. Skausmas atsiranda tada, kai vieno iš skysčių yra arba per mažai, arba per daug, arba kai jis atsiskiria ir nebesimaišo su kitais“.
Svarbią naujojo galenizmo dalį sudarė ir teorija apie užkrėstą, nuodingą orą. Blogas oras buvo pavojingas, nes galėjo sutrikdyti kūno skysčių pusiausvyrą, o didžiausią pavojų kėlė karštas bei drėgnas oras, nes ir karštis, ir drėgmė kenkė širdies gyvybingumui. Gendantis oras sukeldavo infekcijas. Aiškinta, kad žmonės suserga ne todėl, kad įkvepia ore esančių mikrobų, bet todėl, kad į jų organizmą patenka gendančių garų, sklindančių iš nesveikų kūnų.
Naujose medicinos mokyklose, tokiose kaip Paryžiaus universitetas, studentams aiškinta, kad orą gali užkrėsti žemės drebėjimai, nepalaidoti lavonai, pūvantis derlius, užsistovėjęs vanduo, prastas vėdinimas, taip pat nuodai; buvo manoma, kad epidemiją, paveikiančią šimtus ir tūkstančius žmonių, gyvenančių atskirose vietovėse, sukelia tokie globalūs neramumai kaip nepageidaujamas planetų išsidėstymas. Nekilo abejonių, kad, tarkime, Mėnulis reguliuoja potvynius; taigi viduramžių (ir antikos) žmogus manė, kad ir oro kokybę veikia planetų judėjimas ir ciklai.
Paryžiaus medicinos žinovų parašytame traktate apie marą „Compendium de epidemia per Collegium Facultatis Medicorum Parisius“ yra pateiktas pavyzdys, kaip medicina, pasitelkdama astrologijos ir užteršto oro teorijas, aiškina pestilencijos (Y. pestis bakterijų sukelta epidemija – red. past.) kilmę.
Traktate „Compendium“ teigiama, kad „pirmoji pestilenciją išprovokavusi priežastis buvo ir yra 1345 m. kovo 20-osios popietę buvęs tam tikras dangaus kūnų išsidėstymas, [kai] Vandenio žvaigždyne susitiko trys planetos“. To meto medicinos dėstytojų nuomone, šis susitikimas sukėlė „mirtinai pavojingą oro užteršimą“, o dvi iš tų susitikusių planetų – Marsas ir Jupiteris – darė tam reikšmingą įtaką: „Drėgnas ir karštas Jupiteris ištraukia iš žemės bloguosius garus, na, o Marsas, kuriame vyrauja didžiulis karštis ir sausra, tuos garus įkaitina, todėl pasipila kibirkštys, ore pasklinda nuodingi garai ir svilėsiai.“
Antrame „Compendium“ skyriuje aiškinama, kaip šie astrologiniai pokyčiai sukėlė maro protrūkį: „Ir nutiko taip, – dėstė traktato autoriai, – kad dauguma garų [...], susitikus planetoms, buvo užteršti [...], susimaišė su oru ir šėlstančių pietinių štormų buvo išnešioti į kitus kraštus [...]. Įkvėpus šio užteršto oro, jis įsiskverbia iki pat širdies, apnuodija ją, o karštis sunaikina gyvybines galias.“
Kaip ir dauguma amžininkų, Paryžiaus teoretikai manė, kad XIII a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje įvykusios ekologinės nelaimės – vienas po kito kilę žemės drebėjimai, potvyniai, sausumą užliejusios bangos, liūtys, vėjai, klimatas ne pagal metų laiką – stipriai atsiliepė maro protrūkiui.
„Patirtis, – pabrėžė teoretikai, – rodo, kad tam tikrą laiką metų laikai nebuvo tokie, kokie turėjo būti. Praėjusi žiema, užuot atnešusi šaltį, plūdo lietumis [...]. Vasara vėlavo, nedžiugino karščiu, kaip turėtų, buvo išskirtinai drėgna [...]. Taip pat ir ruduo pasitaikė lietingas ir ūkanotas. Ir todėl, kad visus metus – ar didžiąją laiko dalį – buvo šilta ir drėgna, oras tapo pestilencijai palankus. Nes kai ne sezono metu oras būna šiltas ir drėgnas, jis įspėja apie artėjančią pestilenciją.“
* * *
Iš esmės dauguma apie marą rašiusių autorių pritarė kitam musulmonų gydytojui Ibn al Chatibui, teigusiam, kad pestilencija yra „ūmi liga, kuria sergant karščiuojama, o jos užkratas itin nuodingas, oru pasiekiąs gyvybiškai svarbų organą [širdį], išplintąs į kraujagysles ir užteršiąs kraują, užnuodijąs ir kitus organizmo skysčius, o tai sukelia karštinę ir verčia spjaudytis kraujais“.
Taip pat buvo sutariama, kad geriausia apsauga nuo maro likti sveikam, o tai reiškė, kad pirmiausia reikia saugotis užteršto oro. Tačiau kaip? Vienas iš būdų, kaip nurodė Paryžiaus medicinos dėstytojai, – nesiartinti prie įvairiausių pelkių, balų ir kitų stovinčio vandens telkinių, kur oras tirštas ir trenkia dumblu; kitas būdas – atverti į šiaurę išeinančius langus ir įleisti gero oro, t. y. tokio, kuris būtų vėsus ir sausas, ir šiukštu neatidaryti į pietus žvelgiančių langų, nes pro juos plūsta blogas oras, t. y. šiltas ir drėgnas.
Kad būtų dar saugiau, Paryžiaus dėstytojai rekomendavo pietinių langų ertmes tinkamai įstiklinti arba uždengti vaškuotu audiniu. Anot Ibn Chatimos, marui, panašiai kaip ir nekilnojamajam turtui, didžiausią reikšmę turėjo buvimo vieta. Musulmonų gydytojas tvirtino, kad blogai gyventi tuose miestuose, kuriuose plyti pietinės pakrantės.
Ir kokia gi priežastis? Nuo į jūrą atsimušusių Saulės ir kitų žvaigždžių spindulių miestus užplūsta šiltas ir drėgnas oras. Taip pat reikėtų vengti tokių miestų, kurie yra priešais Pietų ašigalį, ypač jei nėra jokios apsaugos nuo pietinės pusės. Miestai, išeinantys į rytus arba į vakarus, priklausė vidutinės rizikos grupei, tiesa, žvelgę į vakarus, kur daugiau drėgmės, buvo pavojingesni.
