Agnė Railaitė-Bardė domėjosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų kilmės ir heraldikos svarba. Pasak jos, iki šiol buvo labiau tyrinėjama miestų, valdovų heraldika, reali kilmingųjų genealogija, tačiau atidesnio tyrinėtojų žvilgsnio išvengė procesas, kaip kilmingieji konstravo savo giminės genealoginį portretą ir heraldiką. Šeimos herbe vaizduotą informaciją apie kilmę šiandien būtų galima lyginti su darbų aplanku (angl. portfolio) arba vizitine kortele. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų visuomenėje genealoginė samprata ir heraldika buvo svarbūs sraigtai, padėję suktis didelio masto socialiniam, politiniam ir kultūriniam mechanizmui.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kilmingieji, norėdami stiprinti savo įtaką, herbus kūrė kartais remdamiesi legendomis ar stverdamiesi už siūlo, kad tarp giminės heraldinių ženklų atsirastų žymiausių Europos giminių simbolių, jų genealoginius medžius puoštų garsiausi vardai, net jei šios giminystės nebūtų galima pagrįsti kraujo ryšiu. Kilmingieji ypač siekė pabrėžti savo giminystę su didžiais karvedžiais, šventaisiais, dvasininkais, fundacinę, labdaringą veiklą vykdžiusiais asmenimis.
Asmeniniuose herbuose neretai atsispindėdavo tolimesnių, bet įžymesnių giminių heraldika, pareigybiniai simboliai, legendinė genealoginė savimonė, aukštą statusą rodantys ženklai. Tai galėjo išreikšti įvairios insignijos, pavyzdžiui, etmono buožė, skydininkai. Antai herbą laikantis ant patrankos sėdintis karys simbolizavo kašteliono pareigybę, o meška – ne tik legendinę romėniškąją kilmę, Žemaitijos taurininko pareigybę, bet ir sąsajas su žymia Orsinių (Orsini) gimine. Žymiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės save kildino iš romėnų. Įdomu, kad visoje Europoje kilmingieji ieškojo įspūdingų giminės pirmtakų. Ir žiaurus hunų vadas Atila buvo geriau nei niekuo nepasižymėjęs krikščionis.
A. Railaitė-Bardė teigia, kad buvo imamasi įvairių būdų, kaip įtvirtinti savo statusą, jog genealogijos medis žėrėtų skaisčiau nei kitų, o istoriniuose šaltiniuose yra aprašytų faktų, kai, pavyzdžiui, varžytasi dėl kilmingos nuotakos rankos.
„Viena iš istorijų – kunigaikščio Jonušo Radvilos, kuris, nepaisydamas to meto jungtinių herbų jungimo taisyklių, į savo jungtinį herbą įtraukė ir nuotakos naudotą Vytį. Slucko kunigaikštytės Sofijos Olelkaitės kraitis ir giminės heraldika tuo metu buvo daugelio jaunikių akiratyje, ji savo laiku buvo geidžiamiausia nuotaka“, – sako šią ir panašias istorijas knygoje aprašiusi A. Railaitė-Bardė.
Kviečiame į rugsėjo 15 d. 18 val. Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje vyksiantį dr. Agnės Railaitės-Bardės knygos „ORIGO ET ARMA. Kilmė ir herbas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI–XVIII amžiuje“ pristatymą. Jame dalyvaus ir įžvalgomis apie knygoje analizuojamus kilmingųjų genealoginės savimonės ir heraldikos reikšmės kilmingųjų gyvenime aspektus dalysis: prof. dr. Rimvydas Petrauskas, doc. dr. Edmundas Rimša, dr. Jolita Liškevičienė, dr. Agnė Railaitė-Bardė, prof. dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė (moderatorė).
M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo stipendininkų koncertas. Dalyvaus: Amelija Lapinskaitė (klarnetas), Rokas Makštutis (klarnetas), Rugilė Juknevičiūtė (violončelė).
