1999 m. liepos 16 d. su žmona Carolyn jis ruošėsi dalyvauti pusseserės vestuvėse, kurios turėjo įvykti Kennedy šeimos Hajanisporto rezidencijoje, nutolusioje nuo Niujorko 370 km (maždaug kaip nuo Vilniaus iki Nidos).
Į renginį nusprendė skristi nuosavu šešių vietų lėktuvu „Piper Saratoga II“. Tą šiltą vasaros vakarą J.Kennedy Esekso apygardos oro uoste, esančiame už 34 km į vakarus nuo namų Niujorko Manhatano rajone, ruošė lėktuvą ir laukė žmonos. Jis nerimavo, nes artėjo vakaras, o žmona vis nesirodė.
Liudytojai pasakojo, kad tuo metu ji apsipirkinėjo Niujorko „Saks Fifth Avenue“ parduotuvėje ir už 1600 dolerių įsigijo suknelę, kurią nutarė vilkėti Kennedy pusseserės vestuvėse.
Kartu turėjo skristi ir žmonos sesuo Lorena, kurią pakeliui ruošėsi nuskraidinti į Martos vynuogyno (Martha‘s Vineyard) salą, esančią už 40 km nuo Kennedy rezidencijos.
Carolyn dėl skrydžio irgi jaudinosi, nes jos vyrui nesenai nuo kojos buvo nuimtas gipsas (prieš pusantro mėnesio D.Kennedy, skrisdamas parasparniu, patyrė avariją, kurios metu susilaužė kairę kulkšnį) ir jis šiek tiek šlubavo, bet vis tiek primygtinai reikalavo jos seserį nuskraidinti į minėtą salą.
Kai pagaliau ji atvyko į oro uostą, buvo praėjęs pusvalandis nuo saulės laidos, todėl vietoj planuoto skrydžio šviesiuoju paros laiku (18 val.) pakilo tik 20 val. 39 min. Virš horizonto blausiai švietė mėnulis, todėl slenkant sutemai ant žemės esantys orientyrai, išskyrus šviečiančius miestus, buvo vis sunkiau įžiūrimi.
Nusigauti iki Martos vynuogyno salos reikėjo apie 1,5 val., nuo ten Kennedy rezidencija Hajanisporte jau ranka pasiekiama.
Maršrutas jam buvo gerai žinomas, nes, mokydamasis valdyti lėktuvą, šia trasa daug kartų skrido. Piloto licencija įsigijo prieš metus, tačiau skraidyti galėjo tik dienos metu, esant geram matomumui. Vvaldyti lėktuvą pagal prietaisų parodymus – o tai labai svarbu skrendant naktį, esant nuliniam matomumui, – leidimo dar neturėjo.
„Piper Saratoga II“ pakilo į 1,5 km aukštį – tai mažų gabaritų lėktuvams įprastas kreiserinis aukštis, tačiau D.Kennedy valdomas lėktuvas Martos vynuogyno salos oro uoste 22 val. taip ir nepasirodė. Lėktuvo vėlavimas ne retenybė, tačiau po keliolikos valandų visi pradėjo ruoštis blogiausiam.
D.Kennedy lėktuvo dingimo paieška prasidėjo tik po 5 val., prie jos prisidėjo JAV armijos atstovai ir vietos teisėsaugos organai. Buvo nustatyta, kad jis nepildė skridimo plano, todėl tikslus maršrutas nebuvo žinomas.
Surasti tris žmones beribėje jūroje – uždavinys ne iš lengvųjų. Lėktuvo ieškojimo apimtys buvo iš tikrųjų milžiniškos – juk prapuolė J.Kennedy jaunesnysis! Sulaikiusi kvapą ir nerimaudama stebėjo visa šalis ir visas pasaulis. Norėdami padėti žmonės nuosavais laivais naršė Atlanto vandenyno pakrantę. Į dienos pabaigą gelbėtojai vandenyje netoli Martos vynuogyno salos surado lėktuvo priekinio rato dalį, porą pagalvių, taip pat lagaminą ir krūva nuolaužų. Sprendžiant iš jų pobūdžio, lėktuvui krintant į vandenį žmonėms išgyventi buvo beveik neįmanoma.
