Šių metų rugsėjo pradžioje dviejų prigimtinio tikėjimo bendrijų – latvių Dievturių ir lietuvių Romuvos dvasiniai vadovai pakvietė visus baltus šią svarbią sukaktį pažymėti būtent Baltų vienybės dieną.
„Mes, lietuviai didžiuojamės turėdami tokį stiprų istorinį ir dvasinį paveldą. Džiaugiamės galėdami tęsti savo prigimtinį tikėjimą, kuris mus pasiekė nuo neatmenamų laikų ir lydi bei stiprina iki šiol.
Uždekime aukurų ugnis ant piliakalnių, lai jos sujungia mus su mūsų didingais protėviais ir vienus su kitais!“, – sako senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ Krivė Inija Trinkūnienė.
Rugsėjo 22 dieną 20–21 valandą ugnys degs visose baltų žemėse.
„Baltų tautų religinės tradicijos gyvuoja nuo neatmenamų laikų. Jos yra mūsų indoeuropietiško bendrumo liudininkės.
Nė vienas užkariautojas jų nesugebėjo įveikti ir ištrinti iš mūsų sąmonės, nors ir bandė tai daryti žiauriausiu būdu.
Paradoksas yra tas, kad pačių užkariautojų pasiteisinimai yra geriausias baltų religinės tradicijos senumo ir gyvybingumo įrodymas, nes paneigti ar užkariauti galima tik tai, kas gyvuoja ir atsirado anksčiau.
Mes plėtojame savo religijas remdamiesi iki šių dienų išlikusiomis tradicijomis ir tiesioginiu pasaulio pažinimu. Prigimtinės religijos išsaugojimą ir perdavą užtikrina mūsų valia, pagarba protėviams ir atsakomybė ateities kartoms“, – sakė Latvijos dievturių sandraugos vadovas (dižvadonis) Andrejus Brokas.
Baltų vienybės dienos proga bus paminėta svarbi data: pusantro tūkstančio metų, kai Prūsijoje 521 m. buvo įkurta svarbiausioji baltų šventovė – Romuva. Ta proga Lietuvos romuvos ir Latvijos dievturių dvasiniai vadovai kreipėsi į visus baltus ragindami šią svarbią sukaktį paminėti būtent Baltų vienybės dieną – rugsėjo 22-ąją.
„Latvijos ir Lietuvos baltų religinių tradicijų tęsėjai kviečia paminėti baltų Romuvos šventvietės įkūrimą, kaip seniausią mūsų tautų istorijoje liudijimą apie religinių tradicijų buvimą centralizuotu ir organizuotu pavidalu baltų kultūrinėje erdvėje.
Jos buvimas ir nuolatinis kilnojimas į šiaurės rytus Lietuvos teritorijoje dėl popiežiaus atstovų vyskupų bei Europos kryžiuočių karinės ekspansijos liudija tradicijos paveldimumą baltų kultūrinės erdvės plačiame regione ir tos tradicijos reikšmingumą baltų tautų dvasinei savimonei“, – rašoma Lietuvos ir Latvijos prigimtinio tikėjimo bendrijų vadovų pareiškime ir primenamos XiV–XVI a. metraščių paliudytos žinios apie šią šventovę.
Pasak vokiečių metraštininko Simono Grunau „Prūsijos kronikoje“ (1529 m.) paliudytos legendos, Romuvos šventovė buvo įkurta 521 m. Prūsijoje, Šventapilėje.
S.Grunau apie 521 m. įvykius rašė: „Brutenis ir jo brolis Vaidevutis sušaukė visus savo protingiausius vyrus. /…/ Taip jie visi nutarė, kad jiems reikia karaliaus, ir paskyrė juo Brutenį.
Jisai tarė: „Brangūs žmonės, aš negaliu būti karaliumi, nes mūsų galingųjų dievų valia jiems privalau tarnauti, bet štai čia yra mano brolis Vaidevutis, drąsus vyras, – imkite jį savo karaliumi, ir jis jus garbingai valdys.
O aš pasiliksiu jums mūsų dievų pasiuntiniu, ir ką tik iš jų išgirsiu, jums pasakysiu. Be to, žinokite, aš būsiu jums didesnė paguoda melsdamasis mūsų šventiesiems dievams, negu kovodamas su svetimtaučiais“. /…/
Vaidevutį karūnavo karaliumi, o paskui karalius su visais žmonėmis panoro savo brolį Brutenį turėti savo aukščiausiuoju viešpačiu ir pavadino jį Krivių krivaičiu, ir tai būsiąs jų valdovas po dievo. Be jo valios jie nieko nedarydavo ir neturėdavo teisės daryti.
/…/ Savo kraštą pavadino Brutėnija. Ir visi nutarė niekam nevergauti, o tik aukoti savo dievams. Pirmiausia pastatė Bruteniui ir jo dievams ypatingus namus.
Dievai buvo trys: Patulas, Patrimpas ir Perkūnas, jų [buveinė] buvo šešių uolekčių storumo ąžuolas. Šį ąžuolą ir krivio ar krivaičio namus su visais jo vaidilučiais — tai jų dvasininkai – jie pavadino Rikojotu. /…/ Rikojotas, arba Romuva, ir krivio su visais vaidilučiais buveinė /…/“
Savo ruožtu vokiečių metraštininkas Petras Dusburgietis (Peter von Dusburg) „Prūsijos žemės kronikoje“ 1326 m. rašė: „Nadruvoje buvo vieta, kurią vadino Romuva /…/, o ten gyveno žmogus, vadinamas kriviu, kurį gerbė kaip popiežių, mat kaip jo šventenybė popiežius valdo visuotinę tikinčiųjų Bažnyčią, taip ir krivio valiai bei žodžiui pakluso ne tik suminėtos (prūsų) gentys, bet ir lietuviai bei kitos tautos, gyvenančios Livonijos žemėje.
/…/ ne tik jis pats, ne tik jo gentainiai, bet ir jo pasiuntinys, su jo krivūle /…/ keliaudamas /…/ susilaukdavo didžios pagarbos iš kunigaikščių, kilmingųjų bei prastuomenės.“