Kennedy klaną lydėjo nenutrūkstamos, tarp jų – ir aviacinės, tragedijos. Pradedant Josephu Kennedy, vyresniuoju Amerikos prezidento J.F.Kennedy broliu, kuris per II pasaulinį karą 1944-aisiais, būdamas sąjungininkų kariuomenės lakūnas, turėjo susprogdinti nacių superginklą „Fau-3“. Deja, sprogmenų prikimštas lėktuvas, praėjus vos 20 min. nuo pakilimo, netikėtai ore sprogo ir pilotas žuvo.
Praėjus nuo to įvykio trejiems su puse metų, keliaudama į Prancūziją, lėktuvo katastrofoje žuvo jo sesuo Kathleen Kennedy.
Nacionalinė transporto saugumo taryba bandė nustatyti, kaip atsitiko nelaimė. Viena versijų buvo tokia, kad lėktuvo avarija sukeltas specialiai, nes J.Kennedy mažiausiai tris kartus grasino pagrobti. Jis buvo politinė figūra, ne kartą duodamas interviu yra pareiškęs, kad ateityje planuoja kelti savo kandidatūrą į JAV prezidento postą. Todėl jo žuvimo versijų buvo daug, tarp jų – ir teroristinis aktas.
Į tai galėjo atsakyti tik lėktuvo liekanos, kurios gulėjo Atlanto vandenyno dugne. Kariniai narai dirbo išsijuosę. Pagaliau liepos 21-ąją, praėjus 5 dienoms po lėktuvo avarijos, maždaug už 12 km nuo Martos vynuogyno salos 36,5 m gylyje buvo aptiktos lėktuvo nuolaužos ir trys kūnai. Žiniasklaida už bet kokią fotografiją siūlė net 250 000 dolerių!
Surinkus duomenis iš pakrančių radarų, gautas skridimo vaizdas. Lėktuvas „Piper Saratoga II“, pakilęs iš Esekso apygardos oro uosto, skrido netoli Long Ailendo sąsiaurio pakrantės, bet, priartėjęs prie Juditos kyšulio, užuot toliau skridęs pakrantėmis, nuo kurių būtų matomos švesos, J.Kennedy pasirinko apie 50 km trumpesnį atviro vandens ruožą – tiesioginį kelią į Martos vynuogyno salą.
Temo, sąlygos darėsi vis sudėtingesnės, šviesos liko už nugaros, priekyje nebuvo jokių orientyrų, matomumas darėsi vis blogesnis ir pilotas nutarė nužemėti (skrendant naktį per didelius vandens telkinius mažu lėktuvėliu ir nedideliame aukštyje, neryškus horizontas susimaišo su vandeniu ir aukščio suvokimas bei orientacija dar pasunkėja).
Tyrėjai norėjo sužinoti, ar jis naudojosi meteorologine informacija. Lėktuvo nuolaužose surado siųstuvą, kuriame buvo nustatytas 127,25 dažnis, o Martos vynuogyno salos aerodromo meteorploginės informacijos dažnis buvo vienetu mažesnis, t. y. 126,25. Vadinasi, skrisdamas pilotas negavo tokios reikalingos informacijos apie oro sąlygas.
Toliau reikėjo ištirti, nes tai buvo labai svarbu, kada lėktuvas iširo: ar nuo smūgio į vandenį, ar ore?
Dugne rado kartu gulinčius nosį, uodegą ir abu sparnus. Tai įgalino nutraukti gandus, kad lėktuvas buvo užminuotas.
Nukritusio į vandenį fiuzeliažo viršus buvo pažeistas, o apačia ne. Vadinasi, prieš nukrisdamas jis apsivertė. Bet neaišku, kodėl.
Tyrimas parodė, kad variklis dirbo normaliai, lėktuvo prietaisų parodymai buvo idealūs, vairavimo trosai nesurūdiję – lėktuvas „Piper Saratoga II“ buvo tvarkingas.
J.Kennedy buvo padaryta pėdos operacija ir gipsas nuimtas iki skridimo likus vienai dienai, bet, medikų duomenimis, valdant lėktuvą pėdos pažeidimas neturėjo įtakos.
Nustatyta, kad prieš skrisdamas pilotas domėjosi meteorologine prognoze, pagal kurią būsimo maršruto rajone matomumas turėjo būti 10-13 kilometrų, t. y. pakankamas. Tačiau pagal kitų pilotų, skridusių panašiu maršrutu, parodymus virš vandens tvyrojo migla. Pasak vieno, skridusio 19 val. 30 min., orientyrai virš žemės dar matėsi, bet virš vandens jau negalėjo įžiūrėti net horizonto linijos.
Kitas pilotas informavo, jog mažame aukštyje buvo toks blogas matomumas, kad, būdamas už 8 km nuo Martos vynuogyno salos oro uost, net nematė kilimo ir tūpimo tako žiburių, todėl pamanė, kad įvyko elektros avarija.
Tą vakarą, kai dingo J.Kennedy, vietos žvejas maždaug 10 m. aukštyje virš vandens matė skrendantį lėktuvą.
Iki katastrofos J.Kennedy skraidymų stažas sudarė 310 valandų, iš jų be instruktoriaus, t. y. savarankiškai, jis skraidė tik 72 val.
Kai mokėsi skraidyti, atėjo žinia, kad slidinėjimo trasoje žuvo jo pusbrolis Michaelas, todėl tris mėnesius nutraukė pilotavimo pamokas.
Sesuo tikėjosi, kad visam laikui, tačiau kai vis dėlto atnaujino mokymus, ji nieko negalėjo padaryti.
Paskutinį kartą iki lemtingo skrydžio jam teko pakilti prieš pusantro mėnesio (tą laikotarpį kairė koja buvo sugipsuota).
Tyrimo metu paaiškėjo dar viena aplinkybė, dėl kurios viskas galėjo susiklostyti kitaip: tą dieną vienas iš J.Kennedy instruktorių pasisiūlė skristi kartu, bet jis atsisakė!
Nacionalinės transporto saugumo tarybos išvada buvo vienareikšmiška – J.Kennedy dėl patyrimo stokos nesuvaldė naktį virš vandens skridusio lėktuvo, nesugebėjo sekti prietaisų parodymų ir pametė orientacija erdvėje. Visuomenė nenorėjo pripažinti, kad jis žuvo dėl nepatyrimo ir asmeninės puikybės.
J.Kennedy jaunesniojo katastrofa įkvėpė įvairių sąmokslo teorijų. Vieni nesutiko su tyrimo išvadomis, kad skrisdamas pilotas nepalaikė ryšio su dispečeriais. Jo skrydžių instruktoriai vienu balsu tikino, kad taip negalėjo būti.
Kiti teigė, kad Johnas žuvo todėl, kad per daug domėjosi tuo, kas nužudė jo tėvą JAV prezidentą. Net, ketino už savo pinigus atnaujinti tyrimą, o tai kai kam buvo neparanku.
Žmonės kalbėjo, kad jis turėjo daug šansų tapti naujuoju JAV prezidentu. Su juo kiekvienas amerikietis prarado dalį savo sielos, tai buvo tikra tragedija, – juk Johną vadino Amerikos princu.
P.s. Kokia likimo įronija! Tą pačią diena, tik prieš 30 metų (1969 m. liepos 16-ąją), trys bebaimiai amerikiečių astronautai pakilo į kosmosą užkariauti Mėnulio ir už 384 400 km atlikę nepaprastai rizikingą užduotį sėkmingai grįžo į Žemę.
